Pasaulyje

2021.02.17 05:30

Nacionalistas, liberalas ar Rusijos viltis – Kremlius juodina Navalną, nes bijo sankcijų

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.02.17 05:30

Kremlius nesitikėjo, kad Vakarai įves sankcijas už Aleksejaus Navalno apnuodijimą „Novičiok“. Dabar Europos Sąjunga svarsto sankcijas dar plėsti, o Kremliaus propaganda aktyviai dirba, kad pakirstų pasitikėjimą A. Navalnu tiek šalies viduje, tiek Vakaruose.

Kai sausio 17-ąją A. Navalnas į Maskvą atskrido iš Berlyno, buvo sulaikytas dar oro uoste. Tai iškėlė dilemą, ar A. Navalnas yra naujasis Rusijos opozicijos veidas, Kremliaus projektas, ar nacionalistinių pažiūrų politikas, pavojingas Vakarams.

„Rusijos nacionalistas“, lyg chameleonas persimetantis nuo liberalizmo į antiimigrantinį nacionalizmą, – taip A. Navalną aprašantis straipsnis pasirodė JAV kairiųjų žurnale „Jacobin“.

Lietuvoje A. Navalnui taip pat klijuotos „krymnašisto“ etiketės – 2014 metais jis aiškino, jog neteisėtai nuo Ukrainos atplėštas pusiasalis jau tapo Rusijos teritorijos dalimi. Kontroversiška A. Navalno praeitis nėra paslaptis, dėl pasisakymų ir nacionalistinės praeities jis buvo išmestas iš „Jabloko“ partijos, nes 2007 metais prisidėjo prie nacionalistinių eitynių organizavimo.

Dabar A. Navalno pasisakymuose tarptautinės politikos temų beveik neliko, jo dėmesys nukreiptas į rusams aktualią problemą – valdžios korupciją, todėl propaganda išnaudoja senus pasisakymus.

Diskusijos apie nacionalistinę opozicionieriaus praeitį Vakarų leidiniuose pasirodė netrukus po jo iškilimo, 2012 metais, prieš Vladimirui Putinui grįžtant į prezidento postą, „London Review of Books“, „LeftEast“ autoriai aptarinėjo A. Navalno galimybes mesti iššūkį režimui, kartu primindami ir jo politinius „virsmus“ bei nacionalistinę praeitį.

Skirtingus pasakojimus apie A. Navalną skleidžia ne tik jį anksčiau kritikavę rusų autoriai, tačiau ir Kremliaus „įtakos agentai“.

Kremlius bijo sankcijų

Kai 2014 metais Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karinius veiksmus Ukrainos rytuose, Vakarus užplūdo propagandinės žinutės, Kremliaus pareigūnų neigimai ir kaltinimai ukrainiečiams.

Šio hibridinio karo tikslas – priversti Vakarus svarstyti, ar Kijeve revoliuciją surengė proeuropietiški ukrainiečiai, ar „nacionalistų chunta“, o ne diskutuoti apie Rusijos tarptautinės teisės pažeidimus ir atkirtį tam.

Dabar Kremlius griebėsi panašios dėmesio nukreipimo taktikos prieš A. Navalną. Kraštutinės dešinės radikalizmo tyrėjas, Vienos universiteto dėstytojas Antonas Šechovcovas pabrėžia, kad taikoma 4 žingsnių strategija: atmetimo, iškreipimo, nukreipimo ir bauginimo.

Kremlius neigia kaltinimus ir bet kokias sąsajas su A. Navalno apnuodijimu „Novičiok“, nepaisydamas gausių tyrėjų duomenų, kad išpuolį surengė Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentai. Vietoje to siūlomi „alternatyvūs“ paaiškinimai – pavyzdžiui, kalbėdamas telefonu su Prancūzijos prezidentu V. Putinas aiškino, kad A. Navalnas apsinuodijo pats, trokšdamas dėmesio.

Tokiu būdu siekiama nukreipti Vakarų dėmesį nuo surengto pasikėsinimo, kad prieš Rusiją nebūtų imtasi veiksmų, pavyzdžiui, ES neįvestų naujų sankcijų.

„Dabar Rusija labai nervinasi. Kremlius nesitikėjo, kad ES įves sankcijas keliems rusų pareigūnams ir subjektams, kaip padarė 2020-ųjų pradžioje. (...) Navalno apnuodijimas vyko Rusijoje, todėl sankcijos buvo siurprizas“, – teigia A. Šechovcovas.

Galiausiai, bandoma bauginti Vakarus – pavyzdžiui, išsiunčiant ES valstybių diplomatus iš Rusijos, kol Maskvoje vieši Bendrijos diplomatijos vadovas.

Viso to reikia tam, kad atgrasytų Vakarus nuo tolimesnių veiksmų ir paramos protestams Rusijoje.

„Dabar [Kremlius] rengiasi naudoti daugiau smurto prieš opoziciją. Ką matėme prieš savaitę ar kelias, buvo tik pradžia. (...) Ir jie dabar bijo, kad smurtas gali vesti prie daugiau sankcijų ir reakcijų iš ES ir Vakarų. Todėl dabar jie turi diskredituoti opoziciją“, – teigia A. Šechovcovas.

Déjà vu

Pagrindinis Kremliaus tikslas – diskredituoti A. Navalną ir pakirsti Vakarų vieningumą dėl jo. Ir tai bandoma įgyvendinti formuojant kryptingą nuomonę pasinaudojant Vakarų žiniasklaida, ypač šalyse, kur dominuoja kairioji politika.

„Skandinavijoje, kaip ir Vokietijoje, turime kairiojo sparno grupes, į kurias yra įsiskverbę Rusijos agentai. (...) Turime tinklus žmonių, kurie taikosi išskirtinai į Vokietiją ir Skandinaviją, (...) jie bando išplauti naratyvą apie Navalną“, – teigia A. Šechovcovas.

Anot tyrėjo, Kremlius Vakaruose turi „marionetinių rusų kairiųjų“, kurie sąmoningai platina naratyvus apie A. Navalną, o tada juos perima kiti autoriai. Galima pastebėti, kad tai daro konkretūs autoriai, kurie veikė ir 2014 metais, nukreipdami dėmesį nuo Kremliaus veiksmų Ukrainoje.

„Įtakos agentams“ privačiai ir per Kremliaus kontroliuojamas žiniasklaidos priemones, pavyzdžiui, RT kanalą, perduodamas naratyvas apie „Navalną nacionalistą“, tada rusų „kairieji“ šią etiketę platina tarptautinėse kairiosios pakraipos žiniasklaidos priemonėse, galiausiai ji patenka ir į labiau centristinės pozicijos besilaikančius leidinius bei į platesnį diskusijų ratą, analizuoja A. Šechovcovas.

Tokios klišės pasiekia ir Europos politikus bei akademikus – Čekijos prezidentas Miloszas Zemanas A. Navalną vadina nacionalistu, teigia, kad jis palaikė Krymo aneksiją.

„Negaliu teigti, kad tai Putino agentai, tačiau jie labai imlūs tokioms žinutėms ir jas skleidžia. Man tai kelia déjà vu jausmą su 2014 įvykiais Ukrainoje“, – teigia tyrėjas.

Kremliaus ryšius su kraštutinių dešiniųjų grupuotėmis ir populistais politikais visoje Europoje jau atskleidė ne vienas tyrimas. Tačiau paveikti nuomonės apie A. Navalną per šiuos tinklus nepavyksta paprasčiausiai dėl to, kad platinami naratyvai netinka – A. Navalno nacionalizmas nebūtų suvokiamas kaip problema, o pati Rusija nacionalistams nekelia problemų, nes nėra ES draugiška valstybė ir nesiekia tapti Bendrijos nare.

Propaganda Rusijoje

A. Navalno ir jo komandos filmai apie Rusijos pareigūnų korupcines schemas yra itin populiarūs. O naujausias – apie esą asmeninę V. Putino vilą Juodosios jūros pakrantėje – sukėlė daug nepatogumų ir pačiam Kremliaus šeimininkui, kuris turėjo viešai neigti, kad ištaigingi rūmai priklauso jam ar jo artimiesiems. Galiausiai savininku pasiskelbė V. Putinui artimas oligarchas Arkadijus Rotenbergas.

Propagandiniai kanalai „A. Navalną vaizduoja kaip provokatorių, JAV, ES statytinį, siekiantį sugriauti stiprią Rusiją. Šiuose kanaluose eskaluojami naratyvai, teigiantys, kad Rusijos kovą už teisingą pasaulį bando sugriauti blogieji Vakarai, NATO ir kiti „teisingų vertybių griovėjai“, o A. Navalnas vaizduojamas šios kovos centre“, – teigia Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) Europos saugumo programos vadovė Indrė Vareikytė.

Propagandinės jėgos mestos ir prieš A. Navalną bei dėl jo sulaikymo kilusius masinius protestus. Kremliaus kontroliuojama televizija transliavo kartais be pačių atlikėjų žinios surežisuotus propagandinius vaizdo įrašus, V. Putiną palaikančius klipus kūrė net parduotuvės.

„Vladimirai Vladimirovičiau, mes su tavimi“, – tokiais žodžiais baigėsi „Sima-Land“ parduotuvių reklama, kurioje darbuotojai šokiais išreiškia palaikymą Rusijos prezidentui.

Tuo pačiu metu Rusijos ryšių reguliavimo tarnyba „Roskomnadzor“ pranešė skirsianti baudas „TikTok“, „Facebook“ soc. tinklams, kurie nešalins įrašų, skatinančių dalyvauti protestuose.

Kremliaus režimas remiasi represijomis, propaganda ir visuomenės pasyvumu, tačiau „pastarųjų dviejų nebeliko. Propaganda tebeveikia, bet ji nebe tokia veiksminga ir visuomenė nebetyli“, – televizijai CBC sakė opozicionierius Vladimiras Kara-Murza.

Nepropagandiniuose leidiniuose, socialiniuose tinkluose A. Navalnas „vertinamas gana realiai“, teigia I. Vareikytė.

„Jis laikomas talentingu, paveikiu politiku ir organizatoriumi, ir pačioje opozicijoje pripažįstama, kad šiuo metu jam lygių opoziciniuose judėjimuose nėra. Taigi, be abejonės, jis keičia žaidimo taisykles“, – teigia ekspertė.

Etiketės apie A. Navalno nacionalizmą Rusijoje taip pat neveikia. „Buvimas rusų nacionalistu nėra blogas dalykas pačioje Rusijoje. (...) Iš esmės visi politikai Rusijoje yra nacionalistai, kai kurie artimesni rusų imperializmui. (...) Todėl šis naratyvas veikia tik kairės ir kraštutinės kairės aktyvistus“, – teigia A. Šechovcovas.

Pats V. Putinas A. Navalno viešai nė karto nevadino vardu, vietoje to naudojo įvairius žeminančius apibūdinimus ir bandė siūlyti versijas, kad opozicionierius bendradarbiauja su CŽA, – tokiu būdu Kremliaus šeimininkas demonstruoja A. Navalno nereikšmingumą.

„Neminėdamas opozicijos lyderio vardo, Putinas kuria iliuziją, kad jam pačiam Rusijoje nėra lygiaverčių ar nepaklusnių politikų“, – teigia I. Vareikytė. Anot tyrėjos, Kremlių nustebino A. Navalno populiarumas ankstesniuose savivaldos rinkimuose, todėl dabar bandoma jį kuo labiau menkinti.

„Taktika ignoruoti man atrodo keista pirmiausia dėl to, kad net ir Rusijoje žmonės nebegyvena informacinės izoliacijos laikais, nebeįmanoma drastiškai kontroliuoti ir cenzūruoti informacijos sklaidos nestandartiniais kanalais, socialinėse medijose ir pan. O tokius informacijos srautus net ir Rusijoje, net ir Putinui riboti nėra lengva“, – sako I. Vareikytė.