Pasaulyje

2021.02.14 22:25

Jeroenas Bultas. Fiasko Maskvoje patyrusio ES diplomato pasitraukimas Baltijos šalims nieko neišspręstų

Jeroen Bult, publicistas ir istorikas2021.02.14 22:25

Tarp Europos Sąjungos rytų ir vakarų vis labiau ryškėja sisteminė perskyra. Josepo Borrellio fiasko Maskvoje – tik vienas iš visos virtinės simptomų, rašo publicistas ir istorikas Jeroenas Bultas.

Šią publikaciją galite skaityti ir anglų kalba.

„Mes įpratome, kad Briuselis vis dažniau taiko vienašališkas sankcijas be jokio teisinio pagrindimo. Mes remiamės prielaida, kad ES nėra patikima partnerė bent jau dabartiniame etape“, – spaudos konferencijoje Maskvoje šaipėsi ilgametis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Šalia stovintis svečias iš užsienio tylėjo. Vargu ar tai būtų ką nustebinę ar privertę pasijusti nepatogiai, jei atvykėlis būtų buvęs S. Lavrovo kolega iš kurios nors autokratinės buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, kuri, kaip ir Rusija, siekia užgniaužti bet kokią opozicijos veiklą.

Tačiau, kai svečias yra vyriausiasis ES įgaliotinis, visi tikisi, kad tokios kalbos nedelsiant bus pertrauktos aistringa agitacija už liberalią demokratiją ir teisės viršenybę – vertybes, už kurias kovoja protestuotojai Rusijoje (ir Baltarusijoje).

Kai tas pats svečias iš socialinio tinklo „Twitter“ sužino, kad trys Europos diplomatai bus išsiųsti iš Rusijos už tai, kad dalyvavo įspūdinguose Aleksejų Navalną palaikančiuose protestuose, tikimasi greito pasmerkimo ir konkrečių veiksmų.

Tačiau J. Borrellis nereagavo, taip pažemindamas ne tik save, bet ir visą ES.

Estijai atstovaujantis Europos Parlamento narys Riho Terrasas, buvęs Krašto apsaugos pajėgų vadas, kuris kartą sakė, kad nedvejodamas įsakytų šaudyti į Vladimiro Putino „mažus žalius žmogeliukus“, jei tik jie išdrįstų įkelti koją į Estijos žemę, pajuto įkvėpimą parašyti laišką, raginantį J. Borrellį atsistatydinti.

Laiške, kurį pasirašė daugiau nei 70 jo kolegų europarlamentarų, R. Terrasas išreiškia pasidygėjimą J. Borrellio sprendimu apskritai vykti į Maskvą, jo nenoru pripažinti, kad ES valstybės narės pateikė pasiūlymus dėl papildomų sankcijų Rusijai, ir ryžto stoka paminėti iki šiol tebesitęsiantį karą Donbase.

Tuo tarpu vasario 9 dieną kalbėdamas Europos Parlamente J. Borrellis, bandydamas gelbėti savo kailį, pareiškė, kad „pateiks konkrečius pasiūlymus pasinaudodamas vyriausiojo įgaliotinio iniciatyvos teise […], o tada jau valstybės narės galės spręsti dėl kito žingsnio, bet taip, tai gali būti susiję ir su sankcijomis“.

Šiuo atveju labai įdomi frazė „valstybės narės galės spręsti dėl kito žingsnio“.

Tai rodo, kad yra kur kas gilesnė, pamatinė problema, turinti žalingą poveikį Baltijos šalims, o J. Borrellis tėra vienas iš jos simptomų.

Pagrindinė vyriausiojo ES įgaliotinio užduotis yra koordinuoti vadinamąją bendrąją užsienio ir saugumo politiką (BUSP), dėl kurios ES (tuomet Europos Bendrija) 1991 metų gruodį susitarė Mastrichte.

Vadinamasis „Antrasis Mastrichto ramstis“ neatlaikė dviejų didelių išbandymų: karų buvusioje Jugoslavijoje pirmoje dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pusėje ir 2002–2003 metų Irako krizės.

Nuo to laiko eurokratai, mokslinių tyrimų centrai ir pavieniai politikai teikia pasiūlymus ir idėjas, kaip sutvirtinti BUSP, kad ES (pagaliau) galėtų prisiimti svarbesnį vaidmenį pasaulinėje arenoje.

Neoizoliacinis Donaldo Trumpo susižavėjimas idėja „Pirmiausia Amerika“, atrodė, galutinai pastūmės dar rimčiau imtis BUSP, tuo labiau kad „Europos strateginė autonomija“ buvo betampanti nauja mantra Briuselyje.

Niekaip neįveikiamą kliūtį, sutrukdžiusią bandymus paruošti brandžią BUSP, galima įvardyti vienu žodžiu – Rusija. Geopolitinis ES valstybių narių požiūris į didelę galią rytuose, švelniai tariant, ne visada sutampa.

Savo kailiu patyrusios totalitarinę sovietų okupaciją, o nuo 1991 metų susiduriančios su sistemingu Rusijos atsisakymu prisiimti teisinę ir moralinę atsakomybę už šiame regione tuo laikotarpiu vykdytas politines represijas, ekonominį ir ekologinį išnaudojimą, Estija, Latvija ir Lietuva į Rusijos užgaidas žiūri su dideliu nepasitikėjimu.

ES šį atsargumą „importavo“, kai trys respublikos (ir Lenkija) 2004 metais įstojo į Sąjungą. Tačiau Rusijos veiksnys neturėjo didesnės įtakos daugumos vyresnių narių nacionalinei psichikai.

Patyrusių tik nacistinės Vokietijos (Vakarų Europa) ar vietinio fašizmo (Pietų Europa) okupaciją, sugebėjusių išvengti komunizmo ir po 1945 metų galėjusių laisvai klestėti šalių istorinė psichologinė koreliacija su Rusija yra labai menka.

Kiek kitoks atvejis yra Vokietija. Istoriškai tvirtesnių ryšių su Rusija simbiozė (dar nuo Otto von Bismarcko laikų), kaltės jausmas už nacių vykdytus žiaurumus invazijos į Sovietų Sąjungą metu, tam tikras dėkingumas už Maskvos leidimą suvienyti šalį 1990 metais ir susipynę Vokietijos ir Rusijos verslo interesai (energetika) sąlygojo gana atsargų Berlyno požiūrį į Rusiją.

Tai buvo galima įžvelgti jau Šaltojo karo metu, kai septintojo dešimtmečio pabaigoje Willy Brandtas sugebėjo įgyvendinti savo legendinę „Ostpolitik“ – įgijęs sovietų vadovybės pasitikėjimą ir kaip įmanoma intensyviau išplėtojęs politinius bei ekonominius ryšius įstengė sumažinti įtampa su Rytais. Anot konservatyvių kritikų, ši filosofija sąmoningai nusigręžė nuo žmogaus teisių, tačiau 1982 metais šalies vairą perėmusi Helmuto Kohlio Vyriausybė taip pat vykdė „Ostpolitik“.

Pagrindiniai šio „Weltanschauung“ kontūrai vis dar apčiuopiami. Tiesa, Vokietija pritarė ES (ir NATO) plėtrai, tačiau gana neryžtingai. Buvęs Estijos ministras pirmininkas Martas Laaras savo knygoje, antroje savo atsiminimų dalyje, „Ajaga võidu“ („Lenktynės su laiku“, 2020 m.) pateikia ryškų pavyzdį.

1997 metų pavasarį įtakingas kanclerio Helmuto Kohlio patarėjas Joachimas Bitterlichas užsiminė apie Estijos stojimo į ES derybų stabdymą, nes H. Kohlį neva erzino kritiškos Estijos prezidento Lennarto Meri, pavadinusio Vokietiją Rusijos advokate, pastabos.

Iki pat šių dienų Berlynas puoselėja ypatingus santykius su Maskva; jis vis dar tiki konstruktyvaus, netrikdomo dialogo nauda. Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, kaip ir W. Brandtas, Socialdemokratų partijos SPD narys, neseniai prieštaringai vertinamą „Nord Stream 2“ dujotiekį pavadino „paskutiniu tiltu tarp Europos ir Rusijos“. („Tiltų griovimas nėra stiprybės požymis.“)

Taip dabartinėje Europoje užtikrinamos vienodos žaidimo sąlygos. Baltijos šalys įtariausiai iš visų žiūri į Rusiją ir reikalauja griežtesnio požiūrio. Vakarų ir Pietų Europa, priešingai, nenori nutraukti politinių (ir ekonominių) ryšių su Maskva, o Vokietija apskritai užima ypatingą poziciją.

Be to, Pietų Europa labiau susirūpinusi nestabilumu ir migracija iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Vidurio ir Rytų Europa Rusijos atžvilgiu užėmusi gana dviprasmišką poziciją – Lenkija palaiko Baltijos valstybes, o Viktoro Orbano Vengrija vykdo savo mažąją „Ostpolitik“ (įskaitant ir vakcinų „Sputnik V“ įsigijimą).

Net ir Estija siunčia nevienareikšmius signalus. Dešinioji populistinė EKRE partija, dominavusi neseniai žlugusioje „Ratas-II“ Vyriausybėje, per daug nesipriešino suartėjimui su Rusija. Šiuo požiūriu įdomu atkreipti dėmesį, kad EKRE atstovaujantis europarlamentaras Jaakas Madisonas taip pat pasirašė R. Terraso laišką.

Estijai, Latvijai ir Lietuvai bus sunku įgyvendinti bet kokius pokyčius šioje sudėtingoje žaidimo arenoje ir stumti BUSP „teisinga“, Rusijos atžvilgiu skeptiška linkme.

Jos galėtų nukreipti daugiau diplomatinių pastangų į Vakarų Europą, ypač į Vokietiją, kur žalieji, vienintelė politinė partija, iš tikrųjų kritiškai vertinanti V. Putino diktatūrą ir „Nord Stream“, visuomenės nuomonės apklausose nuolat lieka antri po CDU.

Negalima atmesti ir galimybės, kad dar šiais metais bus suformuota „juodai žalia“ koalicija. Kadangi jaunesnysis koalicijos partneris paprastai gauna Užsienio reikalų ministeriją, gali būti naudinga išsiaiškinti, kas yra potencialūs žaliųjų kandidatai, ir susisiekti su jais.

Dialogo su Prancūzija plėtojimas – Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas neseniai Paryžiuje priėmė kolegas iš trijų Baltijos šalių – taip pat gali pasiūlyti diplomatinių galimybių. Tačiau Estija, Latvija ir Lietuva taip pat neturėtų vengti nemalonių klausimų. Ar jos rimtai nori investuoti į BUSP dabar, kai Vašingtone buvo inauguruotas už transatlantinius ryšius pasisakantis prezidentas, V. Putino nekenčiantis sielos draugas?

Ar jos pasirengusios įsigilinti į situaciją Pietų Europoje, parodyti empatiją šioms šalims ir jų problemoms, kas gali reikšti ten įstrigusių pabėgėlių priėmimą?

Kad ir kaip ten būtų, Josepo Borrellio atsistatydinimas visiškai nieko neišspręs.

Jeroenas Bultas yra olandų istorikas ir publicistas, kurio pagrindinė specializacija – Estija, Latvija ir Lietuva.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.