Pasaulyje

2021.01.27 22:25

Klaidos, režimų parama ir chaosas – ar klysdama ES išmoko, ką daryti Artimuosiuose Rytuose?

Koert Debeuf, euobserver, LRT.lt2021.01.27 22:25

Sausio 25 d. sukako lygiai 10 metų nuo tos dienos, kai tūkstančiai jaunų egiptiečių, rizikuodami savo gyvybe, susirinko Kairo Tahriro aikštėje ir pareikalavo režimo pabaigos.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EUobserver“ originalus kūrinys.

Jie reikalavo laisvės, demokratijos, duonos, bet pirmiausia – nutraukti policijos smurtą. Neatsitiktinai balandžio 6 d. Jaunimo judėjimas revoliucijos pradžiai pasirinko sausio 25 d. Egipte tai – nacionalinė policijos diena.

Gyvenau Kaire 2011–2016 m. Mane atsiuntė liberalioji Europos Parlamento ALDE frakcija, dabar vadinama „Atnaujinkime Europą“. Tuo metu aš rašiau tinklaraštį portalui „EUobserver“.

Mano užduotis buvo pirmiausia pabandyti suprasti, kas vyksta arabų pasaulyje, nes daugeliui europiečių tai suvokti buvo sunku.

Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika buvo ir tebėra svarbi Europos kaimynystės dalis. Tačiau labai nedaug europiečių tuo metu įsivaizdavo, kas ten bręsta.

Pavyzdžiui, kai Libijoje pradėjo maištas prieš diktatorių Muammarą Gaddafį, Europos ambasadorius patarė ES ir toliau palaikyti M. Gaddafį, nes jis vis tiek liks valdžioje.

Apsiskaičiavimas vertinant situaciją neramumų metu daugiau ar mažiau suprantamas. Negebėjimas imtis tinkamų veiksmų po 2011 m. yra kur kas skaudesnė istorija. Todėl sutelkime dėmesį į Egiptą, Libiją ir Tunisą.

Tuniso ekonomika

Tunise perėjimas prie demokratijos buvo sėkmingas.

Taip iš dalies įvyko dėl to, kad nė viena partija, net ir Tuniso musulmonų brolija (judėjimas „Ennahda“), niekada negavo balsų daugumos. Koalicinės vyriausybės nuo pat 2011 m. rinkimų buvo priverstos ieškoti kompromiso tarp religinių ir pasaulietinių partijų.

Tačiau, kaip matėme ir Vidurio Europoje po 1989 m., žmonės per daug tikėjosi iš naujai išrinktų lyderių, todėl greitai nusivylė.

Visgi šiame regione, skirtingai nei Vidurio Europos šalyse, nebuvo perspektyvos įstoti į ES ir nebuvo Europos investicijų. Dėl to judėjimas link demokratijos yra toks netvirtas.

Lankydamasis Tunise tuometis Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris pažadėjo šalies vadovui Beji Caidui Essebsi 600 mln. eurų, tačiau pinigai Tuniso taip ir nepasiekė. Vietoje to Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi aiškino tunisiečiams, kad pinigus jie gaus tik tuo atveju, jei perims Italiją užplūdusius pabėgėlius.

Tai tiek apie nuoširdžią ES paramą Tunisui.

Libijos migracija

Libijos istorija dar liūdnesnė.

Po to, kai NATO, Prancūzijos spaudžiamas, nusprendė sustabdyti M. Gaddafio armiją, ketinusią užimti Bengazį ir surengti ten skerdynes, ir padėti Libijos gyventojams nugalėti buvusį diktatorių, viskas grįžo į savas vėžes.

Ir vėl Prancūzijos ir Italijos ambasados ėmė labiau rūpintis naftos sutartimis nei šalies stabilumu.

Naujoji Libijos Vyriausybė paprašė pagalbos saugant šalies sienas. ES pasienio misija atvyko po metų ir nedaug tesugebėjo nuveikti.

Libija paprašė pagalbos apmokant policijos pareigūnus. ES atšovė, kad tai – ne jos kompetencija.

Jau 2013 m. buvo aišku, kad Libija – tai traukinys, riedantis į prarają. Tačiau vėlgi ES buvo per lėta ir per daug susiskaldžiusi, kad padėtų išvengti katastrofos.

Kai Libija paniro į chaosą, o Europą užplūdo pabėgėliai ir migrantai, ES pabudo, tačiau vis tiek buvo per daug susiskaldžiusi, kad padėtų Libijai.

Dabar, iššvaisčiusi 10 metų, ES, atrodo, pagaliau gali kalbėti vienu balsu ir yra pasiruošusi padėti taikos derybose.

Apdovanotas Egipto diktatorius

Kai 2012 m. birželį Mohamedas Morsi tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu, ES suprato, kad reikia kažką daryti.

Komisija pateikė gėdingą pasiūlymą: performuoti esamą ES pagalbą Egiptui ir suteikti jai kitą pavadinimą – ES ir Egipto darbo grupė.

ES pažadėjo tuos pačius 200 mln. eurų, kuriuos jau buvo skyrusi Egiptui, ir dar keletą papildomų paskolų.

2011–2019 m. bendra parama Egiptui siekė 1,6 mlrd. eurų, tačiau didesnė šių lėšų dalis niekada nebuvo išmokėta, nes Egiptas nepatenkino ES iškeltų sąlygų.

Tuo pačiu metu Persijos įlankos šalys Egiptui skyrė ne mažiau kaip 75 mlrd. eurų be jokių papildomų sąlygų. Nenuostabu, kad Egiptas nustojo klausytis ES ir prisijungė prie Saudo Arabijos stovyklos.

Tiesa, finansiškai konkuruoti su Persijos įlanka yra (beveik) neįmanoma.

Tačiau ES – tai ne vien pinigai. Europa turi demokratinį moralinį autoritetą. Todėl daugelis lyderių visame pasaulyje vienaip ar kitaip siekia jos palankumo.

Jiems labai nepatinka, kai Europos Parlamentas juos kritikuoja dėl žmogaus teisių pažeidimų. Šie dalykai yra kur kas svarbesni, nei daugelis europiečių įsivaizduoja.

Tačiau „moralinio autoriteto“ poveikis, žinoma, netenka svorio, kai kelios Europos šalys nusprendžia pirmenybę teikti ginklų, naikintuvų ir karo laivų pardavimui Egiptui.

Akivaizdu, kad kai Emmanuelis Macronas prisega autoritariniam Egipto prezidentui Abdelui Fattahui el-Sisi aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą, bet kokios parlamento rezoliucijos gali keliauti tiesiai į makulatūrą.

Išmoktos pamokos?

Svarbiausi politinio nestabilumo veiksniai Europoje per pastaruosius 10 metų, neskaitant COVID-19, buvo migracija ir terorizmas.

Ir viena, ir kita atkeliavo iš Arabų pasaulio. Chaosas ten reiškia chaosą čia.

Todėl protingai investuojant į Arabų pasaulį, investuojama į Europos Sąjungos ateitį.

Tikėkimės, kad praėjusio dešimtmečio nesėkmės padės sėkmingiau formuoti kaimynystės politiką artimiausius 10 metų.

Tačiau jei ES dar kartą tai ignoruos, ateinantį dešimtmetį jai ne kartą teks susidurti su panašiu revoliuciniu chaosu kaimyninėse valstybėse.

Populiariausi