Pasaulyje

2021.01.01 13:00

Didysis ES sprogimas: 2004-ieji, kai Lietuva, Latvija, Estija ir kaimynai grįžo namo

Eszter Zalan, euobserver2021.01.01 13:00

2004 m. gegužės 1 d. ES vėliavos suplevėsavo Kipre, Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EUobserver“ originalus kūrinys.

Milijonams Vidurio ir Rytų Europos gyventojų tai buvo grįžimo namo šventė.

Būtent tai „įstojimas“ reiškė daugeliui tų, kurie manė, kad jų šalys, po dešimtmečius trukusio totalitarinio valdymo, kaip suverenios, nepriklausomos valstybės grįžta ten, kur visada priklausė – į Europą.

Vienas jų buvo Donaldas Tuskas, dabartinis Europos liaudies partijos (ELP) lyderis, buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Lenkijos ministras pirmininkas.

„Man plėtra buvo mano politinė svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Buvau nuoširdžiai sujaudintas“, – sakė jis „EUobserver“. – Grįžimas į Europą, suvokiamą kaip politinę ir civilizacinę bendruomenę, po 25 metus trukusios kovos, kitaip tariant, viso mano sąmoningo gyvenimo.“

Su ta pačia plėtros banga 2007 m. į ES įstojo Rumunija ir Bulgarija, o 2013 m. prisijungė ir Kroatija.

„Labiausiai apčiuopiamas pokytis, be abejo, yra buvusių sovietinio bloko šalių virsmas į klestinčias demokratijas. Ten gyvenantys žmonės, o mes kalbame apie 100 mln. europiečių, patyrė precedento neturintį civilizacinį šuolį“, – kalbėjo D. Tuskas.

Jis pridūrė, kad ES perspektyva paskatino teigiamų pokyčių ir Ukrainoje, Moldovoje bei Balkanų šalyse.

Kai 2012 m. ES buvo įteikta Nobelio taikos premiją, viena iš nurodytų tokio pasirinkimo priežasčių buvo plėtra.

Tačiau „Didžiuoju sprogimu“ vadinama plėtros banga taip pat reiškė, kad 27 valstybėms narėms (28, kol JK vis dar priklausė Europos Sąjungai) teks siekti konsensuso dažnai itin sudėtingais klausimais, kuriuos tenka spręsti ES.

Pigi darbo jėga Vidurio Europoje erzino kai kurias „senąsias“ valstybes nares, o 2015 m. ištikusi migracijos krizė atskleidė gilias politines lūžio linijas, kurias sustiprino neliberalios tendencijos, pirmiausia Vengrijoje ir Lenkijoje.

Pasigirdo raginimų kurti „dviejų greičių Europą“, kurioje nedidelė ES šalių grupė siektų glaudesnės integracijos, tačiau Vidurio ir Rytų Europos gyventojai šį pasiūlymą atmetė.

Visgi „skirtingas greitis“ jau yra ES gyvenimo realybė: Rumunijai ir Bulgarijai dar nėra leista prisijungti prie Šengeno zonos, tuo tarpu Kipras, Estija, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija ir Slovėnija jau įsivedė eurą.

D. Tusko teigimu, „galima suprasti tuos, kuriems susirūpinimą kelia liberalios demokratijos krizė Vidurio ir Rytų Europos šalyse, ypač Lenkijoje ir Vengrijoje“.

Tačiau jis taip pat pridūrė, kad šis „reiškinys, deja, yra daug platesnio pobūdžio“, atkreipdamas dėmesį į kadenciją baigiantį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir brazilų lyderį Jairą Bolsonaro, taip pat į „stebimą vis didėjančią politinio radikalizmo reikšmę daugelyje Europos šalių, pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje“.

„Vis dėlto esu įsitikinęs, kad tai – sezoninis reiškinys ir kad demokratija visam laikui įsišaknijo rytinėje žemyno dalyje ir neprarado traukos jėgos kitiems; puikus to pavyzdys – Baltarusija“, – kalbėjo jis.

Nors parama narystei ES Vidurio ir Rytų Europoje išlieka rekordiškai aukšta, juntamas šioks toks nusivylimas radikaliomis ekonominėmis ir politinėmis reformomis, kurį stengiasi išnaudoti populistiniai regiono politikai.

„Nenuvertinu politikų, kurie stiprina savo pozicijas, pasinaudodami neigiamomis emocijomis ir apmaudu, kurie naudoja antieuropietišką retoriką, tačiau, tiesą sakant, nemanau, kad jiems pavyks išlikti sėkmingiems ilgalaikėje perspektyvoje“, – pareiškė D. Tuskas.

„Žmonės kartais išrenka orbanus ir kaczynskius, bet dėl kitų priežasčių nei narystė ES“, – sakė jis, turėdamas omenyje Vengrijos ir Lenkijos lyderius.

Nepaisant to, ES apetitas tolesnei plėtrai šiek tiek apmažėjo, kad ir stebint, kaip kelios Balkanų šalys siekia narystės ir neriasi iš kailio, kad atitiktų joms keliamas sąlygas.

Anot D. Tusko, net ir mažėjant entuziazmui, „svarbu, kad ES ir toliau stiprina savo įtaką artimiausioje kaimynystėje ir neatsisako plėtros idėjos“.

„Mes suinteresuoti, kad Ukraina ar Balkanai būtų labiau europietiški nei rusiški, kad Kinija ir Turkija neišstumtų Europos ir netaptų siekiamybe ir tikslu milijonams žmonių, kurių svajonės apie laisvę, stabilizaciją ir klestėjimą yra tokios panašios į mano svajones prieš kelis dešimtmečius“, – reziumavo jis.

Populiariausi