Pasaulyje

2021.01.24 18:40

Susipažinkite: „vargšas italas architektas“, kuris suprojektavo Putino vilą

Tom Balmforth, Carl Schreck, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.01.24 18:40

Lanfranco Cirillo lūpomis perbėga išdykęs šypsnis, vos tik jis išgirsta klausimą apie savo santykius su žmogumi, kurio portretas – netgi du, jei jau taip visai tiksliai – žvelgia nuo sienos erdviame kabinete vieno iš Maskvos centre esančių biurų pastatų trečiame aukšte – prezidentu Vladimiru Putinu. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

„Kaip ir visi rusai, aš žinau, kad yra prezidentas, – neseniai „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) duotame interviu sklandžia tik gal kiek ne visai gramatiškai tikslia rusų kalba sakė L. Cirillo. – Jis – puikus žmogus. Mes, piliečiai, jį labai gerbiame.“

Visgi L. Cirillo nėra įprastas Rusijos pilietis.

Rusišką pasą 56 metų italas gavo V. Putino dėka. Jis buvo priimtas į artimiausių V. Putino draugų ratą, į prabanga tviskančią aukštuomenę, į klientelizmu ir įtariu požiūriu į užsieniečius garsėjančią slaptą aplinką. Jis yra tariamai Rusijos prezidentui statytų rūmų projekto autorius, pravardžiuojamas „Putino architektu“.

Dabar jis svajoja pelnyti teisę projektuoti naują parlamento pastatą Maskvoje ir prisijungti prie italų architektų, kurie nuo neatmenamų amžių projektavo žymiausias Rusijos valdžios buveines, įskaitant Maskvos simboliu tapusį Kremlių ir Žiemos rūmus Sankt Peterburge.

Ir vis dėlto L. Cirillo buvo praktiškai nežinomas net Rusijos architektų bendruomenėje, kol prieš beveik penkerius metus nebuvo paskelbta, kad jam patikėtos atsakingos vadinamųjų „Putino rūmų“ – itin slapto Gelendžike prie Juodosios jūros įsikūrusio prabangaus dvaro – architekto pareigos.

Rusijos politinei opozicijai turtas ir prabanga tapo visoje valstybėje ir net aukščiausiuose jos sluoksniuose siaučiančios įžūlios korupcijos simboliu.

Daugeliui lieka neaišku, kaip neįtikėtina šio užsieniečio odisėja atvedė jį iki sandorio projektuoti bene kontraversiškiausiai vertinamą Rusijos nekilnojamojo turto objektą ir bendradarbiavimo su artimiausiais V. Putino aplinkos žmonėmis.

Pats L. Cirillo save pateikia kaip kuklų žmogų, nemėgstantį būti dėmesio centre, savotišką posovietinės „amerikietiškos svajonės“ produktą, kuomet sėkmė ir nuopelnai yra vien tik sunkaus darbo rezultatas.

Baltais marškiniais atraitytomis rankovėmis vilkintis ir geltoną, raštuotą kaklaraištį ryšintis architektas duodamas interviu savo biure Maskvoje atrodo linksmas ir atsipalaidavęs. Jis atsisako atsakyti į klausimus apie „Putino rūmus“, kurių kokias nors sąsajas su Rusijos prezidentu Kremlius griežtai neigia, tačiau patvirtina, kad dvaras pastatytas pagal jo projektą.

Anot L. Cirillo, nėra nieko neprideramo sėkmingoje jo karjeroje Rusijoje. „Nieko čia keisto, – sakė jis RFE / RL. – Aš tiesiog atvykau užsidirbti pinigų ir sukūriau sėkmingą verslą. Ar tai blogai?“

„Keisti laikai“

Remiantis paties L. Cirillo pasakojimu RFE / RL, prie posovietinės Rusijos piniguočių klasės jis prisigretino per „LUKoil“, šiuo metu antrą pagal dydį Rusijos naftos kompaniją.

Šiauriniame Italijos Lombardijos regione esančioje Brešoje gimęs L. Cirillo teigia diplomą įgijęs Venecijos Ca`Foscari universitete, keletą metų keliavęs, o tada dvejus ar trejus metus dirbęs „arabų šalyse“.

Anot jo, 1991 m. draugas iš Milano paprašė pagalbos bendraujant su klientu iš Rusijos, kuris mokėjo „tris žodžius vokiškai ir du žodžius angliškai“, tačiau norėjo, kad architektas iš užsienio pastatytų jam vilą. Jis nusprendė pasiūlymo neatsisakyti.

L. Cirillo teigia, kad šis žmogus, kurio pavardės jis neįvardijo, supažindino jį su Vagitu Alekperovu, nuo 1993 m. ėjusiu „LUKoil“ prezidento pareigas.

„Buvo keisti laikai, – sako L. Cirillo. – Pradėjau projektuoti namus. Tada per šį vyrą susipažinau su „LUKoil“. „LUKoil“ dirbau iki 2002–2003 m. Aš projektavau V. Alekperovui ir jo pavaduotojams. Mano darbų yra [Maskvos] Sretenskio bulvare – interjerų, biurų, projektavau vasarnamius, biurus, butus.“

L. Cirillo sako, kad 1995 m. jis įkūrė studiją mažame bute Naujajame Arbate, sovietinių daugiabučių apsuptoje Maskvos magistralėje, vedančioje į Kremlių iš uždarų bendruomenių į vakarus nuo miesto, kur įsikūrę turtingi ir įtakingi, tokie kaip V. Putinas.

Vėliau, anot L. Cirillo, jis gavo užsakymų iš valstybinės energetikos milžinės „Gazprom“ ir antro pagal dydį Rusijos dujų gamintojo „Novatek“, kurio vienas iš savininkų šiuo metu yra artimas V. Putino bendražygis Genadijus Timčenko.

L. Cirillo teigia, kad nuo tada, kai 1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai atvyko į Maskvą, jis suprojektavo ir pastatė namus ir biurus 43 Rusijos milijardieriams. „Aš visada su pasididžiavimu sakau, kad jei Rusijoje yra 120 milijardierių, tai 43 iš jų yra buvę mano klientai. Aš tuo didžiuojuosi. Tai uždaras ratas. Rusijoje labai sunku patekti į tokį uždarą ratą“, – sako jis.

L. Cirillo bendrovė neturi tinklalapio. Anot jo, jam niekada nėra tekę reklamuoti savo paslaugas.

Jis juokiasi prisiminęs keletą itin ekscentriškų užsakymų, kurių sulaukė per ilgus darbo su Rusijos turtingiausiaisiais metus. „Esu matęs keletą iš koto verčiančių dalykų“, – sako jis, bet priduria, kad kunigas neatskleidžia to, ką girdi per išpažintį. „Aš irgi ne“, – it kirviu nukerta.

„Kaip žino visi, gyvenantys Rusijoje, turtingi žmonės nemėgsta viešumo“, – sako L. Cirillo, tačiau keletu detaliu visgi pasidalija.

Viena moteris, naftos įmonės vadovė, paprašė svetainėje įrengti baseiną, apjuostą iš vienos pusės permatomu stiklu, kad ji galėtų linksminti svečius ir tuo pačiu metu maudytis nuoga, tačiau per nepermatomą stiklą niekas jos nematytų.

„Esu dirbęs nuo Baikalo ir Uralo, iki pietinių kurortų – Sočio, Gelendžiko, – sako jis. – Kur gauname mus sudominusį užsakymą, ten ir dirbame. Yra daug užsakymų ir užduočių, tačiau ne visada turime laiko juos visus įgyvendinti. Kadangi dirbame itin kokybiškai, negalime imtis bet kokių užsakymų.“

Nepaisant visų šių pasakojimų, Rusijos architektų bendruomenei, kelių žymiausių jos atstovų teigimu, L. Cirillo pavardė nėra girdėta. „Jis visiškai nežinomas Maskvos architektų rate, – sako MARCH architektūros mokyklos rektorius Jevgenijus Assas. – Apie jo egzistavimą sužinome tik iš skandalingų politinių straipsnių.“

L. Cirillo sako, kad reklamos ir žinomumo stoka jam problemų nekelia. „Puikiai gyvenu, kai niekas manęs nežino, tai kam man reikia, kad mane žinotų?“ – klausia jis.

„Vargšas italas architektas“

Gali būti, kad L. Cirillo pavardė taip ir būtų likusi mažai kam žinoma, jei ne buvęs V. Putino bendražygis verslininkas Sergejus Kolesnikovas, kuris 2010 m. parašė atvirą laišką tuomečiam prezidentui Dmitrijui Medvedevui apie, jo teigimu, specialiai V. Putinui pastatytą didžiulį dvarą Juodosios jūros iškyšulyje Gelendžike.

S. Kolesnikovas buvo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sankt Peterburgo merijos užsienio ryšių komiteto, kuriam tuo metu vadovavo V. Putinas, įsteigtos įmonės „Petromed“ bendrasavininkas. Bendrovė laimėjo ne vieną Vyriausybės konkursą dėl medicinos įrangos tiekimo sveikatos priežiūros įstaigoms.

Pasak S. Kolesnikovo, dešimtys milijonų dolerių iš šių sandorių buvo nukreipiami per Belize registruotą įmonę, kurią kontroliavo artimi V. Putino bendražygiai verslininkai Nikolajus Šamalovas ir Dmitrijus Gorelovas.

S. Kolesnikovo teigimu ir remiantis pernai metais vykdyto tyrimo metu „Reuters“ išanalizuotais dokumentais, ši įmonė, pavadinta „Lanaval“, pervedė mažiausiai 48 mln. dolerių bendrovei „Medea Investment“ – Vašingtone įsikūrusiai L. Cirillo įmonei, tiekusiai statybines medžiagas „Putino rūmų“ statybai.

Pareiškime „Reuters“ L. Cirillo patvirtino, kad Rusijos bendrovė jam „patikėjo darbą“ su šiuo projektu, nes jis „specializuojasi ir orientuojasi į išskirtinių aukštos kokybės nekilnojamojo turto objektų statybą visame pasaulyje“, nors daugiau šiuo klausimu nedetalizavo.

RFE / RL jis teigė „neprojektavęs rūmų prezidentui“.

„Projektą dariau klientui, kuris manęs to prašė. Nubraižiau ir gavau už tai pinigus... Nematau nieko blogo, kad architektas užsidirba pinigų“, – sakė L. Cirillo.

Vėliau buvo pranešta, kad dvarą Gelendžike neva įsigijo rusų magnatas Aleksandras Ponomarenko. Pernai S. Kolesnikovas RFE / RL sakė, kad turtas priklauso Kipre įsikūrusiai įmonei, kuri, savo ruožtu, priklauso Didžiosios Britanijos Mergelių salose registruotai bendrovei. „Niekas tiksliai nežino, kas yra pagrindinis tų rūmų naudos gavėjas [savininkas]“, – sakė jis.

Apie Gelendžiko projektą informuotas šaltinis RFE / RL teigė, kad L. Cirillo šis sandoris buvo pasiūlytas dėl ilgametės jo patirties kuriant panašius projektus tokioms įmonėms kaip „Gazprom“ ir „Stroigazconsulting“ – pastaroji ir buvo pagrindinė bendrovė, atsakinga už statinio Gelendžike architektūrinius sprendimus.

„Jo pasiūlytas stilius, pavadinčiau jį italų palazzo, – teigė šaltinis. – Tai yra... Žiemos rūmų stilius – itališkų rūmų stilius, primenantis Sankt Peterburgo rūmus ir šiek tiek caro rūmus Peterhofe. Nenuostabu, kad rangovams tai patiko, todėl jis gavo užsakymą suprojektuoti rūmus Gelendžike.“

RFE / RL kalbintas šaltinis taip pat atkreipė dėmesį į Gelendžiko rūmų ir Žiemos rūmų – puošnios imperatoriaus laikų Rusijos carų rezidencijos Sankt Peterburge – vartų panašumus.

„Man patinka jūra“

Nors L. Cirillo atsisako atsakyti į klausimus apie dvarą prie Juodosios jūros, kai kuriuos šaltinio pasakojimo aspektus jis patvirtina netiesiogiai, pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kad prieš septynerius ar aštuonerius metus dirbo su „Stroigazconsulting“.

Jis taip pat patvirtina Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno tvirtinimus, kad ir pats turi nekilnojamojo turto netoli Gelendžiko dvaro. L. Cirillo teigia, kad teisę išsinuomoti žemę įsigijo iš Romano Zolotovo, Viktoro Zolotovo, kuris 13 metų dirbo V. Putino saugumo viršininku, o 2013 m. buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės vadu, sūnaus.

„Aš jį pastačiau ir įsigijau. Čia nėra jokios paslapties. Aš turiu tokią teisę. Namas yra geras: 800 kvadratinių metrų ant jūros kranto. Manau, kad 23 metus Rusijoje dirbęs žmogus turi teisę pastatyti namą savo šeimai, – sako L. Cirillo. – Man patinka jūra.“

„Esu įkūręs mokyklą jauniems jūreiviams. Padedu visos Krasnodaro srities jaunimui“, – priduria jis, turėdamas omenyje Rusijos regioną, kuriam priklauso ir Gelendžikas.

A. Navalno teigimu, L. Cirillo kaimynė Gelendžike yra Tatjana Kuznecova, Olego Kuznecovo žmona. Rusijos tiriamoji žiniasklaida paskelbė dokumentus, rodančius, kad O. Kuznecovas dalyvavo „Putino rūmų“ statybose, dirbdamas Kremliaus Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnu.

Rusijos ir Vakarų žiniasklaida paskelbė tariamo pokalbio apie Gelendžiko dvarą tarp L. Cirillo, O. Kuznecovo, buvusio banko „Rossia“ pagrindinio akcininko Dmitrijaus Gorelovo, kurį JAV iždo departamentas pavadino „asmeniniu aukštų Rusijos Federacijos pareigūnų banku“, ir Kirilo Šamalovo, kuris kartu su V. Putinu buvo įsteigęs vasarnamių kooperatyvą ir kuriam dėl Rusijos kišimosi į Ukrainą taikomos Europos Sąjungos sankcijos, stenogramą.

Įraše vyrą, kuris, kaip manoma, yra L. Cirillo, kiti vadina Lanfranco. Vienu metu jis paklausia, ar sukeltų sunkumų apmokėjimas „juodais pinigais Amerikos bendrovei“, nors, kaip teigia šį įrašą analizavę „Reuters“ atstovai, neaišku, ką reiškia „juodi pinigai“.

Rusijos opozicinio žurnalo „Novoje vremia“ paskelbtoje pokalbio stenogramoje L. Cirillo save apibūdina kaip „vargšą“ – šį būdvardį jis naudoja kartu su paties susigalvota pravarde.

Italijoje įgytas L. Cirillo diplomas nėra teisiškai pripažįstamas, todėl jis teigia nepasirašinėjantis ant savo architektūrinių projektų. Karjeros Rusijoje pradžioje L. Cirillo pasirašydavo inicialais BIA. Anot jo, daugelis tuo metu manė, jog tai žymi jo aristokratišką kilmę, bet vėliau pats atskleidė, kad šis akronimas yra žodžių „vargšas italas architektas“ santrumpa rusų kalboje.

Laiškai Kremliui

L. Cirillo tikrai nėra vargšas. Jis sako, kad jam kaip ir nebereikėtų dirbti, tačiau jis tęsia savo darbą pirmiausia dėl bendrovės darbuotojų. L. Cirillo teigimu, šiuo metu įmonėje dirba 200 darbuotojų ir dar 600 subrangovų, taip pat yra architektai, dirbantys jo valdomos įmonės „Stroigazkomplekt“ statybos padalinyje.

Trijų aukštų mūrinis pastatas prestižiniame gyvenamajame rajone, kuriame įsikūrusi L. Cirillo studija, tikrai nėra ekstravagantiškas. Praėjus apsaugos darbuotojus ir pakilus laiptais į trečią aukštą, patenki į L. Cirillo biurą, šalia kurio nedidelė asmeninė sporto salė skirta jo pomėgiui – buriavimo treniruotėms.

Aiškindamas ant sienos kabantį šventuosius vaizduojantį religinį paveikslą, L. Cirillo teigia esąs katalikas, nors taip pat labai mylintis Rusijos Stačiatikių Bažnyčią.

Antrame aukšte keli jauni architektai triūsia prie kompiuterių ir pažangiausios architektūros įrangos. Pagrindinės patalpos sienas puošia eskizai, o biuro viduryje stovi būsimų Rusijos parlamento rūmų maketas.

Šią vasarą „Stroigazkomplekt“ pateko į paskutinį konkurso etapą projektuoti naują Rusijos parlamento pastatų kompleksą, kuriame įsikurtų abeji įstatymų leidybos organo rūmai – Valstybės Dūma ir Federacijos taryba. Preliminariai paskaičiuota, kad šis statinys valstybei atsieis apie 1,5 mlrd. JAV dolerių. L. Cirillo pateiktoje vizijoje tai turėtų būti didžiulis pastatas su klasikiniais portikais, kolonomis ir atrijum.

„Valstybės Dūma yra svajonė“, – sako L. Cirillo.

Atrankos procesas liepą buvo atšauktas, o naujas konkursas turėtų būti surengtas vėliau šiais metais. Pradinis konkursas susilaukė architektų ir aktyvistų kritikos dėl skaidrumo stokos.

„Man tai panašu į visiškai uždarą ir pusiau legalų reikalą, apie kurį žinoma tik Valstybės Dūmoje ir kai kuriose valstybinėse struktūrose“, – sako architektūros mokyklos rektorius J. Assas.

L. Cirillo mano, kad parlamento projektas yra galimybė įrašyti savo vardą į Rusijos architektūros istoriją kartu su kitais italais. „Aristotele Fioravanti pastatė Kremlių, Bartolomeo Rastrelli – Žiemos rūmus ir taip toliau. Žinoma, aš svajoju tęsti šią istorinę italų kultūros, italų architektų darbų liniją. Manau, kad tai – kiekvieno architekto svajonė“, – sako jis.

Jis sako nusprendęs siūlyti parlamento projektą po to, kai „perskaitė apie tai žurnale“, todėl „išsiuntė laišką prezidento administracijai“.

„Jie man atsiuntė informaciją apie organizuojamą konkursą“, – sakė jis RFE / RL.

Jo paties teigimu, laiškų siuntimas aukščiausiems Rusijos pareigūnams jam jau ne kartą pasiteisinusi praktika.

Rusijos Vyriausybės interneto svetainėje paskelbtu 2014 m. rugpjūčio 16 d. potvarkiu V. Putinas savo parašu italui suteikė Rusijos pilietybę.

L. Cirillo teigia, kad prieš daug metų rašė ir Federalinei migracijos tarnybai, ir Kremliui prašydamas suteikti Rusijos pilietybę, tačiau jau buvo beprarandąs viltį.

„Parašiau prezidento administracijai, kad svajoju čia gyventi. Kad turiu namus, pinigų ir nenoriu gyventi kaip uždarbiautojas iš užsienio, – sako jis, turėdamas omenyje imigrantus, tapusius kai kurių rusų paniekos objektu. – Aš myliu šią šalį visa širdimi. Manau, kad tai yra puiki šalis, turinti didelių perspektyvų.“