Pasaulyje

2021.02.19 05:30

Imperijos tarnas, Lietuvos draugas: gubernatorius Veriovkinas įkalbinėjo carą atšaukti „graždanką“, o darbą rado Stulginskiui

Denisas Kišinevskij, LRT.lt2021.02.19 05:30

Lietuva šią savaitę minėjo 103-iąsias valstybingumo atkūrimo metines. Iš istorijos vadovėlių žinome, kad paskelbti savo laisvę lietuviams padėjo tikslingos signatarų pastangos ir unikalios aplinkybės, tačiau ne visi nutuokia, kad prie šio proceso iš dalies prisidėjo ir aukštas Rusijos imperijos pareigūnas Piotras Veriovkinas. Būtent šio veikėjo dėka lietuvių tautinis sąjūdis perėjo į naują ir dar svarbesnį etapą.   

Du caro valdžios atspalviai

Visuotinai pripažįstama, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas yra tikslingų pastangų, susiklosčius sėkmingoms aplinkybėms, rezultatas. Ilgus šimtmečius Lietuva buvo tarp kūjo ir priekalo – kryžiuočių ir rusų žemių, – tačiau Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija Rusijoje ir Vokietijos pralaimėjimas suteikė galimybę ir ja lietuviai pasinaudojo.

Apie rusų valdžią ir imperinę tvarką Lietuvoje dažniausiai kalbama neigiamai, nemaloniu žodžiu prisimenami šalį valdę carai. 1863 metais žiauriai numalšinus sukilimą ir įvedus griežtos rankos politiką, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo pavardė tapo bendriniu žodžiu – Lietuvos istoriografijoje jis dažnai vadinamas Muravjovu Koriku. Netrukus po jo paskyrimo valdžia uždraudė lotyniška abėcėle lietuvių kalba spausdinti elementorius, knygas bei periodinius leidinius ir vietoj to įvedė vadinamąją „graždanką“ – lietuvišką raštą kirilica.

Vis dėlto ne visi valdytojai buvo tokie negailestingi kaip M. Muravjovas. Jis greičiau yra išimtis, o ne taisyklė. Kiti lietuvius užjautė ir netgi padėjo jiems sustiprinti savo pozicijas. Čia galima paminėti Vladimirą Nazimovą, Piotrą Sviatopolką-Mirskį ir net Piotrą Stolypiną, kuris, jau būdamas ministras pirmininkas, ne kartą didžiulei imperijai vadovavo iš savo šeimos dvaro numylėtoje Kalnaberžėje šalia Kėdainių.

Iš istorijos

Vienas tokių geranorių buvo ir Piotras Vladimirovičius Veriovkinas (1862–1946) – liberalas, reformų šalininkas, Lietuvos inteligentų draugas, dėjęs nemažai pastangų, kad imperatorius Nikolajus II panaikintų spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Jo gyvenimo istorija išskirtinė: užaugo Lietuvoje, vėliau buvo Gardino bajorų maršalka, o nuo 1904-ųjų iki 1915-ųjų – Kauno ir Vilniaus gubernatorius. 1918 metais, įvykus revoliucijai ir žlugus monarchijai, bolševikai jį suėmė ir nedaug trūko, kad būtų sušaudę, tačiau netrukus viskas pasikeitė ir jis vėl atsidūrė Lietuvoje – savo mylimoje dvaro sodyboje Vyžuonėliuose, kur kadaise jo šeima leisdavo vasaras.

Ironiška, bet buvusį caro vietininką nuo įkalinimo ir mirties išgelbėjo lietuviai – nepriklausomos Lietuvos tėvai ir įkūrėjai nepamiršo gubernatoriaus gerumo. Vėliau jis net padėjo jaunai respublikai atsistoti ant kojų, stojęs į valstybės tarnybą, bet apie tai vėliau.

Vaikystė. Paauglystė. Jaunystė

Veriovkinų šeimos gyvenime ypatingą vietą užima Vyžuonėlių dvaras netoli Utenos. Iš pradžių jis priklausė grafams Čapskiams, bet 1879 metais atiteko mūsų herojaus tėvui.

Piotras Veriovkinas gimė garsaus karininko, Sevastopolio gynybos didvyrio, 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karo veterano Vladimiro Nikolajevičiaus Veriovkino, kuris gerai pažinojo Lietuvą, mat buvo tarnavęs karinės apygardos viršininku Vitebske ir Vilniuje, šeimoje. Kurį laiką šeima gyveno būsimoje Lietuvos sostinėje, čia Piotras baigė gimnaziją, vėliau įstojo į Peterburgo pažų (kadetų) korpusą. Ten jis artimiau susipažino su caraičiu Nikolajumi.

Vasaras šeima leisdavo Vyžuonėliuose – Vladimiras Nikolajevičius savo dvarą pervadino į „Malonę“ (rus. „Blagodat“). Piotro vyresnioji sesuo Mariana Veriovkina, taip pat nemažai laiko praleidusi šiose vietose, vėliau tapo garsia dailininke. Kartu su Vasilijumi Kandinskiu ir Kazimiru Malevičiumi ji yra laikoma viena ryškiausių rusų avangardo atstovių. Mariana buvo viena mėgstamiausių Iljos Repino mokinių. Beje, pastarasis taip pat ne kartą lankėsi netoli Utenos esančiame dvare.

„Nepaisant prasto oro, jūsų sodyba man padarė nepaprastą įspūdį. Nuostabi, graži vieta, puikiai išdėstytas parkas, solidūs pastatai. Visa tai rodo, kad čia viešpatauja išmintis ir tvarka“, – 1893 metais rašė dailininkas.

Baigęs mokslus ir karo tarnybą elitiniame Preobraženskio pulke, Piotras neužsibuvo sostinėje – grįžo namo į Lietuvą, kad galėtų tarnauti kuo arčiau mėgstamo dvaro. Vėliau P. Veriovkinas dirbo Vilkomiro (Ukmergės) taikos teisėju, buvo išrinktas Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities Taikos teisėjų suvažiavimo pirmininku, 1901 metais tapo Gardino gubernijos bajorų maršalka. Jis gana sparčiai kopė karjeros laiptais, turėjo svarbų vaidmenį viešajame regiono gyvenime. Jo žmona Sofija Veriovkina ilgą laiką vadovavo Raudonojo Kryžiaus komitetui ir rimtai stengėsi pagerinti medicinos paslaugų prieinamumą nepasiturintiems Kauno gubernijos gyventojams. Beje, Veriovkinai susiję ir su garsiosios Kauno ligoninės istorija.

Kaip tik tuo metu sutuoktiniai susipažino su garsiu gydytoju, vienu iš tautinio atgimimo lyderių Roku Šliūpu.

Tegul skamba lietuviškas žodis

Lūžis įvyko 1903 metais, kai Piotras Vladimirovičius jau buvo Kauno gubernijos vicegubernatorius. Kaip rašo amžininkai, būtent jis pakvietė imperatorių Nikolajų II pamedžioti savo žemėse netoli dvaro ir ten kartu su generalgubernatoriumi P. Sviatopolku-Mirskiu įkalbėjo jį panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir nutraukti griežčiausią kalbinę lietuvių tautos priespaudą.

Visuotinai pripažįstama, kad P. Veriovkinas buvo liberalas, nors tai nė kiek netrukdė jam šventai tikėti ir vadovautis gerai žinomu postulatu „Už tikėjimą, carą ir tėvynę“. 20 amžiaus pradžioje politinis gyvenimas Lietuvoje virte virė. Gubernatorius buvo susitikęs ne tik su imperatoriumi. Pavyzdžiui, jis ne kartą lankėsi Kalnabaržės dvare pas ministrą pirmininką P. Stolypiną.

Šiltą P. Veriovkino santykį su tautinio atgimimo lyderiais liudija ir tai, kad 1913 metais jis padėjo įsidarbinti būsimam prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, nors pagal įstatymą šis, kaip katalikas, neturėjo teisės dirbti valstybės tarnyboje. Be to, žinoma, kad Piotras Veriovkinas nedraudė organizuoti vadinamųjų lietuviškų vakarų, net pats asmeniškai išrašydavo jiems leidimus. O 1905-aisiais revoliucijos metu kunigo Misevičiaus paprašytas liepė iš kalėjimo Ukmergėje paleisti du politinius kalinius.

1908 metais jis padėjo atstatyti didžiulio gaisro nuniokotus Telšius, o dėkingi gyventojai suteikė jam miesto garbės piliečio vardą.

„Piotras Veriovkinas buvo impozantiškas, savo vertę žinantis pareigūnas. <...> Nuolat įsiplieskiančiuose lietuvių ir lenkų ginčuose jis visada palaikė lietuvius. Jis stengėsi užtikrinti, kad vietos gyventojai – lietuviai – galėtų dėstyti valstybinėse rusų mokyklose. Siūlė rengti Lietuvos mokytojus Panevėžio mokytojų seminarijoje. Bendravo su atgimimo vedliais: Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu, būsimu teisingumo ir vidaus reikalų ministru Petru Leonu, prelatu Konstantinu Olšausku, Antanu Smetona, broliais Vileišiais, Nepriklausomybės Akto signataru Donatu Malinausku ir kitais. Už nuopelnus P. Veriovkinui buvo suteiktas Kauno, Vilniaus ir Telšių garbės piliečio vardas“, – rašo tyrėjas Algimantas Jazdauskas.

Permainų vėjas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rusijos kariuomenei atsitraukus į imperijos gilumą, P. Veriovkinas buvo evakuotas ir netrukus paskirtas Estijos gubernatoriumi. Po revoliucijos ir monarchijos žlugimo jis liko Petrograde, tačiau 1918 metais bolševikai jį suėmė ir įkalino Petropavlovsko tvirtovėje, kurios komendantu kadaise buvo jo tėvas.

Likimo ironija gali būti žiauri, tačiau P. Veriovkino atveju viskas pasisuko kitaip. Netrukus jis buvo paleistas – sulaukė Lietuvos socialdemokratų protekcijos. 1919 metais pabėgėlių traukiniu P. Veriovkinas atvyko į Kauną. Savo rankose jis jau laikė konsulato išduotą pasą.

Senieji draugai – atgimimo aktyvistai – pakvietė jį dirbti Vyriausybėje. P. Veriovkinas tapo vidaus reikalų ministro patarėju. Tai unikalus atvejis tokio aukšto rango pareigūnui – Rusijos carizmo, kurio atsikratyti lietuviai siekė beveik šimtą metų, atstovui.

Visgi P. Veriovkinas valstybės tarnyboje ilgai neužsibuvo, kartu su šeima grįžo į pradinį tašką – šeimos dvarą Vyžuonėliuose. Čia buvęs gubernatorius ėmėsi ūkio darbų, tapo pavyzdingu ūkininku. Piotras Vladimirovičius išmoko lietuvių kalbą, puoselėjo kaimą, surinko didelę biblioteką, o jo dvaro rūmų salone visą laiką kabėjo Lietuvos herbas Vytis. Jis tapo vienu iš Utenos pieno fabriko statybos iniciatorių, toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, vaidino reikšmingą vaidmenį rusų bendruomenės ir bažnyčios gyvenime.

P. Veriovkino ir jo žmonos pastangomis į vietos bažnyčią buvo grąžinti vertingi varpai ir šventųjų paveikslai, pastatyti parapijos namai stačiatikių kunigams.

Raudonas saulėlydis

Nepaisant atsiskyrėliško gyvenimo kaime, šeima dažnai lankydavosi Kaune. Sutuoktiniai buvo šiltai sutinkami ir laukiami modernizuotoje ligoninėje, prie kurios įkūrino nemažai prisidėjo, lankėsi teatre.

Tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime reikšmingą vaidmenį suvaidino paskutinio Rusijos imperatoriaus jaunystės draugo dukros – jos tapo operos dainininkėmis. Tiesa, pirmoji dukra Anastasija Veriovkina-Korčinskaja atliko vos keletą vaidmenų, tačiau antroji – Marija Veriovkina-Kluge – buvo garsi solistė.

Ramus šeimos gyvenimas nutrūko 1940 metų birželį, kai Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė. Atėję į valdžią, komunistai areštavo 78 metų P. Veriovkiną, nacionalizavo jo turtą ir žemę. Kiek vėliau jam pavyko ištrūkti iš kalėjimo – iki karo pradžios buvęs gubernatorius slapstėsi Kaune.

Kai į šalį įžengė vokiečiai, šeima trumpam buvo grįžusi į dvarą, tačiau nusprendė neberizikuoti. 1942 metais jie persikėlė į Vakarus, į Šveicariją. Piotras Veriovkinas gyvenimą baigė 1946-ųjų rugpjūtį mažame miestelyje Alpių papėdėje, prie Madžorės ežero.

Kalbant apie Vyžuonėlių dvarą, bėgant metams jis sunyko, namas ėmė griūti, tačiau unikalus parkas išliko – sovietmečiu jis buvo pripažintas gamtos paminklu.

Šiandien senieji dvaro rūmai atgyja tik vasarą. Nuo 2013 metų čia kasmet vyksta tarptautinis simpoziumas, skirtas jau minėtai mūsų herojaus seseriai, garsiai rusų ir vokiečių ekspresionistei Marianai Veriovkinai atminti. Dvare ji praleido savo jaunystę, piešė, įkūrė ateljė, priiminėjo garsiausius rusų dailininkus.

Kartą per metus į buvusią Veriovkinų sodybą susirenka menininkai ir fotografai – stengiantis nepamiršti šeimos ir šios unikalios vietos istorijos, dvare rengiamas didelis pleneras, organizuojami koncertai ir parodos. Kultūros istorikė Sandra Dastikienė ir grupė jos bendraminčių nepraranda vilties atgaivinti dvarą, kuris gali tapti puikiu muziejumi ir turistų traukos centru.