Pasaulyje

2021.02.02 10:04

„Vieninteliai kiti, norintys būti lietuviais“, – kodėl baltarusiams svarbu, kaip juos vadina Lietuva?

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.02.02 10:04

Ar yra skirtumas, kaip Lietuva vadina savo kaimynę rytuose, kur jau pusę metų vyksta masiniai protestai prieš paskutinę Europos diktatūrą? Laisvės trokštanti opozicija naudoja ne valstybinę, bet istorinę vėliavą, savą Vyčio herbą ir prašo, kad juos vadintume Belarus. Padėdama atsikratyti sovietmetį menančių simbolių, Lietuva galėtų prisidėti prie kaimynų kelio į Vakarus.

„Mes negalime vadinti Aliaksandro Lukašenkos legitimiu (prezidentu – LRT.lt), nes rinkimai Baltarusijoje nebuvo laisvi ir demokratiniai“, – praėjus vos penkioms dienoms po prezidento rinkimų kaimyninėje šalyje Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė interviu televizijai „Sky News“.

Netrukus Lietuvos žiniasklaidoje A. Lukašenka tebuvo įvardijamas kaip „neteisėtas prezidentas“, o Ukraina pareiškė jį minėsianti tik vardu.

Simbolinio gesto Minsko režimas nepraleido pro akis – spalį, kai Baltarusijos valstybinėse žiniasklaidos priemonėse jau dirbo Kremliaus atsiųsti propagandos specialistai, baltarusių televizijos rodė reportažus iš kaimyninių valstybių, kurios buvo vadinamos „buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis“.

Dabar Baltarusijos opozicija prašo, kad Lietuva jų valstybę vadintų kitaip ir atsikratytų iš sovietmečio paveldėto termino, kuris baltarusius vaizduoja kaip artimą Rusijos valstybei tautą, siekdamas juos atplėšti nuo praeityje glaudžių ryšių su Lietuva ir Lenkija.

Belarus pasaulyje, bet pas mus Gudija?

Į Lietuvą pasitraukusi opozicionierė Sviatlana Cichanouskaja sausį perdavė laišką Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai (URM) su prašymu lietuviškai šalį vadinti „Baltosios Rusios“ atitikmeniu „Belarus“. Tai esą išreikštų pagarbą šalies suverenumui, palaikytų baltarusių tautos kalbinę ir kultūrinę tapatybę.

Šiandien „Belarus“ pavadinimą ir „Baltosios Rusios“ vertimą vietos kalbomis naudoja daug Europos ir pasaulio valstybių. Tačiau sovietmečiu buvo paplitusi „Baltosios Rusijos“ pavadinimo versija – ja siekta kurti šalies kaip rusiškojo pasaulio dalies identitetą – įsitvirtino ir Lietuvoje.

Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Rūstis Kamuntavičius teigia, kad pastarąjį variantą aktyviai platino dar carinės Rusijos imperijos valdžia, siekdama atskirti baltarusius nuo lenkų ir lietuvių ir priartinti prie Rusijos.

„Kai tik griuvo Sovietų Sąjunga, pirmas žingsnis, kurį padarė iš karto baltarusiai, jie pakeitė savo valstybės pavadinimą rusų kalba iš „Belarusija“ į „Respublika Belarus“. (...) Ir jie iš karto 10-ame deš. labai daug padarė tarptautinėje erdvėje, kad anglų kalba iš „Belarussia“ būtų „Belarus“, – LRT.lt sakė istorikas.

Lietuvių kalba greta įprasto Baltarusijos pavadinimo galima vartoti ir istorinį Gudijos terminą, mokslininkai siūlė šalį vadinti istoriniu atitikmeniu Baltarusia. „Pirmą kartą terminą „baltarusis“ (graikiška forma Leucorussus) kaip savivardį panaudojo LDK raštijos veikėjas Saliamonas Risinskis, 1585 m. įsirašydamas į Altdorfo universitetą. (...) Tik XVII a. pabaigoje pradėjo daugėti Baltarusios termino vartojimo atvejų“, – pernai LRT.lt rašė Vilniaus universiteto (VU) rektorius Rimvydas Petrauskas.

Taip pat skaitykite

2009-aisiais baltarusių pareigūnai svarstė pateikti prašymą Lietuvos kolegoms keisti šalies pavadinimą, bet tai nebuvo padaryta. Vėliau tokių iniciatyvų nebuvo, o Minsko ir Vilniaus santykiuose vyravo šaltukas, kurį atspindi ir nedidelis susidomėjimas gyvenimu kaimyninėje valstybėje iki pat 2020-ųjų protestų.

Vis dėlto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vadovas pranešė dar nematantis galimybių keisti pavadinimo: „Gali būti, kad po to, kai šis banditas Lukašenka kris, Baltarusia paprašys mūsų pakeisti pavadinimą, lygiai taip, kaip padarė Sakartvelas“, – agentūrai BNS teigė Audrys Antanaitis.

Tarpukario Lietuvos atlasuose rytų kaimynė už Vilniaus krašto buvo vadinama Gudija. Šis pavadinimas lietuvių kalboje tebėra galimas, o R. Kamuntavičius primena, kad „Gudijos“ ir „gudų“ terminai vartoti jau pirmajame lietuvių kalba Konstantino Sirvydo sudarytame žodyne.

Lietuvoje anksčiau buvo paplitusios neigiamą reikšmę turinčios ar įžeidžiančios „gudų“ vartojimo prasmės. „Ar tikrai mes norime taip vadinti žmones, su kuriais solidarizuojamės?“ – svarstė R. Petrauskas. Kita vertus, galima rasti ir teigiamų atspalvių – pavyzdžiui, žodžiuose „įgudęs“, „gūdus“.

„Man tai atrodo, kad kaip tik tai yra pliusas. (...) Kaip ir kiekvienas terminas, kuris turi ilgą istoriją, jis gi nebūna vienareikšmis – arba juodas, arba baltas, – turi daug įvairių atspalvių. (...) Gerai, kad yra sodresnis pavadinimas, yra daugiau apie ką kalbėti, diskutuoti, tai terminas su savo istorija“, – sako R. Kamuntavičius.

„Vieninteliai, norintys būti lietuviais“

Oficialūs Baltarusijos simboliai mena sovietinę šalies istoriją. Kai 1994 m. A. Lukašenka tapo prezidentu, buvo grąžinta į sovietinę itin panaši vėliava, nacionalinė emblema beveik identiška.

Tačiau A. Lukašenka rėmė pastangas pervadinti šalį tarptautinėje arenoje. „Jam buvo svarbu, kad būtų atskirumas nuo Rusijos pabrėžiamas, dėl to labai nuosekliai jie jau 30 metų gina tą „Belarus“. Tai opozicijos ir valdžios bendras toks siekis tą pavadinimą išlaikyti“, – sako R. Kamuntavičius.

Rugpjūtį pratrūkusių masinių protestų simboliu tapo istorinė baltos ir raudonos spalvų vėliava su vietine Vyčio herbo variacija – tūkstančiai jų 2019-aisiais plevėsavo Vilniuje per 1863–1864 m. sukilimo vadų laidotuves. Dabar ši vėliava draudžiama, baudžiami net sniego senius raudonais šalikais puošiantys ar tokių spalvų rankšluosčius balkone iškabinę gyventojai.

„Tai labai stiprus antirusiškas, antimaskvietiškas simbolis“, – sako R. Kamuntavičius ir primena vieną iš vėliavos atsiradimo legendų – esą kai pergalingame Oršos mūšyje 1514 m. LDK pajėgoms vadovavęs Konstantinas Ostrogiškis buvo sužeistas, jis galvą apsirišo baltu audeklu, ant jo liko kraujo dėmė.

Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą šią vėliavą naudojo prohitleriški baltarusių kolaborantai, todėl Didžiojo tėvynės karo prieš nacizmą ir fažizmą mitą puoselėjančiam A. Lukašenkai ši protestuotojų simboliu tapusi vėliava yra neparanki.

Nerimo dėl simbolių savinimosi neturėtų kelti ir Vyčio herbo naudojimas – didelei daliai patriotiškai nusiteikusių baltarusių LDK laikotarpis yra svarbus ir savas, nes šalies gyventojai dalyvavo vakarietiškos valstybės kūrime ir gyvenime.

Pats A. Lukašenka palaiko istorijos versiją, pagal kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ir gudiška, ir lietuviška valstybė, nes tokiu būdu siekė atsverti Rusijos ekonominę ir politinę įtaką.

„Grėsmės kažkokios iš jų pusės nėra. Aš netgi pasakyčiau atvirkščiai, kad tai kone vienintelė (kita) tauta pasaulyje, kuri nori būti lietuviais“, – įsitikinęs R. Kamuntavičius.

Jo nuomone, nesidalydama istoriniu pasakojimu bei paveldu, nepalaikydama jokių kontaktų, Lietuva stumia rytų kaimynę į Rusiją.

„Jeigu jau mes Baltarusiją atiduosime visiškai Rusijai, (...) tada gauname Rusijos sieną prie pat Vilniaus, ne tik atominę elektrinę. O jei dalinamės, sakome, kad mes kartu dirbome, kūrėme valstybę, kultūrą, civilizaciją, sukūrėme III Statutą, teisę, fantastiniai dalykai buvo, tai tada turime ir draugą, ir buferį, ir didesnį geopolitinį saugumą, ir prekybą, ir atviras sienas, komunikaciją. Turime draugus“, – sako istorikas.