Pasaulyje

2021.02.20 12:36

Karinė chunta patikėjo savo propaganda – „tautos motina“ Mianmare tikros demokratijos nekūrė

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.02.20 12:36

Valdžią Mianmare perėmusi kariuomenę slopina protestus sulaikymais ir interneto ryšio ribojimais, tuo pačiu kartojama, kad tai – laikina padėtis ir demokratiniai rinkimai bus surengti po metų. Tokie pareiškimai Mianmare jau girdėti ir vargiai įtikina, sako Pietryčių Azijos šalių tyrėja Indrė Balčaitė.

Nuo karinio perversmo 1962 m. generolai nei nuo valdžios, nei nuo ekonomikos toli atsitraukę nebuvo. Kaip aiškina LRT RADIJO kalbintas Mianmaro aktyvistas, būtent generolai šalyje laikomi valstybės įkūrėjais, tačiau kaip matyti, save ir iki šiol jie laiko tikraisiais bei vienintėliais jos globėjais.


Šių metų vasario 1-ąją į Mianmaro kariuomenė perėmė civilinės valdžios institucijas ir taip nusigręžė nuo pastarąjį dešimtmetį šalyje stipriau puoselėtų demokratijos sutvirtinimo lūkesčių. Dabar baiminamasi kad generolo Min Aung Hlaingo vadovaujama chunta grąžins šalį į karinės diktatūros laikus – dešimtmečius, kai šalis buvo itin uždara, režimo kritikams grėsė susidorojimas, o kariuomenės įtakos įsiskverbė į visas svarbiausiaš šalies gyvenimo sferas.

Nušalintai Mianmaro vadovei Aung San Suu Kyi šią savaitę pareikšti papildomi kaltinimai, o didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose tebevyksta protestai. Tailande įsikūrusios Politinių kalinių paramos asociacijos (angl. Assistance Association of Political Prisoners) duomenimis, nuo pučo dienos Mianmare sulaikyta jau daugiau kaip 420 žmonių, esama ir nepatvirtintų pranešimų apie areštus, kurie šį skaičių galimai gerokai padidintų.

Mianmare gyvenantis aktyvistas, McCaino instituto naujosios kartos lyderių programos atstovas Zaw Tu Hkawngas LRT RADIJUI sakė, kad faktiniu šalies vadu tapęs generolas Min Aung Hlaingas mėgina išvengti asociacijų su ankstesniais perversmais Mianmare, tačiau šalyje tuo netikima.

„Generolą diktatorių turėjome 1962-iais, taip pat 1988-iais, dabar, 2021 metais, turime generolą Min Aung Hlaingą – kariuomenė šalia buvo visada. Kas nutiko? Partija „Nacionalinė lyga už demokratiją“, kuriai vadovauja Aung San Suu Kyi, lapkritį vykusius parlamento rinkimus laimėjo triuškinama persvara, tai buvo didžiulis smūgis kariuomenės generolams, kurie kaip mat ėmė kaltinti tiek partiją, tiek Rinkimų komitetą, jog šie neva klastojo rinkimų rezultatus, štai todėl jie perėmė valdžios kontrolę į savo rankas. Ką šis generolas bando daryti? Jis kelis kartus pasirodė per valstybinę televiziją ir abu kartus pareiškė: „turėkite kantrybės, kitus rinkimus surengsime po trijų mėnesių“. Generolas nori save parodyti kitokį negu jo pirmtakai, bet birmiečiai, dešimtmečius gyvenę valdomi karinio režimo, tuo netiki. Ir ne, aš tuo netikiu, nesustosime tol, kol jis nebus visiškai panaikintas“, – laidai „Pasaulio 5“ sakė Zaw Tu Hkawngas.

I. Balčaitė svarsto, kad kariuomenė neatsitrauks, nes taip pademonstruotų savo silpnumą, visgi atsako kelias savaites trunkančiais protestais veikiausiai nebuvo tikėtasi. Iki praėjusios savaitės demonstracijos daugiausia vyko taikiai, tačiau išvaikydama sėdimąjį protestą Molamjaingo mieste penktadienį policija apšaudė studentus guminėmis kulkomis. Praėjusią savaitę streikuoti prasidėjo dalis mokytojų, valdininkų ir skrydžių vadovų.

Pietryčių Azijos regiono tyrėja I. Balčaitė sako, kad kilęs nepasitenkinimas paremtas ir karčia patirtimi – dažnas iki šiol atsimena, kaip šalį valdė karinė chunta.

„Mianmaro generolai galbūt patys yra patikėję savo dešimtmečiais skleista propaganda, kad jie yra valstybės gelbėtojai, tautos sergėtojai, kad visuomenė yra tarsi jų vaikai, kurie nežino, ko jiems reikia ir kas jiems gerai, o kariuomenė turi visuomenėje palaikyti tvarką. Gal jie tikėjosi, kad tai bus gana lengva, pasakius, kad viską daro pagal konstituciją, tiesiog skelbia ypatingąją padėtį ir po metų viskas grįš į tą pačią padėtį, surengus rinkimus. Birmos žmonės nėra kvaili, jie tą girdėjo jau ne vieną kartą. Kai nauja Vyriausybė, parlamentarai buvo suimti 1990 metais po laimėtų rinkimų, laimėtų didžiule persvara, tada irgi buvo sakoma, kad rinkimus surengsime po metų. Kaip sakė vienas draugas: „Užtruko pusę mano gyvenimo, kol vėl įvyko rinkimai“. Ir tie patys buvo nelaisvi, NLD nebuvo leista juose dalyvauti“, – sakė LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ pašnekovė.

Zaw Tu Hkawngas aiškina, kad po dekolonizacijos procesų kariuomenės vadai įgijo didelę galią, o taip pat ir pagarbą, vis dėlto kariuomenės atsakinga ir dėl didelių etninių įtampų šalyje.

„Nuo 1962-ųjų, kai tapome nepriklausomi nuo Britų imperijos, kariuomenė save ėmė matyti kaip tautos saugotoją, gynėją. Taip ir buvo – Aung San Suu Kyi tėvas, generolas Aung Sanas, laikomas valstybės ir kariuomenės įkūrėju, o kariuomenės reikšmei apibūdinti vartojama frazė, birmiečių kalba reiškianti „tautos motiną“. Nuo pat pradžių, kai tik tapome nepriklausomi nuo britų, daugybė žmonių būti valdomi tokio režimo nenorėjo, nors reikėtų pasakyti, kad mūsų šalies įkūrėjas tuo metu tikrai tikėjo sąžininga politika, lygybe, panašiais principais ir vertybėmis. Bet šiaip ar taip, įtampų buvo jau pačioje pradžioje. Taip, mes juos laikome valstybės įkūrėjais, tačiau kai tik tapome nepriklausomi, prasidėjo daug etninių konfliktų ir įtampų, štai kodėl Mianmare tam tikra prasme iki šiol tebevyksta vienas ilgiausiai trunkančių pilietinių konfliktų.

Kita problema, kurios atsiradimui įtakos turėjo armija, yra identitetas. Jūs Vakaruose mūsų šalį anksčiau vadinote Birma, o ne Mianmaru, mūsų šalies vardą – Mianmaras – irgi įvedė kariuomenė. Koks yra Mianmaro identitetas? Kariuomenė, pavyzdžiui, nepripažįsta, kad rohinjai yra Mianmaro dalis, kariuomenė smarkiai užaštrino etninio ir religinio identiteto klausimus. Kažkada seniai Mianmaras buvo laikomas klestinčia Azijos šalimi, beveik kiekvienas mūsų sektorius buvo puikiai išvystytas, tiek politinis, tiek ekonominis, tiek socialinis, tačiau dabar mūsų valstybė dažniau apibūdinama kaip turtinga šalis su skurdžiais gyventojais. Nuo 1962-ųjų, kai valdžią perėmė armija, viskas ėmė važiuoti žemyn, raštingumo, švietimo lygis šalyje smuko. Koks žmonių santykis su kariuomene? Ja niekas taip tvirtai niekada ir netikėjo. Po 1988-ųjų protestų žmonės tiesiog ėmė jaustis nesaugiai, tada nieko blogo apie valdžią pasakyti negalėjai, po 2011-ųjų atsirado vilties, kai atsirado daugiau erdvės civilinei valdžiai. Tiesiog negalėjome tverti džiaugsmu, galvojome: pagaliau turime daugiau laisvių. Mūsų lyderė Aung San Suu Kyi paleista iš kalėjimo ir tai žmonėms teikė didelių vilčių, tikėjomės, kad ji užstos mažumas, įtvirtins demokratinį valdymą, tačiau konstitucija tapti prezidente jai neleido, o kariuomenė išlaikė didžiulę įtaką“, – aiškino pašnekovas.

Ketvirtadalio vietų kvota nacionaliniame parlamente tenka kariuomenei, ji turi ir jėgos monopolį, kontroliuodama kelias ypatingos svarbos ministerijas – Vidaus reikalų, Pasienio ir Gynybos, priduria jis.

I. Balčaitė pasakoja, kad Mianmaro svyravimas tarp demokratijos ir autoritarizmo vyko dešimtmečius, ir nors situacija, regis, krypo pirmosios labui, kariuomenės įtaka valstybės krypčiai liko. Tai iliustruoja ir rohinjų etninės mažumos padėtis – 2017 m. apie 740 tūkst. rohinjų turėjo bėgti iš budistų dominuojamo Mianmaro į kaimyninį Bangladešą, kai pradėtos naikinti jų gyvenvietės. Organizacijos „Medikai be sienų“ skaičiavimu, per du minėtų metų mėnesius nužudyta apie 6700 rohinjų. Dėl šių įvykių iškeltoje byloje Tarptautiniame Teisingumo Teisme dabar nušalinta Aung San Suu Kyi aiškinosi, jog kariuomenė galėjo panaudoti neproporcingą jėgą, tačiau „genocido tikslo“ nebūta – siekta kovoti su ginkluotais pasienyje veikiančiais sukilėliais ir nelegaliais gyventojais.

„Buvo atvejų, kai santvarka palaisvėdavo, buvo surengti rinkimai 1990 metais, buvo keletas rinkimų nuo 2010 metų, bet 2008-ųjų konstitucija nėra demokratinė, ji buvo parengta armijos, – LRT RADIJUI sakė I. Balčaitė. – Terminas, kurį jie patys naudojo, buvo „disciplinuota demokratija“, angliškai discipline-flourishing democracy. Kariuomenei buvo numatytas priežiūros vaidmuo. Nepaisant to, kad tai buvo nepalyginamai geriau negu buvo anksčiau, kariuomenė, turėdama sąjungininkę USD (liet. Sąjungos solidarumo ir plėtros) partija, praktiškai išlaikė veto teisę užkirsti kelią bet kokiems tolesniems konstitucijos pokyčiams. Nebuvo perspektyvos, kad tokiomis sąlygomis bus tikra demokratija. Kaip pakeisti jėgų balansą, kai valstybę prižiūri armija, kai civilinė Vyriausybė nekontroliuoja armijos, policijos pajėgų, kai armija toliau veikia nebaudžiama pasienio regionuose, gali net genocidą vykdyti ir nesulaukti net civilinės Vyriausybės pasmerkimo“.

Pašnekovė sako, jog perversmas galėjo būti paskatintas ir kariuomenės vado asminių ambicijų.

„Jam reikėjo išeiti į pensiją šią vasarą ir pagal įstatymus jis turėjo atsistatydinti. Jam nesišvietė jokių galimybių, kad jis galėtų būti išrinktas į parlamentą. Kita vertus, reikia nepamiršti ekonominių interesų. Armija turi labai didelę ekonominę įtaką valstybėje, dešimtmečius institucijos ir armija buvo tas pats, jos buvo sulietos į vieną ir po 2010 metų buvo bandoma atpalaiduoti jas viena nuo kitos, sukurti paralelines institucijas, atpainiotas nuo kariuomenės. Kita vertus, ekonomikoje armijos įtaka didelė, nes (...) valstybės monopolinės teisės tapo dideliais verslais, kuriuos valdo daugiausiai magnatai, turintys ryšį su armija“, – sakė pašnekovė.

Jungtinės Tautos praėjusią savaitę sušaukė neeilinį Žmogaus teisių tarybos posėdį, įspėdamos, kad bet koks tarptautinės bendruomenės atsakas į perversmą neturėtų pakenkti pažeidžiamiausioje padėtyje esantiems žmonėms. Toks pareiškimas padarytas JAV prezidento Joe Bideno administracijai paskelbus personalines sankcijas aukšto rango režimo veikėjams.

Tuo tarpu dalis šalies gyventojų tęsia nepaklusnumo kampaniją, nors tarptautinėje bendruomenėje reiškiamas nerimas dėl smurto protrūkio – pranešama apie iš atokių regionų į centrinį Jangoną perdislokuojamus karius. Zaw Tu Hkawngas sako, kad pasipriešinimas įvykiams šalyje yra ne dėl anksčiau itin gerbtos Aung San Suu Kyi, 1991 m. pelniusios Nobelio taikos premiją.

„2011-iais, kai ji buvo paleista iš namų arešto, mes ją labai rėmėme, tačiau dėl jos abejingumo etninių ir religinių mažumų atžvilgiu esame labai nusivylę. Nepaisant to, kaip tikintys demokratija ir jos vertybėmis, mes ją ir dabar remiami, juk ji ir jos partija sąžiningai laimėjo rinkimus. Tik svarbu suprasti štai ką: visa ši kova, kurią stebite Mianmare, vyksta ne dėl Aung San Suu Kyi. 1988-iais ji buvo labai aktyvi, visur ėjo, vedė judėjimą pirmyn, bet dabar ji namų arešte, jai daugiau kaip 75-eri. Viskas vyksta ne dėl jos, o dėl demokratijos principų. Mes kartojame šūkį „išlaisvinkite mūsų lyderę“, bet tą darome dėl to, kad ji yra demokratiškai išrinkta, tą patį sakome ir apie kitus sulaikytus politikus – jie turi būti tuojau pat paleisti, nes jie demokratiškai išrinkti, reiškia, jie atstovauja mums“, – kalbėjo Zaw Tu Hkawngas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.