Pasaulyje

2021.01.18 05:30

Peržengė raudonąją liniją – Lukašenka prieš Bažnyčias siunčia „eretikų kūjį“

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.01.18 05:30

Kai Baltarusijos režimo pareigūnai brutaliai talžė protestuotojus, šiems duris pasislėpti nuo smūgių atvėrė bažnyčios. Gatvėse už protestuotojus meldėsi kunigai, keli vyskupai aplankė sužeistuosius ligoninėje ir drįso viešai pasmerkti smurtą. Už tai jie sulaukė Aliaksandro Lukašenkos „eretikų kūjo“ ir represijų, o šalies katalikų ir stačiatikių vadovai buvo pakeisti.

„Kas galėjo pagalvoti, Vladyka“, – taip Minsko Šv. Kryžiaus cerkvėje į šalia stovintį stačiatikių metropolitą per Kalėdas kreipėsi A. Lukašenka. Netrukus tikintiesiems jis ėmęs aiškinti, kad smurtas prieš valdžios institucijas (kaip įvyko JAV) ir žmonių mirtys „yra blogai“.

A. Lukašenka save vadina „stačiatikiu ateistu“ – oficialiai dalyvauja pamaldose cerkvėse, ten per Kalėdas rėžia politines kalbas, atstato katalikų bažnyčias, paverčia jas cerkvėmis ir naudojasi bendruomenėmis savo tikslams.

Ligšiol galiojo nerašytas susitarimas, kad Bažnyčios nesikišdavo į tai, ką A. Lukašenka laiko „politika“. Tačiau masiniai protestai ir pareigūnų smurtas padėtį pakeitė.

„Policijos brutalumo lygis Baltarusijoje nuliūdino labai daug žmonių, juos nuvylė. Bažnyčių lyderiai paprasčiausiai negali ignoruoti to, kas nutiko“, – LRT.lt teigia „Carnegie“ centro Maskvoje ekspertas Artiomas Šraibmanas.

Išdrįsę viešai nepritarti smurtui, dvasininkai sulaukė asmeninio A. Lukašenkos dėmesio, jis savo pareigūnams liepė „susitvarkyti“ su tokiais žmonėmis.

„[Lukašenka] pirmiausia yra ateistas, iš tikrųjų, nei jis tiki, nei yra religingas. Ir Bažnyčia jam yra nesvarbi nei jo tiksluose, nei gyvenime, nei politinėje veikloje. Todėl, plačiausia prasme šnekant, jis į Bažnyčią žvelgia kaip į trukdį siekiant politinių tikslų įsitvirtinti valstybėje“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Rūstis Kamuntavičius.

Bet dabar keli aukšti Bažnyčios hierarchai peržengė režimo nubrėžtą raudonąją liniją.

Paaukotas dėl santykių?

Per šias Kalėdas baltarusiai negalėjo stebėti kasmetinio šalies Katalikų Bažnyčios vadovo sveikinimo.

A. Lukašenka puikiai žino Lenkijos pavyzdį, kur įtakinga Bažnyčia prisidėjo prie socializmo griūties ir šalies kelio į demokratiją. Todėl Bažnyčioms buvo nubrėžta aiški linija – nesikišti į politiką – tą jos ir darė, nors kartais kritikavo tam tikrus jų mokymui prieštaraujančius aspektus, pavyzdžiui, mirties bausmes.

Rugpjūčio 31-ąją į Baltarusiją pasieniečiai netikėtai neįleido iš Lenkijos parvykstančio katalikų bendruomenės vadovo, Minsko-Magiliavo arkivyskupo Tadevušo Kandrusevičiaus.

„Neįleidžia, nepasakė kodėl, sakė: be komentarų. (...) Vaikščiojo, vaikščiojo, paskui grąžino dokumentus ir pasakė, kad man draudžiama įvažiuoti į Baltarusiją“, – agentūrai BNS tada sakė T. Kandrusevičius.

Režimo sankcijų Kauno kunigų seminarijoje mokęsis, Vilniuje ir Druskininkuose dirbęs kunigas veikiausiai sulaukė dėl komentarų Lenkijos spaudai, kuriuose pareiškė, kad „yra pagrįstų abejonių“ dėl Baltarusijos prezidento rinkimų skaidrumo, jis smerkė režimo pareigūnų veiksmus užkertant kelią tikintiesiems patekti į bažnyčias, ragino padėtį spręsti dialogu. Katalikų kunigai keliuose miestuose atvėrė savo bažnyčias persekiojamiems protestuotojams.

A.Lukašenka dvasininką apkaltino kišantis į politiką ir traukiant į ją šalies tikinčiuosius. Tačiau pats arkivyskupas teigė nenukrypęs nuo Bažnyčios socialinio mokymo ir raginęs padėtį spręsti taikiai, bet negalintis taikstytis su melu, smurtu bei neteisybe: „Viskas yra Dievo rankose, dėl to aš optimistas (...). Tai, ką mes šiandien išgyvename, yra kryžiaus nešimo patirtis, ji visada buvo krikščionių gyvenimo dalimi.“

Padėtį ėmėsi spręsti Vatikanas – rugsėjį Minske lankėsi Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius kard. Paulas Gallagheris, gruodžio viduryje į Minską atvyko buvęs Šv. Sosto nuncijus Baltarusijoje, dabar Bažnyčios atstovas Jungtinėje Karalystėje arkivysk. Claudio Gugerotti. A. Lukašenka pats priėmė 65-erių dvasininką, šis perdavė popiežiaus Pranciškaus asmeninį susirūpinimą padėtimi ir prašymą įleisti vysk. T. Kandrusevičių į šalį.

Gruodžio 22-ąją Bažnyčios nuncijus Baltarusijoje Ante Jozicas paskelbė gavęs pranešimą, kad kliūčių T. Kandrusevičiui grįžti nebėra. Vos peržengęs Baltarusijos sieną jis „suklupo ir pabučiavo žemę“.

„Tai mano žemė. Aš čia užaugau, aš noriu būti čia, tarnauti čia. Aš niekada neoponavau Baltarusijai, visada gyniau Baltarusijos interesus ir toliau taip darysiu“, – vos grįžęs jausmingai kalbėjo arkivyskupas. Jam buvo leista aukoti Šv. Mišias per Kūčias pagrindinėje Minsko katedroje, tačiau kasmetinis vyskupo sveikinimas per televiziją transliuotas nebuvo. Jį pakeitė Stačiatikių Bažnyčios metropolito kreipimasis.

Tačiau leidimas T. Kandrusevičiui grįžti turėjo neskelbtų sąlygų – sausio 3-iąją popiežius patenkino jo atsistatydinimo prašymą ir paskyrė laikiną Baltarusijos katalikų vadovą. Procedūra atitiko formalius reikalavimus – kai vyskupams sukanka 75-eri, jie privalo įteikti popiežiui atsistatydinimo prašymus, bet Bažnyčios vadovai jų neprivalo patenkinti ir dažnai nepatenkina.

Šįkart prašymas buvo patenkintas iš karto, o popiežius apie tai paskelbė neįprastai greitai, dar tą patį sekmadienį per vyskupo gimtadienį. „Vyskupui buvo leista spėti grįžti prieš Kalėdas mainais į jo atsistatydinimą (...). Visiškai aišku, buvo sudarytas susitarimas. Viena vertus, tai leido abiem pusėms išsaugoti garbę, kita vertus, pašalinti per daug nepatogiu laikytą asmenį“, – leidiniui „Crux“ sakė diplomatiniai šaltiniai Vatikane.

Iki šiol A. Lukašenka toleravo daugiausia vakariniuose šalies regionuose gyvenančias katalikų bendruomenes ir net savotiškai jomis naudojosi – dėl artimų ryšių su Lenkija, provakarietiškumo, gudų kalbos vartojimo ir „gudiško nacionalizmo“ puoselėjimo šios bendruomenės tapdavo atsvara manevruose bandant išvengti tolesnio suartėjimo su Rusija, o Rusijos įtaka itin jaučiama Stačiatikių Bažnyčioje.

„Sakydavo, prašau remontuoti, būkite visi katalikai, religingi, viskas gerai. Bet mūsų broliai yra rusai, mes istoriškai stačiatikiai, aš būsiu stačiatikis. (....) Bet vos pamato, kad kažkas lenda į politiką, taip visada buvo, kad tik kažkas slysta iš jo rankų, jis iš karto pradeda persekioti. Šia prasme jis nuoseklus“, – LRT.lt sako R. Kamuntavičius.

„Eretikų kūjis“

Gatvėse pareigūnams mušant protestuotojus, A. Lukašenkos režimas kelis kartus kvietė į šalį atvykti popiežių Pranciškų – vizito kvietimai buvo perduoti Minske besilankantiems Vatikano pareigūnams. „Lukašenka visada siekė daugiau bendradarbiavimo su Katalikų Bažnyčia. Jis lankėsi Vatikane, susitiko su keliais popiežiais. Jis naudojosi Vatikanu kaip tam tikrais vartais į Europą, lankėsi ten, vos tik buvo atšauktos sankcijos“, – teigia A. Šraibmanas.

Šv. Sostas santykių su režimu galbūt stengiasi nesusigadinti ir dėl to, kad vis dar nėra sudarytas konkordatas, apibrėžiantis katalikų padėtį jau ilgai.

R. Kamuntavičius akcentuoja, kad tiek katalikai, tiek protestantai, kurių skaičius Baltarusijoje pastaraisiais dešimtmečiais augo, yra „labai antilukašenkiški“. „Nemanau, kad šie judėjimai gali būti efektyviau veikiami Lukašenkos, kaip tik dėl to jis taip desperatiškai ir elgiasi“, – teigia VDU docentas.

Baltarusijos režimo lyderiui teko eiti kompromiso keliu ir tartis su Vatikanu. Kita vertus, jis ėmėsi ir sistemingų represijų. Gruodžio 21-ąją A. Lukašenka paskelbė naują nurodymą, draudžiantį religinį disidentizmą ir reikalaujantį „griežčiausiai bausti net ir religinių bendruomenių kontekste“ visus, kas „drumsčia taikų žmonių sugyvenimą bei dirba ardydami valstybę“.

Griežtas represijas prižiūrėti turi paskirtas naujas Religijų ir tautybių departamento vadovas Aleksandras Rumakas, pakeitęs „per minkštu“ laikytą Leonidą Guljako. Popiežiškojo užsienio misijų instituto naujienų tarnyba „Asia News“ savo straipsniuose jį vadina „eretikų kūju“.

Užkliuvo ir stačiatikiai

Skirdamas pareigūną A. Lukašenka liepė persekioti „antivalstybine veikla“ užsiimančius religinių bendruomenių lyderius, kurie esą suvedžiojo tikinčiuosius.

Dauguma tikinčiųjų Baltarusijoje – iš viso apie pusė šalies gyventojų – priklauso Stačiatikių Bažnyčioms. Pagrindinė iš jų yra pavaldi Maskvos patriarchatui, kuriame didelį vaidmenį vaidina Kremlius.

Rugpjūčio pradžioje Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas metropolitas Pavelas (Ponomarevas) sveikino A. Lukašenką su pergale rinkimuose, bet vėliau sveikinimą atsiėmė, kelis kartus taisydamas pareiškimą. Vėliau jis stojo palaikyti T. Kandrusevičiaus linijos ir ragino A. Lukašenką nutraukti smurtą prieš protestuotojus, ligoninėse lankė sužeistuosius.

„Tai Lukašenka ir jo Vyriausybė laiko politiniu aktyvizmu ir tai jam nepriimtina. Kai Bažnyčia ima peržengti šią liniją, ji tampa politinių represijų taikiniu. Tai nėra tiesiog religinės represijos, tai griežtos linijos nubrėžimas Bažnyčioms nesivelti į politiką“, – teigia „Carnegie“ ekspertas A. Šraibmanas.

Tai turėjo sukelti režimo nepasitenkinimą, į jį Maskva atsižvelgė ir rugpjūčio pabaigoje Maskvos patriarchato Šv. Sinodas priėmė sprendimą atšaukti metropolitą Pavelą ir į jo vietą paskirti minėtąjį metropolitą Venjaminą (Tupeko). Šis pirmoje kalboje aiškino, kad gedulingus įvykius šalyje sukėlė į „negerą pusę nukrypusios“ baltarusių širdys.

Išeivijoje Kanadoje veikianti Autokefalinė Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčia (kitos Rytų Bažnyčios jos nepripažįsta) A. Lukašenkai nenuolaidžiavo ir paskelbė jam anatemą – ekskomunikavo.

Baltarusijos opozicija žada, kad protestai prieš A. Lukašenkos režimą neslops ir 2021-aisiais, tol, kol ilgametis šalies vadovas bus nuverstas. „Manau, kad A. Lukašenka prarado Bažnyčių bendruomenių paramą ir viena ar kita forma tai pasireikš ateityje“, – svarsto A. Šraibmanas.

Anot jo, dalis stačiatikių gali neigiamai vertinti Bažnyčios vadovybės užimtą poziciją. Maskvos patriarchatas norėtų išvengti ir Ukrainos scenarijaus, kai su Rusija kariaujančio Kijevo Bažnyčia paskelbė atsisakanti pavaldumo Maskvai ir gavo Konstantinopolio patriarcho pripažinimą.

Naujasis Stačiatikių Bažnyčios vadovas gali bandyti keisti kursą, bet tokia galimybė nėra itin tikėtina, nors tai ryškiai paveiktų padėtį.

„Visiems aišku, kad Katalikų Bažnyčia eina prieš Lukašenką. Ar tu pakeisi jos vadovą, ar ne, iš esmės, tai nieko nekeičia. (...) Bet jeigu, pavyzdžiui, Putinas nuspręstų rimtai pakeisti režimą Baltarusijoje, tai jis dėtų pastangų, kad Stačiatikių Bažnyčia pasisakytų prieš Lukašenką. Tai būtų papildomas įrankis Putinui, prorusiškoms jėgoms daryti poveikį Lukašenkai. Ir tai būtų gana stiprus įrankis“, – sako R. Kamuntavičius.