Pasaulyje

2021.01.30 18:14

Prieš rusų tankus vien taikaus pasipriešinimo neužteks – 1991-ųjų sausio įvykių pamokos Baltijos šalims

Tomas Jermalavičius2021.01.30 18:14

1991-ųjų sausį sovietų kariuomenė desperatiškai bandė užgniaužti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės siekį. Šis epizodas dabar dažnai vertinamas kaip paskutinės griūvančios totalitarinės imperijos konvulsijos, tačiau jis taip pat davė keletą labai svarbių strateginių pamokų Baltijos šalims, rašo Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) ekspertas Tomas Jermalavičius.

Šią publikaciją galite skaityti ir anglų kalba.

Taip pat skaitykite

Vienos jų buvo beveik iš karto pritaikytos ir institucionalizuotos, tačiau kitos buvo pernelyg lengvai pamirštos, neišmoktos ar net iškreiptos. Bet kokiu atveju regiono politikoje ir geopolitikoje vis dar juntami šio siaubingo išpuolio atgarsiai.

I pamoka: išvykime juos ir laikykime kuo atokiau

1939 metų pabaigoje prasidėjo šliaužianti Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacija, kai SSRS, pasitelkusi ultimatumus, įvedė sovietų kariuomenę ir pradėjo steigti karines bazes šių valstybių teritorijose. Čia dislokuoti sovietų kariai sudarė sąlygas pulti demokratiškai išrinktas trijų šalių vyriausybes, kurios 1990–1991 metais siekė atkurti savo nepriklausomybę.

Nors žiauriausi ir efektyviausiai atakos priekyje veikę padaliniai, kaip antai KGB grupė „Alfa“ ir oro desanto kariuomenės būriai, buvo atskraidinti iš išorės, per šturmą, kuris pareikalavo aukų, buvo naudojami ir vietos įgulos turimi tankai bei šarvuočiai.

Nauja 1991-ųjų patirtis atgaivino 1939–1940 metų prisiminimus ir Baltijos šalių vyriausybėms tapo visiškai aišku, kad suverenitetas ir nepriklausomybė visada bus pavojuje, jei šie kariai, kuriems nuo 1992 metų jau vadovavo SSRS teisių perėmėja Rusija, liks jų valstybių teritorijose.

Todėl bekompromisė pozicija, siekiant kuo skubesnio jų išvedimo, davė vaisių – po sėkmingų derybų su ne itin entuziastingai nusiteikusia Boriso Jelcino Vyriausybe Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta 1993-iaisiais, o iš Estijos ir Latvijos – 1994-aisiais (tiesa, pastarojoje iki 1998 metų buvo dislokuotas tolimojo nuotolio išankstinio perspėjimo radaras).

1992-aisiais referendumu priimtoje Lietuvos Konstitucijoje netgi yra punktas (137 straipsnis), kuriame teigiama, kad „užsienio karinės bazės negali būti dislokuotos Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Vilnius taip pat atsilaikė prieš spaudimą derėtis dėl karinio tranzito į Kaliningrado eksklavą.

Dabartinė Rusijos propaganda ir jos vietiniai „naudingi idiotai“ pavertė NATO karių dislokavimą Baltijos šalyse pagrindiniu informacinių išpuolių vektoriumi. „Tai taip pat yra okupacija“, – teigia jie, mėgindami palyginti tai, kas nelygintina, ir desperatiškai kurdami pramanytas istorijas, neva Aljanso pajėgos kelia pavojų ar net grėsmę civilių gyventojų saugumui.

Nepaliaujamai klijuojama okupantų etiketė kai kuriems silpniau kritiškai mąstantiems, mažiau istoriškai apsišvietusiems ir sąmokslo teorijoms imlesniems mūsų visuomenės segmentams gali pasirodyti pagrįsta, jei nebus nuolatinio #WeAreNATO atoveikio.

II pamoka: leiskime informacijai tekėti laisvai

Sovietai veikė pagal tipišką karinio perversmo planą ir užėmė pagrindinius laisvos ir nevaržomos informacijos perdavimo kanalus: visuomeninį transliuotoją, laikraščių biurus, spaustuves, televizijos ir radijo infrastruktūrą.

Kaip paaiškėjo vėliau, esminis dalykas buvo Baltijos šalių vyriausybių ir žiniasklaidos gebėjimas itin operatyviai surasti ir paleisti alternatyvius kanalus, kad informacija kuo greičiau pasiektų visuomenę ir tarptautinę bendruomenę.

Kiti paminėtini svarbiausi elementai, padėję palaikyti viltį, užfiksuoti ir ištransliuoti sovietų žiaurumus, buvo perteklinė infrastruktūra, spartus jos įveiklinimas, psichologinis atsparumas ir didvyriškai dirbančių žiniasklaidos darbuotojų išradingumas. Penkiasdešimt valstybinės propagandos ir visiškos žiniasklaidos kontrolės metų išgyvenusioms visuomenėms tai sukėlė didžiausią adrenalino antplūdį ir parodė tokių institucijų kaip nepriklausoma žiniasklaida svarbą.

Tokio atsparumo pagrindai ir šiandien išlieka beveik nepakitę, nesvarbu, ar tai būtų infrastruktūra, ar žmogiškieji ištekliai. Krizės ištiktos valstybės ar regiono informacinės izoliacijos prevencija yra būtina, tačiau saugumo planavimas vis dar sutelktas į infrastruktūrą ir prieigą prie pasaulinių tinklų bei srautų, o ne į svarbiausios jos dalies – informacijos perdavėjų ir jų institucijų – atsparumą bei gerovę.

Atvirkščiai, nepriklausoma Baltijos šalių žiniasklaida ir ypač nacionaliniai transliuotojai nuolat patiria politiškai motyvuotų išpuolių ir mėginimų primesti ideologinę ar korporatyvinę kontrolę, kenkiančią jų dvasiai.

Neišmokus pamokos apie itin svarbų vaidmenį, kurį suvaidino nepriklausomos žiniasklaidos atstovų atsidavimas, ištvermė ir pasiaukojimas, o pastaruoju metu dar ir bandant vietos lygiu imituoti jų atžvilgiu priešiškus trumpistų minios ar orbanistinės valstybės metodus, gyvybiškai svarbiam šių trijų valstybių atsparumo šaltiniui kyla rimtas pavojus.

III pamoka: ginkime faktus ir įrodymus

Įrodymai, liudijantys žudikiško režimo Maskvoje veiksmus, gal net rodantys tiesiai į aukščiausioje pozicijoje tuo metu buvusį ir taip Vakarų garbintą Michailą Gorbačiovą, buvo akivaizdžiai matomi visur nuo pat pirmo paleisto šūvio.

Šie įrodymai buvo itin išsamūs, detalūs, patikimi ir kruopščiai užfiksuoti, todėl iki šiol niekada nebuvo jais abejojama, kol Rusijos propaganda ir jos vietiniai parankiniai pradėjo juos dangstyti ir pasitelkė senus gerus sovietinius metodus, skleisdami melą apie neva dėl žudynių kaltas „nacionalistines sukarintas pajėgas“ ir Baltijos šalių vyriausybių sufabrikuotus po tankais traiškomų žmonių vaizdus bei apskritai suklastotą žuvusiųjų ir sužeistųjų statistiką.

Kurį laiką atrodė, kad šis melas ir su juo susijęs naratyvas saugiai apsiribos politikos ir visuomenės paraštėmis. Vis dėlto jam pavyko prasiveržti į visuomenės diskursą ir tapti toksiškam ne vien dėl to, kad jį negailestingai skleidžia Maskvos įtakos agentai, bet ir dėl bendros politinės poliarizacijos, kurioje jis tapo svarbiu įrankiu, siekiant išreikšti kai kurių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą nusistovėjusia politine tvarka.

Deja, nepaisant naivių lūkesčių, faktai ir įrodymai negali apsiginti nuo nuolatinių melo atakų, o atmetamas ir ignoruojamas toksiškas naratyvas pats savaime niekur nedingsta.

Klausimas, kaip apginti tuos akivaizdžius ir neginčijamus faktus, net jei jie susiję su labai netolima praeitimi ir dar yra tūkstančiai gyvų jų liudininkų, šiuo metu Baltijos šalyse ne mažiau aktualus nei bet kurioje posttiesos (angl. post-truth) laikotarpį išgyvenančioje visuomenėje.

Lietuva pasirinko griežtą kelią: prieš trisdešimt metų įvykdytų sovietinių nusikaltimų neigimas ar menkinimas yra nusikalstama veika pagal tą patį straipsnį, kuris kriminalizuoja Sovietų Sąjungos ar nacistinės Vokietijos įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui neigimą (Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalis).

Bet ar tai atgrasys „alternatyvių faktų“ gerbėjus, kuriuos skatina neapykanta politiniams priešams bei egzistuojančiai demokratinei politinei tvarkai ir kuriuos palaiko Kremliaus propagandos mašina?

Sunku pasakyti, bet pamoka aiški: dabartinėje aplinkoje jokie faktai ir jokie įrodymai nėra apsaugoti nuo piktybiško jų pervertimo ar iškraipymo, o mūsų visuomenė turi labai svarbią pareigą nuolat prisiminti, iš naujo išgyventi ir perduoti ateinančioms kartoms tiesą apie tai, kas įvyko labai tamsų Sausį.

IV pamoka: siekime teisingumo

Už visus nusikaltimus turi būti baudžiama siekiant atgrasyti nuo būsimų nusikaltimų, o išgyvenusios jų aukos turi turėti aiškų baigties tašką, kad galėtų kiek įmanoma ramiau gyventi.

Lietuva atliko ilgą baudžiamąjį tyrimą ir surengė teismą asmenims, kurie planavo, vadovavo ir įvykdė sovietų puolimą ar bendradarbiavo su jo vykdytojais. Įvykdyti kai kurie nuosprendžiai, daugiausia vietiniams sovietų komunistų partijos vadams – kai kuriuos jų Lietuvos žvalgybos darbuotojams teko parsivežti iš kaimyninės Baltarusijos.

Tačiau dauguma kaltinamųjų, tuo metu tarnavusių sovietų KGB, vidaus daliniuose ir kariuomenėje, buvo teisiami už akių ir tikriausiai niekada nebus priversti atsakyti už savo veiksmus.

Rusija niekada nebendradarbiavo su Lietuvos teisminėmis institucijomis šiuo klausimu ir neišdavė įtariamųjų. Ji sėkmingai darė spaudimą Europos Sąjungos narei Austrijai, kuri, veikdama pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį, buvo sulaikiusi buvusį KGB karininką, Sausio įvykių Vilniuje metu vadovavusį sovietų specialiosioms pajėgoms, ir privertė paleisti įtariamąjį, taip sukeldama trumpalaikę dvišalių Lietuvos ir Austrijos santykių krizę.

Visai neseniai Vladimiro Putino režimas pradėjo savo baudžiamąjį tyrimą byloje dalyvavusių Lietuvos prokurorų ir teisėjų atžvilgiu, siekdamas juos įbauginti ir nubausti už teisingumo siekį.

Nepaisant nevilties dėl negebėjimo įvykdyti teisingumo šioje byloje ir nepaisant visų geopolitinio chuligano, atsakingo už tiriamus nusikaltimus, patyčių ir gąsdinimų, Baltijos šalys siekia parodyti, kad galybė nebūtinai yra teisybė ir kad itin svarbu, vykdant konstitucinę pareigą savo piliečiams, primygtinai reikalauti teisingumo ir atkakliai jo laikytis.

Tokiu būdu nusikaltimo aukoms siunčiama aiški žinia, kad niekas nebuvo pamiršta ir atleista ir kad visos priemonės, kokias tik turi maža valstybė, bus naudojamos teisingumui pasiekti nepriklausomai nuo to, kiek tai užtruks ir koks geopolitiškai stiprus yra priešininkas.

Siunčiama žinia ir tiems, kurie ateityje gali svarstyti galimybę įsitraukti į panašius agresijos veiksmus, kad jie gali sulaukti daug rimtesnių pasekmių nei vien negalėjimas laisvai keliauti, apsipirkti ir mėgautis gyvenimu Europoje.

Šiame siekyje buvo pakilimų ir nuopuolių – kai kurie nuopuoliai skaudesni už kitus, – tačiau jo atsisakius būtų pažeistas principas, pakenkta visuomenei ir susilpnintas atgrasymas galimos agresijos atveju.

V pamoka: mums reikia draugų užsienyje

Nedaugelis to meto Vakarų vyriausybių buvo pasiruošusios sudrumsti vandenį ir rizikuoti vėl sugadinti bešylančius santykius su reformatoriumi M. Gorbačiovu. Atrodė, kad Saddamo Husseino okupuotas naftos išteklių gausus Kuveitas daugeliui Vakarų diplomatinių ir saugumo institucijų buvo kur kas svarbesnis.

Lietuva išsiuntė savo užsienio reikalų ministrą į Varšuvą, siekdama, kad prireikus Vyriausybės darbas būtų tęsiamas tremtyje. Bet tada nusirito pasipiktinimo sovietų veiksmais ir solidarumo bei palaikymo banga ir privertė savo įvaizdžiu besirūpinančią „naujo stiliaus“ sovietų vadovybę sustoti.

Aukščiausias taškas buvo pasiektas tuomet, kai Islandija, geru pusmečiu aplenkdama visas kitas valstybes, 1991 metų vasarį, kai sovietai vis dar kėlė didelę grėsmę ir tęsė mirtinus išpuolius prieš Baltijos šalis, pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Nenuostabu, kad visos trys šalys beveik iškart ėmė siekti narystės pagrindiniuose Vakarų aljansuose – NATO ir ES. „Daugiau niekada vieni“ tapo šūkiu, lygiaverčiu garsiajam „Daugiau niekada“.

Šis sutarimas dėl bendro tikslo ir visuotinės pastangos 2004-aisiais atvedė mus į abi organizacijas. Vis dėlto kai kurie visų trijų šalių vidaus politiniai dalyviai kartais pamiršta, kokie nematomi klijai mus visus laiko šiose organizacijose arba kodėl taip svarbu apsaugoti mūsų reputacinį kapitalą jose.

Siekdami išjudinti savo rinkėjų bazę ir prisidengdami žodžio laisve, jie skleidžia šiuos klijus tirpdančią retoriką ir labai gali būti, kad ateis diena, kai kas nors iš mūsų brandesnių sąjungininkų paklaus savęs: ar šalis, kurios politika leidžia, o galbūt net reikalauja nusileisti iki įžeidimų ir sąmokslo teorijų apie jų artimiausius sąjungininkus ir draugus lygio, verta mūsų kraujo ir išteklių, kad ją palaikytume ir apgintume?

Neįtikėtina, kad turime dar kartą sau patvirtinti, jog tarptautinės draugystės, partnerystės ir aljansai yra svarbiausias mūsų strateginis turtas.

(Fundamentali) VI pamoka: siekime sutelktumo

Tą 1991 metų sausį sovietų agresija išvedė į gatves šimtus tūkstančių Baltijos šalių gyventojų, pasiryžusių apginti atgautą laisvę ir nepriklausomybę.

Kai kas iš to gali padaryti visiškai neteisingą išvadą, kad taikus pasipriešinimas yra svarbesnis kovojant su karine agresija nei kariniai pajėgumai.

Todėl Baltijos šalių politikams neretai tenka paaiškinti, kuo skiriasi situacija tuomet, kai mažai kas buvo įmanoma, ir dabar, kai trys suverenios tautos priklauso kolektyvinės gynybos aljansui, reikalaujančiam vykdyti įsipareigojimus ir užtikrinti tam tikrą karinio pasirengimo lygį, būti pasirengus padėti savo sąjungininkams.

Tokia išvada atrodo dar labiau nepagrįsta, turint omenyje tai, kad mobilizuojant totalinę gynybą pilietinis pasipriešinimas, politinis ryžtas ir kariniai gynybiniai pajėgumai dirba ranka rankon.

Dar klastingesnis ir dar labiau visuomenės pamatus ėsdinantis požiūris, kurį su malonumu pakursto Rusijos propaganda, yra tai, kad visų trijų Baltijos šalių parlamentams šiandien sunkiai sektųsi sukviesti minias, kad juos apgintų, imtų ginklus ir stotų į kovą su agresoriumi.

Iš tiesų per pastaruosius 30 metų visuomenės pasitikėjimo parlamentais, vyriausybėmis ar politinėmis partijomis trajektorija visose trijose valstybėse, švelniai tariant, nebuvo itin palanki. Užsienio jėgos agresijos ir (arba) jos palaikomo strateginio perversmo atveju, kaip teigia šis naratyvas, daugelis visuomenės narių gali jaustis pernelyg atsiriboję, abejingi ar net pikti ant šios politinės institucijos, kad atsišauktų į pilietinę mobilizaciją ir vargintųsi ją ginti.

Čia slypi vienas didžiausių šios 1991-ųjų strateginės pamokos iškraipymų ar klaidingų suvokimų.

Tikroji pamoka yra ta, kad žmonės susivienijo ir susirinko ginti ne politikų, Vyriausybės ministrų ar parlamento pastatų, o savo pagrindinės vertybės – laisvės ir žmogaus orumo.

2021 metais galime jaustis susiskaldę ir nuožmiai ginčytis dėl daugelio dalykų bei gyvenimo aspektų – tokia yra pliuralistinės ir konkurencingos demokratinės politinės sistemos prigimtis ir esmė, tačiau mes tikrai išsaugojome gebėjimą susiburti, kai privalome apginti laisvę ir orumą tiek nuo išorės, tiek nuo vidaus priešų.

Mūsų sutelktumas grįstas ne viena nuomone, vieninga pasaulėžiūra ar tam tikru organizaciniu vienetu, bet sunkiai iškovota laisve ir orumu – kaip asmens, kaip visuomenės ir kaip tautos.

Kremliaus režimas teisingai nustatė, kad tai yra mūsų svorio centras, ir puola jį visomis įmanomomis priemonėmis: siekia užgožti ar sumenkinti tokio sutelktumo vertę, įteigti, kad tai nėra svarbiausia, ir supainioti mūsų mintis, iškreipti pagrindines jo normas ir sumenkinti jį palaikančių institucijų teisėtumą, sunaikinti mūsų valią jį ginti.

Todėl mes, Baltijos šalių žmonės, vyrai ir moterys, jauni ir seni, tikintys ir ateistai, heteroseksualūs ir LGBT, turtingi ir vargšai, bet kokios odos spalvos, tautybės ar kilmės, privalome išlaikyti dėmesį, būti pasirengę mobilizuotis ir apsiginti bet kokia kaina.

Diena iš dienos su karine uniforma ar civiliais drabužiais, su ginklais ar nešiojamaisiais kompiuteriais, parlamento aikštėje, miške ar laukuose. Tik taip galime užtikrinti, kad pavyks išsklaidyti sausio tamsą kaip tada, 1991-aisiais.

Todėl labai jūsų prašau: paimkite ir įsisekite neužmirštuolės žiedą.

Tomas Jernalavičius yra Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline, Estijoje, tyrėjas. Anksčiau jis buvo Baltijos gynybos koledžo (BALTDEFCOL) dėstytojas Tartu mieste, dirbo Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje (KAM).

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt