Pasaulyje

2021.02.08 20:44

Vladimiras Skripovas. Putinas prarado savo sakralumą

Vladimiras Skripovas, LRT.lt2021.02.08 20:44

Šiandien daug kalbama apie naujas nuotaikas Rusijos protesto gretose, apie protestuojančių elgsenos tendencijas. Tačiau visa tai telpa viename žodyje – įtūžis.  

Šiandien daug kalbama apie naujas nuotaikas Rusijos protesto gretose, apie protestuojančių elgsenos tendencijas. Tačiau visa tai telpa viename žodyje – įtūžis.

Tai atspindi ir emocinė įtampa – abiejų pusių demonstruojamo nežaboto grubumo lygis. Sunku prisiminti, kad kada nors, įskaitant ir dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai buvo labai daug sau leidžiama, tokiais žodžiais valstybės vadovą vadintų ne tik Aleksejus Navalnas, bet ir gana politkorektiški ekspertai, tokie kaip Stanislavas Belkovskis, Leonidas Radzikovskis ar Glebas Pavlovskis... Gerai dar, kad necenzūriškai nesikeikia.

A. Navalnas su savo beatodairišku aplombu, tujinimu ir epitetais taip įžeidė ir pažemino carą tėvelį, kad ne tik pasmerkė save nuožmiam kerštui, bet ir uždavė naują kritikos toną, atmieštą piktžodžiavimu ir grubumu, kurį tik dar labiau pakursto saugumo pajėgų žiaurumas.

Visgi tai nereiškia, kad Vladimiras Putinas nesugeba išsilaikyti valdžioje, kol fiziškai dar yra pakankamai geros formos. Pasakymai, kad jo valdžios pamatai sudrebėjo, kad juose atsirado įtrūkimų ir pan., mano atrodo, tėra „viltys ir svajonės“.

Valdžia vis dar pakankamai pajėgi įbauginti žmones, priversti juos likti namuose ir nekišti nosies į gatvę, kai ten bando susirinkti minia. Tačiau po visų įžeidimų ir iššūkių, į kuriuos V. Putinas buvo priverstas reaguoti (visų pirma, dėl rūmų ir teisindamas „kosmonautus“), jis prarado sakralumą.

Apie jį pradėta kalbėti tokiais žodžiais ir tokiu tonu, kurie anksčiau buvo nepriimtini. O keičiantis kalbai, keičiasi ir požiūris.

Ir ne tik jo sąmoningų oponentų ar kritikų, bet ir „tyliosios daugumos“. Ta prasme, kad tai jau ne Dievas, ne simbolis, ne Tėvas, o paprastas žmogus, viešai vadinamas „bjauriu neūžauga“, vagimi, rupūže ir pan. Ir visi laukia reakcijos, stebi jo elgesį. Tuo pačiu metu bet kokia taktika – ar tai būtų bandymas „nekreipti dėmesio“, ar atsakymai per Dmitrijų Peskovą, sukelia nevienareikšmius visuomenės vertinimus. Be to, nėra jokių garantijų, kad bandymą „nekreipti dėmesio“ teigiamai įvertins visi V. Putino gerbėjai – vieni tai gali suprasti kaip aroganciją, kiti – kaip pasimetimo ir silpnumo požymį. Ir atvirkščiai, bet koks bandymas atsikirsti gali būti vertinamas kaip solidumo, cariško nepasiekiamumo, kuris tam tikro mentaliteto žmonėms yra pagarbos valdžiai pagrindas, praradimas.

Panašu, kad kokių nors kokybinių pokyčių esmė šiandien nėra revoliucinės situacijos susidarymas – šiandien Rusijoje tam tiesiog nėra pakankamai charizmatiškų ir drąsių organizatorių. Jų esmė yra tai, kad pagrindinė masė žmonių, kurių aktyvumas visada pasireiškia per konformizmo mechanizmą (reakcija „aš esu kaip visi“), buvo paveikta naujo standarto – požiūrio į valdžią, kurios šventumu buvo suabejota.

Todėl jei aktyvioji opozicijos dalis sugebės išgryninti lyderius ir išsilaikyti ant bangos keteros, ši pelkėta visuomenės dalis bus pasirengusi pasyviai remti perversmą. O tai jau didelė pažanga.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.