Pasaulyje

2021.01.10 22:31
N-18

Kanibalų sala: viename baisiausių Stalino lagerių mirė tūkstančiai žmonių

Andrei Filimonov, Robert Coalson, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.01.10 22:31

Kasmet nedidelė vietos gyventojų grupelė keliauja iš Tomsko į maždaug už 550 km į šiaurės vakarus esančią Nazinskio salą Obės upėje, kad padėtų vainiką ten stovinčio medinio kryžiaus papėdėje. Tai – 1933 m. vasarą čia vykusių siaubingų įvykių aukų atminimo gestas.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

„Kiekvienais metais birželio mėnesį mes padedame vainiką prie kryžiaus, kuris saloje buvo pastatytas 1993 m., – RFE / RL sakė Valerija Štatolkin. – Bet šiais metais nuvykti negalėjome. Vanduo buvo per daug pakilęs, beveik visa sala apsemta.“

Šia piligrimyste ir savo atsidavimu jie stengiasi priminti tėvynainiams apie tragiškai daugeliui Stalino priviliotų „naujakurių“ pasibaigusį socialinės inžinerijos eksperimentą ir išryškinti sovietų valdžios piktadarystes ypač dabar, kai Rusijos valdžia yra linkusi sumenkinti buvusio diktatoriaus žiaurumą ir pateikti kiek atlaidesnę istorinę trijų jo valdymo dešimtmečių interpretaciją.

Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus gegužę nedidelė medienos baržų flotilė nuleido inkarus prie Nazinskio salos krantų ir išlaipino apie 3 tūkst. „naujakurių“, gavusių įsakymą įkurti „specialią gyvenvietę“ šiame nedideliame Stalino Gulago – visą Sovietų Sąjungą apraizgiusio darbo stovyklų tinklo, kur buvo represuoti ir nužudyti milijonai žmonių – kampelyje. Mažiausiai 23 kaliniai jau buvo mirę.

Be įrankių, pastogės ar maisto, apsupti ginkluotų sargybinių, kurie šaudė į visus, bandžiusius gelbėtis lediniame upės vandenyje, kaliniai vienas po kito krito, nepakėlę bado, ligų, smurto ir žiaurių klimato sąlygų. O į salą vis plaukė ir plaukė naujos baržos.

Pranešama apie daugybę kraupių kanibalizmo atvejų. Jų buvo tiek daug, kad vietos gyventojai šią vietovę ėmė vadinti Kanibalų arba Mirties sala.

Iki rugpjūčio mažiausiai 4 tūkst. žmonių buvo mirę arba dingę be žinios. Remiantis 1933 m. rugpjūčio 20 d. sovietų dokumentu, iš 6,7 tūkst. į pelkėtą, maždaug 3 km ilgio ir 600 m pločio salą išsiųstų kalinių gyvų buvo likę vos 2,2 tūkst.

Tik 300 iš išgyvenusiųjų tuo metu buvo laikomi tinkamais darbui.

„Kartą į mūsų namus buvo atvežta moteris iš Mirties salos, – 1989 m. pasakojo šiauriniame Obės krante esančio Nazino kaimo gyventoja Feofila Bylina. – Ją buvo ketinama pervežti į kitą lagerį... Moteris buvo apnakvindinta viename iš kambarių mūsų namuose ir aš pamačiau, kad jai apipjaustytos blauzdos. Paklausiau, kas atsitiko, ir ji man atsakė: „Jie tai padarė man Mirties saloje – nupjovė ir išvirė jas.“ Visa jos blauzdų mėsa buvo nupjauta. Dėl to jai šalo kojos, todėl ji vis vyniojo jas skudurais. Ji galėjo pati paeiti. Atrodė kaip senutė, nors iš tiesų buvo gal kiek vyresnė nei 40-ties.

Nazinskio tragedija buvo negailestingo sovietinio efektyvumo išdava.

Slaptosios policijos viršininkas Genrichas Jagoda ir Gulago sistemos vadas Matvejus Bermanas sugalvojo žiaurų socialinės inžinerijos projektą, kurio tikslas – „apgyvendinti“ mažiausiai 2 mln. žmonių atokiose Sibiro ir Sovietų Kazachstano vietose. Buvo tikimasi, kad „naujakuriai“ per dvejus metus įsisavins milijonus hektarų žemės ir sukurs savarankiškai apsirūpinančias bendruomenes. Iš dalies šiuo planu buvo siekiama nuslėpti badą Ukrainoje ir kitose šalies vietose.

Kad atsirastų „naujakurių“, Vyriausybė grąžino visų nekenčiamą vidaus pasų sistemą, kuri buvo uždrausta po 1917 m. bolševikų perversmo.

Beveik iš karto visos šalies policija ėmė gaudyti tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių buvo atsidūrę kitoje nei yra registruoti vietovėje.

„Kaip jūs čia atsidūrėte?“ – paklausėme vieno jaunuolio, – pasakodama savo istoriją prisiminė F. Bylina. – Jis sakė: „Aš nieko nepadariau. Studijavau Maskvoje. Savaitgalį nuėjau aplankyti Maskvoje gyvenančios tetos. Nuėjau iki jos buto ir pasibeldžiau į duris, bet jai dar nespėjus atidaryti, jie mane sučiupo. Buvau sulaikytas, nes su savimi neturėjau paso.“

Ust-Tymo kaimo gyventoja Vera Panovaja, 1989 m. pasakodama savo gyvenimo istoriją, prisiminė susitikimą su Kanibalų saloje kalėjusiu vyru Kuzma Salnikovu.

„Tai buvo šachtininkas iš Novokuznecko. Vedęs, turėjo du vaikus. Kartą jis nuvyko į Novosibirską ir stabtelėjo centriniame turguje, – prisiminė V. Panovaja. – Tą akimirką jie apsupo turgų, pradėjo patikrą ir sulaikė visus, neturėjusius su savimi dokumentų. Visi – įskaitant moteris ir vaikus – buvo suvaryti į baržas ir išsiųsti į Nazinskio salą.

„Maisto nebuvo, – tęsė ji. – Alkis kankino žmones. Praplaukdami pro salą prižiūrėtojai mėtė jiems duonos kąsnius. Jei pačiupai gabalėlį, užkrimtai. O likusieji nieko neturėjo... K. Salnikovas ten buvo, bet jam pavyko pabėgti. Jis perplaukė upę ir per pelkes nusigavo iki kaimo. Po to jis dirbo kolūkyje.“

Tačiau milicija dirbo per greitai. Kai 1933 m. balandį į Tomską atvyko pirmieji 25 tūkst. žmonių, stovykla dar nebuvo pastatyta. Kaliniai buvo renkami, bet toliau jų vežti nebuvo galimybės, nes Obės ir Tomės upės vis dar buvo sukaustytos ledo.

Kaip buvo įprasta Stalino Gulage, kriminaliniai nusikaltėliai buvo apgyvendinami kartu su politiniais kaliniais – tai buvo viena iš priemonių palaikyti baimės atmosferą.

Tomske įsikūrusiame Gulago muziejuje saugomuose sovietų dokumentuose užfiksuotos kai kurių Nazinskio saloje kalėjusių nusikaltėlių apklausos.

Vieno jų buvo paklausta, ar jis yra valgęs „žmogienos“. „Ne, tai netiesa, – atsakė jis. – Aš valgiau tik kepenis ir širdis.“

Paprašytas paaiškinti detaliau, jis sakė: „Viskas labai paprasta. Kaip šašlykas. Iš gluosnio šakų pasigamini iešmus, supjaustai viską gabaliukais, veri ant iešmo ir kepi ant laužo“.

„Aš išsirinkau tuos, kurie jau nebuvo gyvi, bet dar nebuvo ir visiškai mirę, – pridūrė jis. – Buvo akivaizdu, kad jie netrukus mirs, kad per dieną ar dvi galutinai pasiduos. Taigi jiems taip buvo net lengviau. Dabar. Iš karto. Nesikankinus dar dvi ar tris dienas.“

Kiti pasakojo apie moteris, pririštas prie medžių, ir vyrus, nupjaunančius joms krūtis, blauzdas ar kitas kūno dalis.

Dar vienas kriminalinis nusikaltėlis, kurio tardymo protokolas yra išlikęs, gyrėsi mušęs kalinius, kad galėtų pasiimti auksu vilktus dantis.

„Kad gaučiau parūkyti, – sakė jis, paklaustas, kodėl taip darė. – Žmonės nori rūkyti. Iš sargybinių galima gauti degtukų dėžutę, prikimštą tabako ar net du laikraščius cigaretėms sukti.“

Kanibalų saloje įvykusi tragedija tokia siaubinga, kad vietos komunistų partijos narys Vasilijus Veličko 1933 m. liepą pats savo iniciatyva nusprendė ją ištirti. Jis apklausė dešimtis žmonių ir surašė 11 puslapių pranešimą, kurį išsiuntė į Maskvą, Novosibirską ir rajono centrą Narymą. Ant pranešimo buvo uždėtas grifas „visiškai slaptai“ ir dokumentas paviešintas tik 1994 m.

„Žmonės pradėjo mirti, – rašė jis. – Jie sudegdavo gyvi, miegodami netoli laužų. Jie mirė nuo išsekimo ir šalčio.“

„Nutirpus sniegui ir pasibaigus šalnoms, prasidėjo lietūs ir stingdantys vėjai, – tęsė jis. – O žmonės vis dar neturėjo, ko valgyti. Kas ketvirtą ar penktą dieną į salą buvo atgabenama šiek tiek ruginių miltų ir išdalinama naujakuriams po kelis šimtus gramų. Vos gavę maisto davinį, žmonės bėgdavo prie vandens, maišė jį su miltais savo kepurėse ir valgė. Daugelis žmonių tiesiog valgė miltus, netyčia jų įkvėpdavo ir uždusdavo.“

Nazinskio sala galutinai buvo evakuota 1933 m. liepą. Kai V. Veličko iki jos nusigavo rugpjūtį, „naujakurių“ saloje jau nebebuvo.

„Žolė buvo maždaug žmogaus ūgio, – rašė jis savo pranešime. – Tačiau vietiniai gyventojai, nuvykę ten uogauti, netrukus grįžo, nes žolėje rado lavonų, o iš šakelių suręstose pašiūrėse – žmogaus griaučių.“

1989 m. žmogaus teisių grupės „Memorial“ Tomsko skyrius išsiuntė į Nazinskio salą ekspediciją rinkti žodinių liudijimų.

„Nusigavau ten iš Tveritinskės pjauti šieno, – „Memorial“ komandai apie savo kelionę į Nazinskio salą po to, kai stovykla jau buvo apleista, pasakojo Nazino gyventoja Taisija Čiokarevaja. – Pamačiau žmones besiplaunančius rankas. Laikiau užspaudusi nosį ir galvojau: „Ką jie daro?“ Jie nusiplaudavo rankas ir bėgdavo atgal. Mačiau, kad jie renka auksinius dantis. Tada Aleksandrovske buvo valstybinė supirktuvė. Jie ten nuvežė auksą. Kas turėjo aukso, visi ten vežė. Ir prisipirko drabužių, makaronų, gero maisto.“

V. Veličko pranešimas sukėlė tikrą audrą Maskvoje. Komunistų partija į Naziną pasiuntė specialią komisiją, kad viską ištirtų, ir didesnė dalis pranešime pateiktų faktų iš esmės pasitvirtino. Keli buvusio lagerio pareigūnai buvo sulaikyti ir nuteisti kalėti nuo vienerių iki trejų metų. V. Veličko pranešimas vėl buvo įslaptintas ir nukištas į archyvą.

Pats V. Veličko buvo atleistas iš partinės tarnybos. Vėliau jis tapo žurnalistu ir Antrojo pasaulinio karo metu išgarsėjo kaip karo korespondentas. Jis nukeliavo su Raudonąją armija iki pat Berlyno.

Po karo parašė keletą romanų, aukštinančių sovietų valdžios inicijuotą Sibiro pertvarką. Apie Kanibalų salą V. Veličko daugiau nerašė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt