Pasaulyje

2021.01.16 22:39

Kadri Liik. Baltijos šalys buvo teisios dėl Rusijos kėslų, bet užtenka minėti skriaudas – kas laukia toliau?

Kadri Liik2021.01.16 22:39

Nusivylęs maksimalizmas gali atverti kelius suartėjimui. Baltijos šalys galbūt bus labiau linkusios pažvelgti į tokią Rusiją, kokia ji yra, o ne į tokią, kokią jos norėtų ją matyti. Vieną dieną Rusija galbūt taip pat ims žvelgti į Baltijos valstybes tiesiog kaip į kaimynes, o ne kaip į amputuotą Sovietų Sąjungos dalį ar į priešišką Vašingtono užantyje įsitaisiusį šunytį, „Carnegie“ centro Maskvoje tinklalapyje rašo Kadri Liik.

„Vienintelis mano paaiškinimas, vertinant Baltijos šalių poziciją, galėtų būti pamąstymas, kad Sovietų Sąjungos skilimas dar nėra pasibaigęs – praėjus dvidešimt aštuoneriems metams po didžiojo sprogimo mes vis dar skriejame skirtingomis kryptimis, – pažymėjo vienas aukšto rango Rusijos diplomatas, privataus pokalbio dar prieš pandemiją metu, kai žmonės vis dar galėjo susitikti ir pasikalbėti. – Kai galų gale sustosime, galbūt tada galėsime pasikalbėti. Iki tol tai neįmanoma.“

Rusijos standartais tai buvo pakankamai empatiškas Baltijos šalių pozicijos vertinimas. Kur kas dažniau ekspertai Maskvoje Baltijos šalių poziciją Rusijos atžvilgiu sieja su politiniu Baltijos valstybių elito oportunizmu – kritiką Rusijos atžvilgiu jie aiškina kaip Vašingtono ar Briuselio dėmesio siekį arba kaip priemonę mobilizuoti rinkėjus namuose, panaudojant Rusiją kaip „neigiamą elementą“, kuriant nacionalinį identitetą.

Vašingtonas ir Briuselis savo ruožtu ilgą laiką manė, kad Baltijos šalių atsargumas Rusijos atžvilgiu tėra istorinė trauma, kol 2014 m. suprato, kad visgi toks elgesys galėjo būti pakankamai toliaregiškas.

Iš tiesų, nors istorija, politinė taktika ir specialios įžvalgos vaidina svarbų vaidmenį formuojant baltiškąjį požiūrį, nė vienas iš šių elementų vienas pats neatspindi viso vaizdo. Baltijos šalių pozicijos Rusijos atžvilgiu šaknys yra pakankamai sudėtingos ir jų dažnai iki galo nesupranta nei Rusija, nei Vakarai. Tuo pat metu pačiose Baltijos valstybėse pernelyg retai suabejojama tokios laikysenos ateitimi ir galimomis perspektyvomis.

Baltijos šalių maksimalizmo šaknys

Šalys yra linkusios laikytis iki šiol pasiteisinusios politikos. Štai kodėl Suomija stengiasi sušvelninti savo retoriką Rusijos atžvilgiu – jos politinė valdžia yra įsitikinusi, kad nesipainiojimas po akimis leido išsaugoti šalies nepriklausomybę Šaltojo karo metu. Štai kodėl Vokietija tiki dialogu: užmegzti ryšiai tarp dviejų suskaldytos šalies pusių, taip pat Vakarų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykiai sudarė sąlygas Vokietijos susivienijimui.

Kalbant apie Baltijos šalis, garsiai reiškiama kritika jau yra pasiteisinusi. Šių valstybių politinis elitas, subrendęs Michailo Gorbačiovo perestroikos ir glasnost laikotarpiu, jau patyrė, kad etikečių klijavimas padėjo žengti pirmuosius žingsnius teisingumo atstatymo link. Galų gale glasnost esmė ir buvo tai, kad daiktai turi būti vadinami savo vardais, kartojant tai tūkstantį kartų; tai buvo kalbėjimas tol, kol visi viską pasakys ir visiškai nusivarys nuo kojų, bet tai veikė.

Baltijos šalys, skirtingai nei Rusija, iš patirties gali pasakyti, kad diagnozė lėmė ilgalaikius pokyčius, o daugeliu atvejų ir visišką išgijimą. Ši pamoka vis dar turi įtakos žmonių mąstymui ir veiksmams. Socialiniu požiūriu dauguma Baltijos šalių politikų vis dar yra perestroikos vaikai – net ir neprisimindami to laikotarpio, jie paveldėjo jos tradiciją.

Perestroikos patirtis taip pat įliejo ir lašą kartėlio bei nusivylimo į baltiškąjį Rusijos suvokimą, o kai kuriais atvejais gal net pakurstė ir išdavystės jausmą. Tai panašu į dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijos liberalų nusivylimą Baltijos šalių elitu: „Mes buvome geri sąjungininkai kovoje su komunizmu, bet tada jūs tiesiog pasitraukėte ir palikote mus viską mėžti“, – tuo metu keli jų yra sakę Baltijos šalių žurnalistams.

Baltijos šalyse manoma, kad būtent Rusija iškrypo iš kelio – užuot tapusi demokratija, ji tapo grėsme jai. Nesunku pamiršti, kad perestroika ir glasnost, ir visas tas judėjimas demokratijos link prasidėjo Maskvoje 1985 m. – kur kas anksčiau nei jo atgarsiai pasiekė Budapeštą, Prahą ar Rytų Berlyną. Ir kad Maskva vėliau drastiškai nuo jo atsiribojo. Baltijos šalių gyventojai greičiausiai turėtų jaustis panašiai, kaip Rusijos stačiatikiai jautėsi po Konstantinopolio žlugimo – jei jie mąstytų tokiomis pat didingomis kategorijomis, kuriomis (laimei) nemąsto.

Tačiau būtent todėl Baltijos šalys yra linkusios tiesiai, garsiai ir kartais gana nediplomatiškai išsakyti savo poziciją Rusijos atžvilgiu, taip suerzindamos Maskvą, – jos tikisi, gal pasąmoningai, bet su giliai tikinčio žmogaus fanatizmu, priversti Rusiją grįžti į tą kelią nuo kurio ji nuklydo. Tai darydamos, jos naudojasi efektyviausiomis joms žinomomis priemonėmis – griežta, sarkastiška kritika pagal geriausias perestroikos tradicijas.

Čia taip pat reikėtų paminėti, kad Baltijos šalims demokratija buvo svarbi ne tik ir ne tiek kaip sąlyga, norint įstoti į Vakarų institucijas. Baltijos šalių patirtis demokratiją sieja su valstybingumu ir saugumu. Tarp šių šalių gyventojų, daugiausia inteligentijos, vyrauja teisingas ar klaidingas suvokimas, kad netobula demokratija prieš Antrąjį pasaulinį karą lėmė nepakankamą visuomenės diskusiją apie šalių pasirinkimus 1939 ir 1940 metais ir dėl to buvo prarastas valstybingumas. Taigi demokratija tapo pagrindine nepriklausomybės užtikrinimo sąlyga.

Vakarų institucijos yra dar vienas to požymis. Dešimtajame dešimtmetyje labai aiškiai buvo galima matyti, kad tuo metu, kai didesnė dalis Vidurio Europos gyventojų narystės Europos Sąjungoje siekė dėl materialinės jų šalių gerovės, Baltijos valstybėms nepriklausomybė ir valstybingumas buvo šventas dalykas, kuriam NATO kariuomenės dislokavimas buvo tik priemonė, o ES subsidijos žemės ūkiui – šalutinis produktas.

Laikui bėgant šis požiūris šiek tiek keitėsi – juk gauti subsidijas taip pat yra visai malonu. Tačiau net ir tokiu atveju atvirkštinė prioritetų tvarka lėmė tai, kad Baltijos šalyse iki šiol beveik nejuntamas pasidygėjimas, kurį, pasak Ivano Krastevo ir Stepheno Holmeso, Vidurio Europa šiuo metu jaučia buvusiems „taisyklių nustatinėtojams“ Vakaruose. Ir būtent dėl šios priežasties Baltijos šalys dažniausiai netiki Rusijos argumentais, kad norint sėkmingai demokratizuotis, šalys turi turėti paskatą prisijungti prie Vakarų institucijų.

Baltijos šalių įžvalgų pagrindas

Taip pat reikia paminėti Baltijos šalių „ypatingas įžvalgas“ apie Rusijos mąstyseną. Vakaruose ir Baltijos valstybėse populiari nuomonė, kad Baltijos šalys yra Rusijos ekspertės vien dėl to, kad kažkada priklausė Sovietų Sąjungai. Vargu, ar iš tiesų taip yra.

Sovietinės realybės patirtis gali būti naudinga suvokiant kai kurių pastarųjų dienų Rusijos elito atstovų, pavyzdžiui, prezidento Vladimiro Putino, kuris pats prisipažino, kad „gali būti laikomas sėkmingu sovietinio piliečio patriotinio auklėjimo produktu“, mentalitetą. Tačiau tai ir viskas.

Jei Baltijos šalys iš tikrųjų turėjo kokių nors ypatingų įžvalgų apie Rusijos mąstyseną, kol likusios Vakarų valstybės jų nepasivijo šioje srityje – o jos, panašu, pasivijo – jas sąlygojo ne sovietinė istorija ar tariamai intelektualiai pranašesnis šios šalies suvokimas, bet jų praktinė patirtis, bendraujant su posovietine Rusija.

Dėl įvairių priežasčių Baltijos šalys su kai kuriais dabartinio Rusijos mąstymo ir politikos formavimo bruožais susidūrė anksčiau nei likę Vakarai, ir todėl tapo informatorėmis Rusijos klausimais Vakarų bendruomenėje – jos taip įsijautė į šį vaidmenį, kad negali iš jo išeiti net ir tuomet, kai tai tapo visiškai nebereikalinga.

Viena iš tokių patirčių susijusi su liūdnai pagarsėjusiu Rusijos kišimusi. Daugumoje Vakarų šalių tai tapo aktualu 2016 m., kai Rusijos veiksmai JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, ir vadinamoji „Lizos byla“ – Rusijos dezinformacijos operacija Vokietijoje – suveikė kaip savotiškas žadintuvas.

Tačiau Baltijos valstybės dešimtmečiu anksčiau buvo patyrusios kiek gremėzdiškesnę, dar iš embriono stadijos neišsikapanojusią tokios veiklos formą. 2005 m. Maskva įsteigė naują prezidento administracijos padalinį – Tarpregioninių santykių ir kultūrinių kontaktų su užsienio šalimis direkciją, kuriai vadovauti paskyrė žiniasklaidos technologą Modestą Kolerovą.

Taip prasidėjo Rusijos pastangos daryti įtaką viešajam diskursui už šalies ribų, mat naujosios institucijos mandatas apėmė buvusią sovietinę erdvę, įskaitant ir Baltijos valstybes. Šiuo metu ši institucija jau yra uždaryta, ir neaišku, ar jai pavyko įgyvendinti kokius nors tikslus. Bet tai neabejotinai sukėlė įtarimą Baltijos šalyse ir privertė jas dar tuo metu prabilti apie galimą Rusijos kišimąsi.

Dar viena ankstyva patirtis yra susijusi su tuo, kaip Rusija interpretuoja kai kurias pagrindines tarptautinių santykių sąvokas, pavyzdžiui, tokius terminus kaip suverenitetas, teisėtumas, interesai ir pan. 2014 m. Europa staiga suprato, kad vakarietiški, ypač europietiški, šių sąvokų apibrėžimai labai skiriasi nuo rusiškų, o tai reiškia, kad Europos ir Rusijos skirtumai yra kur kas gilesni nei vien skirtingi interesai ar nesutarimai dėl analitinių vertinimų – jie glūdi visiškai skirtingame supratime to, kas yra pageidautina, kas skatina šalies užsienio politiką, kas turėtų ją skatinti ir kas yra „teisėta“ didelių ir mažų šalių veiksmų laisvė.

Tačiau šie konceptualūs skirtumai Baltijos šalyse buvo pastebėti daug anksčiau. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje joms teko praktiškai nuo nulio megzti santykius su Rusija, be galimybės pasiremti kokiais nors anksčiau egzistavusiais susitarimais. Tuo tarpu visos buvusios Varšuvos pakto šalys su Maskva palaikė ilgalaikius santykius, kuriuos tiesiog reikėjo atitinkamai adaptuoti. Šiame procese neišvengiamai į paviršių iškilo esminiai pirma aprašyti tam tikrų sąvokų suvokimo skirtumai, kurie negalėjo išryškėti Maskvos santykiuose su Vakarais.

Kad išspręstų visus atvirus klausimus, visas įsisenėjusias problemas, kurių buvo išties nemažai, abiem pusėms reikėjo bendro konceptualaus pagrindo, kuris taptų gairėmis judėjimui pirmyn. Gana greitai Baltijos šalys suprato, kad jų siūlomas pagrindas ir jų gairės paprasčiausiai neatitinka Rusijos pasaulėžiūros.

Kaip vienas Estijos diplomatas pasakė apie ankstyvąsias derybas dėl sienos su Rusija: „Rusija derybas vertino kaip atsiskyrimo įteisinimą, kuris leido Rusijai kaip „motininei šaliai“ kelti sąlygas atsiskyrusiam regionui. Estijos pusė laikėsi visiškai priešingos pozicijos: mes esame nepriklausomi nuo 1918 m., o jūs čia sukėlėte betvarkę, tad būkit malonūs, kuo greičiau viską sutvarkykite!“

Žvilgsnis į ateitį

Patirtis – suvokta ar tikra – yra tvirtas politinio elgesio orientyras. Kad kiltų klausimų dėl jo pagrįstumo ir atsirastų motyvacija ieškoti naujų požiūrių, reikia kad reikšmingai pasikeistų aplinkybės. Bet gali būti, kad Baltijos šalių ir Rusijos santykiai pereina į tokį tašką, kuriame pastarųjų trisdešimt penkerių metų inercija galų gale bus išsemta ir atsiras galimybių abiem pusėms sustoti ir pradėti kalbėtis, kaip kad rekomendavo tas Rusijos diplomatas.

Nusistovėjusių psichikos struktūrų peržiūra šiuo metu akivaizdžiau stebima Rusijoje, kur politika pastaruosius tris dešimtmečius buvo grįsta nusivylimu Vakarais. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta netikėtos užsienio politikos intelektualų diskusijos, kuriose jie, žvelgdami iš skirtingų intelektualinių pusių, beveik vienbalsiai siūlo permainas – Rusijai rekomenduojama nustoti telkti dėmesį į praeities nusivylimus ir blaiviomis akimis pažvelgti į pasaulį tokį, koks jis yra dabar. Gal šis intelektinis procesas galų gale paveiks ir Rusijos požiūrį į Baltijos šalis – sunku nuspėti, bet smalsu, kaip tai galėtų įvykti.

Kalbant apie Baltijos šalis, joms taip pat būtų patartina nustoti kautis vakarykščiuose mūšiuose. Vienas jų susijęs su Rusijos suvokimu ES ir Vakaruose. Iki 2011 m. ES trūko vieningo analitinio Rusijos trajektorijos vertinimo – vieni tikėjosi, kad Rusija pamažu demokratizuojasi, nors ir dažnai nukrypdama nuo kurso ar patirdama nesėkmių, kiti, įskaitant Baltijos valstybes, matė autoritarinį režimą, įtvirtinantį savo galią Maskvoje.

Vladimiro Putino grįžimas į prezidento postą, apie kurį buvo paskelbta 2011 m. rugsėjį, nutraukė šias diskusijas. Europiečių tikėjimas Rusijos demokratine kelione, kurį, kaip tikėjosi vokiečiai, turėjo vainikuoti vertybėmis grįstas suartėjimas ir norminė konvergencija, išgaravo.

Po 2014 m. Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos įsivyravo naujas požiūris į Rusiją kaip į Europos Sąjungos priešininkę, o gal net grėsmę.

Nesuklysime teigdami, kad iki 2011 m. Baltijos šalys buvo diskusijų priešakyje. Ar dėl savo patirčių, ar dėl atsitiktinumo jos buvo teisios dėl Rusijos, o po 2014 m. jaučiasi tai įrodžiusios. Bet nuo to laiko jos taip pat kovoja vakarykščiuose mūšiuose.

Jų požiūris į Rusiją pernelyg dažnai išlieka aprašomasis ir analitinis – jos vis dar įnirtingai stengiasi atskleisti Rusijos padarytas skriaudas. Bet tai nebereikalinga – Vakaruose visi tai jau puikiai žino ir pripažįsta. Dabar svarbiausias klausimas yra ką daryti, ir Baltijos šalys galėtų daugiau prisidėti, ieškant atsakymo.

Tokių atsakymų paklausa ES didelė. Buvęs nuolatinis vienos iš Baltijos šalių atstovas ES papasakojo savo pokalbį su kolega iš Pietų Europos: „Jis mane pasivedė į šalį ir sako: „Žiūrėk, Europos politika Rusijos atžvilgiu dabar yra jūsų politika. To jūs visada norėjote. Taigi, pasakyk man, kur mus tai nuves ir kaip?“ Ir aš neturėjau aiškaus atsakymo“. Taigi, šiandieninis iššūkis Baltijos šalims yra paversti savo moralinę poziciją politika, kuri būtų veiksminga tiek joms, tiek visai ES. Bet kad tai būtų įmanoma, reikalingas tam tikras smalsumas, kokia Rusija yra dabar, ir tam tikri realūs kontaktai, o ne vien griežti moraliniai standartai.

Baltijos šalys taip pat turi susitaikyti su tuo, kad Rusija niekada negrįš į tą kelią, nuo kurio nukrypo kažkuriuo metu dešimtajame dešimtmetyje – į provakarietiškos demokratijos kelią, kurį pasirinko Vidurio Europos ir Baltijos šalys. Tos durys jau užsidarė.

Rusija vis dar gali demokratizuotis, tačiau tos demokratijos paskatos ir pobūdis bus kitoks. Tai gali paskatinti ne noras mėgdžioti Vakarų modelį, bet vidinis supratimas, kad sklandžiai funkcionuoti šalis gali tik tuomet, kai laikomasi teisės viršenybės, tam tikro valdžių atskyrimo ir esamos valdžios teisėtumo principų. Šios krypties šalininkų greičiau rastume ne tiek tarp liberalios inteligentijos atstovų, kiek tarp įvairių specialistų, priėjusių išvadą, kad norint sėkmingai dirbti, reikalingos tam tikros taisyklės – ši visuomenės grupė šiandieninėje Rusijoje po truputį plečiasi, nors per daug garsiai ir nesireiškia. Tokia demokratinė (o gal pusiau demokratinė) Rusija nebus savaime draugiška Vakarams – ji kritiškai ir šaltakraujiškai išanalizuos visus savo santykius. Bet ji galėtų pakankamai pragmatiškai bendradarbiauti su Vakarais, jei ir kai tai atitiktų jos interesus.

Tai reiškia, kad Baltijos šalių kryžiaus žygiui demokratizuoti Rusiją ją kritikuojant neišvengiamai ateis galas. Šiandien Vakarai negali primesti Rusijai moralės normų. Bet mažai tikėtina ir tai, kad Vakarai nustos būti vertybėmis grįsta bendruomene ir išsiskaidys į savanaudiškų interesų vedamas nacionalines valstybes, kaip, atrodo, kai kurie Kremliuje tikisi.

Būsimi Rusijos santykiai su Vakarais, ES ir Baltijos šalimis neišvengiamai priklausys nuo būsimos pasaulio tvarkos ir ją formuosiančių vertybių. Kol kas neaišku, kokios jos bus. Tai tam tikrą aklavietę, kurioje atsidūrė Rusijos ir Vakarų santykiai, paverčia objektyvia realybe. Bet jau dabar galima sakyti, kad abiejų pusių maksimalistiniai siekiai kitos pusės atžvilgiu žlugo – nei Vakarams, nei Baltijos valstybėms nepavyko pakeisti Rusijos taip, kaip jie norėjo, bet ir Rusijai nepavyks įgyvendinti savo maksimalistinių tikslų, kad ir kokie jie būtų, Vakarų ar Baltijos valstybių atžvilgiu.

Ir čia atsiveria kelias suartėjimui, net jei iš pradžių jis bus kuklus ir nedrąsus. Baltijos šalys galbūt bus labiau linkusios pažvelgti į tokią Rusiją, kokia ji yra, o ne į tokią, kokią jos norėtų ją matyti. Vieną dieną Rusija galbūt taip pat ims žvelgti į Baltijos valstybes tiesiog kaip į kaimynes, o ne kaip į amputuotą Sovietų Sąjungos dalį ar į priešišką Vašingtono užantyje įsitaisiusį šunytį. Tai gali paskatinti kalbėtis.

Filosofiniai skirtumai tikriausiai nebus taip greitai įveikti, tačiau vien jų egzistavimas skatina kontaktus, nes skirtumus reikia valdyti. Jei Rusijos naikintuvas nukristų virš Lietuvos arba jei NATO paleistų raketą virš Estijos – ir viena, ir kita jau yra buvę – būtų gerai, kad atitinkamos sostinės keistųsi informacija tiesiogiai, o ne pasikliautų vien ryšiais tarp NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiojo vado ir Rusijos generalinio štabo viršininko. Jau nekalbant apie kasdieniškesnius kaimynų santykius, pradedant civilizuotu elektros tinklų perjungimu ir transporto ryšių palaikymu ir baigiant COVID-19 pandemijos valdymu ir į Estiją nuklydusio, bet saugiai namo grąžinto Rusijos lokio Prošos paieškomis.

Jei pasiseks, per ateinančius keletą metų Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai nuo maksimalizmo gali pradėti judėti ramios kaimynystės link. Gal tai nėra pati žaviausia perspektyva, bet tikrai gera ir patikima – ir greičiausiai tai, ko mums šiuo metu reikia.

Kadri Liik yra Europos užsienio reikalų tarybos (angl. European Council on Foreign Relations, ECFR) vyresnioji politikos analizės bendradarbė, Rusijos, Rytų Europos ir Baltijos šalių ekspertė.

Jos komentaras pasirodė „Carnegie Moscow“ tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su centro sutikimu. Publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Populiariausi