Pasaulyje

2021.01.17 14:51

Įtakos kaina: senkant resursams Kremlius negali remti palankių lyderių, atsisako avantiūrų

Matthew Luxmoore, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.01.17 14:51

Pastarojo meto neramumai posovietinėje erdvėje verčia Kremlių tikėtis ramesnių 2021 m. ir galbūt permąstyti, kaip išlaikyti įtaką, turint ribotus išteklius.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Suklastoti rugpjūtį vykusių prezidento rinkimų rezultatai išvedė šimtus tūkstančių baltarusių į Minsko gatves, paskatino kelias savaites trukusius neramumus ir privertė Baltarusijos diktatorių sukandus dantis prašyti Maskvos pagalbos.

Rugsėjį seniai rusenęs konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl ginčijamo Kalnų Karabacho anklavo virto plataus masto karu, įtraukusiu Turkiją į konfrontaciją, kurioje pagrindiniu arbitru ilgą laiką buvo Rusija.

Spalį Kirgizijos politinė opozicija šturmavo Vyriausybės pastatus sostinėje Biškeke ir galiausiai privertė Maskvai palankų prezidentą atsistatydinti, baiminantis kraujo praliejimo.

Lapkritį rinkimų Moldovoje rezultatai lėmė, kad iš valdžios turėjo pasitraukti iki šiol šalį valdęs prorusiškas prezidentas, į kurio vietą stojo už glaudesnius ryšius su Europa pasisakanti kandidatė – Maskvos interesams buvo suduotas dar vienas smūgis.

Rusijos kaimynystėje viena po kitos nusiritusios politinės krizės neabejotinai atkreipė Kremliaus dėmesį. Tačiau, analitikų teigimu, atsargesnis nei paprastai požiūris rodo šalies geopolitinių prioritetų ir turimų priemonių perkainojimą ir kur kas pragmatiškesnę politiką regiono, kurį Maskva nuo seno laiko savo įtakos sfera, atžvilgiu.

„Rusijos supratimas apie įtaką netrukus pasikeis, – teigia Kremliui patariantis Rusijos užsienio politikos analitikas Fiodoras Lukjanovas. – Tai yra natūralus kitas žingsnis jos postimperinėje transformacijoje.“

Atgimstančios Rusijos, pasirengusios ir siekiančios apginti savo interesus buvusioje Sovietų Sąjungoje, įvaizdį sustiprino 2008 m. įvykdyta invazija į Sakartvelą ir 2014 m. Ukrainos krizė, kai Kijeve nuvertus Maskvai palankų prezidentą, Rusija užgrobė Krymą ir karinėmis priemonėmis palaikė ginkluotą sukilimą Donbase.

Nepaisant viešų pasisakymų, kad užsienio šalys neva pačios turinčios spręsti savo problemas, prezidentas Vladimiras Putinas visuomet siekė apginti Rusijos, kaip svarbiausio galios tarpininko, statusą, ragino priešintis Vakarams ir palaikė sau palankius lyderius nuolatinių pokyčių išvargintose regiono valstybėse.

Tačiau net ir vertinant pagal šiuos standartus, 2020 m. sukėlė kažką panašaus į devintąją perversmų bangą, kuri nusirito nuo Minsko iki Moldovos, o tada per Pietų Kaukazą į Vidurinę Aziją. Nors Maskva, bent jau iš pradžių, tarsi atsiribojusi stebėjo, kaip viskas klostysis, išoriškai ne toks ryžtingas požiūris liudija labiau apskaičiuotą poziciją, grįstą savo ribotumo suvokimu, o ne geopolitiniu atsitraukimu.

„Kalbant apie Maskvą, visos šalys, kurios atsirado iš buvusių sovietinių respublikų, yra savarankiškos, – neseniai pasirodžiusiame straipsnyje rašė Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas. – Praėjus 30 metų po SSRS iširimo, Rusijai jos visos yra užsienio valstybės; emocijoms neleidžiama prasiveržti į politiką – nėra jokių prisirišimų ar specialių malonių.“

Gali būti, kad naują požiūrį paskatino finansiniai aspektai.

Eurazijos ekonominė sąjunga, Maskvos sukurtas ekonominis blokas, turėjo tapti atsvara Europos Sąjungai ir apimti apie 200 milijonų žmonių visoje buvusioje SSRS. Tačiau nepavyko pasiekti gilesnės integracijos po to, kai Rusija atsisakė finansuoti šį projektą, o kitos valstybės narės išreiškė susirūpinimą dėl Maskvos politinių motyvų.

Nors Vakarų sankcijos neturėjo didesnės įtakos Rusijos užsienio ir vidaus politikai, kartu su COVID-19 pandemija, jos pakankamai skaudžiai smogė šalies ekonomikai ir paskatino racionalizuoti požiūrį į regioną, aiškina Vašingtone įsikūrusios Teksaso A&M Busho mokyklos Rusijos karinės ir politinės strategijos ekspertas Yuvalas Weberis.

Buvusių sovietinių respublikų lyderiai, kurie naudojasi Rusijos paramos pažadais rinkėjams privilioti, susiduria su vis didesniu spaudimu, nes ši parama po truputį senka. Rusija pradėjo tam tikrą savo užsienio politikos ekonomizavimą.

„Kai nesiunti pinigų, negali tikėtis, kad bus klausomasi tavo nurodymų“, – sako Y. Weberis.

Rusija tikrai neatsisako savo vaidmens regione. Pietų Kaukaze, kiek padvejojusi, ji padidino savo karinį kontingentą, suderėjusi dėl taikdarių įvedimo į Kalnų Karabachą po kelias savaites trukusių nuožmių kovų. Tačiau ji taip pat įteisino aktyvų Turkijos – tvirčiausios Azerbaidžano sąjungininkės – dalyvavimą, įtraukusi ją į paliaubų stebėjimo procesą.

V. Putinas ir toliau aktyviai remia savo bendražygius regione, tęsdamas asmeninio lojalumo ir paramos pažadais grįsto valdymo tradicijas.

„Mes padarysime viską, kad palaikytume jus kaip valstybės vadovą“, – rugsėjo 28 d. susitikime jis sakė Kirgizijos prezidentui Soronbajui Ženbekovui. Po kiek daugiau nei dviejų savaičių S. Ženbekovas buvo priverstas atsistatydinti, prasidėjus plataus masto protestams. Maskva nesikišo.

Panašiai kaip Eurazijos ekonominė sąjunga, kiti Maskvos inicijuoti tarptautiniai projektai taip pat buvo nustumti į šalį ir iki galo neįgyvendinti.

Planas sukurti visavertę, Rusiją ir Baltarusiją apimančią Sąjunginę valstybę nejuda iš mirties taško, net ir ilgamečiam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai patiriant didžiulį spaudimą įvykdyti Maskvos reikalavimus mainais už paramą braškančiai Vyriausybei. Beje, ši parama gali priešiškai Rusijos atžvilgiu nuteikti daugybę baltarusių, kuriems A. Lukašenka yra tarsi prakeiksmas.

Be jokios abejonės skaudžiausią smūgį Kremliui sudavė politinė krizė Baltarusijoje, o ne karas Kalnų Karabache ar perversmas Kirgizijoje. A. Lukašenkos per 26 metus sukurtas režimas daugeliu atžvilgių yra panašus į V. Putino valdymą Rusijoje – superprezidentinė politinė sistema, atvirai įtariai vertinanti Vakarus ir staigiai numalšinanti bet kokius protestus, kol jie netapo nekontroliuojami.

A. Lukašenkai pavaldžios saugumo tarnybos, panaudodamos perteklinį smurtą, nesėkmingai siekė užgniaužti protestus, nusiritusius per Baltarusiją iškart po ginčytinų rugpjūčio 9 d. rinkimų. Ir jei V. Putinas nuspręs 2024 m. kandidatuoti penktai kadencijai, jis gali pasimokyti iš kaimyninės šalies vadovo klaidų, siekiant užgniaužti nepageidaujamus protestus, – praėjusių metų krizė Baltarusijoje gali tapti V. Putinui puikia pamoka.

„Negalima tiesiog numoti ranka į įvykius Baltarusijoje, – sako politikos analitikas ir buvęs Kremliaus kalbų rašytojas Abasas Galjamovas. – [A. Lukašenka] elgiasi taip pat, kaip V. Putinas elgiasi panašiose situacijose. Ir jei paaiškėjo, kad Baltarusijoje sukilimas yra įmanomas, kas gali paneigti sukilimo Rusijoje 2024 m. galimybę.“