Pasaulyje

2021.01.02 13:29

Bėgę nuo genocido, rohinjai per prievartą keliami į sunkiai gyvenamą „purvo vonią“ – Vakarų akys užmerktos

Eglė Zubriūtė, LRT Radijo laida „Pasaulio laikas“, LRT.lt2021.01.02 13:29

Praėjo treji metai nuo didžiausios Mianmare „išvalymo“ akcijos, kai rohinjai dėl smurto, prievartos ir kitų žmogaus teisių pažeidimų buvo priversti bėgti iš šalies. Dauguma jų persikėlė į kaimyninį musulmonišką Bangladešą, kur gyvena daugiau nei milijonas pabėgėlių iš Mianmaro. Tačiau situacija ten įtempta – bent dalį rohinjų iš perpildytų stovyklų siekiama perkelti Basan Čaro salą, kuri žmogaus teisių aktyvistų teigimu, netinkama gyventi.


Bangladešo valdžia tikina, kad kontraversiškai vertinamą sprendimą perkelti pabėgėlius jie priėmė dėl perpildytų pabėgėlių stovyklų. Didžiausioje pasaulyje pabėgėlių stovykloje Cox Bazaro regione, kuris yra šalia sienos su Mianmaru, šiuo metu gyvena panašus skaičius žmonių kaip ir Vilniuje, tačiau jei Lietuvos sostinės plotas yra 401 kvadratinis kilometras, pabėgėlių stovykla užima tik 13 kvadratinių kilometrų.

Oficialiai valdžia skelbia, kad saloje jau sukurtos geresnės sąlygos nei stovykloje, tačiau liudytojai ir žmogaus teisių aktyvistai teigia ką kitą.

Vienintelis troškimas – grįžti į Mianmarą

Ro Jassinas Abdumonabas yra rohinjas, kuris 2017 metais pabėgo iš Mianmaro į Bangladešą ir šiuo metu gyvena minėtoje didžiausioje pasaulyje pabėgėlių stovykloje su savo šeima. Kaip tikina jis, į stovyklą jis, kaip ir dauguma kitų, atėjo pėsčiomis. Jo kelionė truko kelias dienas, tačiau jis tikina, kad kiti, bėgdami nuo smurto, pėsčiomis į Bangladešą ėjo daugiau nei mėnesį. Dabar gyvenimo sąlygos pabėgėlių stovykloje, anot jo, nėra pačios geriausios.

„Gyvenimas pabėgėlių stovykloje bet kokiu atveju nėra geras. Kaip ir dauguma pabėgėlių visame pasaulyje, mes susiduriame su problemomis, – mums nesuteikiamos normalios gyvenamosios vietos, galimybės. Aišku, mūsų yra daug, todėl priimanti šalis priversta ieškoti kompromisų. Čia mes kenčiame ir nuo gamtos stichijų – lietaus, potvynių, purvo nuošliaužų – jos sugriauna mūsų pastoges. Šaltuoju metų laiku mes dažnai sergame, nes pastogės yra perpučiamos vėjo, jos pastatytos iš bambukų ir kitų nelabai statyboms pritaikytų medžiagų. Aišku, jau praėjo treji metai ir Bangladešas rūpinasi mumis – parūpina maisto, pastogę, bet sąlygos čia nėra geros“, – sako jis.

Ji patvirtina, kad stovykloje žmonės susilaukė pasiūlymo persikelti į Basan Čaro salą, tačiau šis siūlymas sutinkamas skeptiškai. Jis tikina, kad nors girdimos istorijos apie tai, kokie laimingi į ten persikėlę žmonės, rohinjai neskuba tuo tikėti ir dauguma nesutinka ten keltis, nes bijo, jog tai užkirs kelią vieną dieną grįžti į Mianmarą.

„Aš pats dabar labiausiai noriu grįžti namo į Mianmarą. Mano šeima jau užpildė visus reikalingus dokumentus Bangladeše, kad susiklosčius tinkamai situacijai ir pagerėjus politinei situacijai, mes galėtume grįžti namo. Nepaisant prastų gyvenimo sąlygų čia, aš galiu atsakyti, kad mūsų, rohinjų, didžiausia problema – negalėjimas grįžti namo“, – tikina R. J. Abdumonabas.

Tačiau grįžimo į Mianmarą galimybes ir pats rohinjus, ir ekspertai vertina kaip beveik neįmanomas. Todėl kai kurie susiviliojo galimybe persikelti gyventi į salą, tačiau vis dažniau pasirodo liudijimai apie priverstinį perkėlimą ir nepakeliamas gyvenimo sąlygas.

Perkėlimas į „purvo vonią“

Basan Čaro sala susiformavo prieš maždaug 20 metų iš upės suneštų sąnašų. Ją ekspertai dar vadina „purvo vonia“, pats žodis čar taip pat reiškia nepastovumą. Abejojama ar tokia sala – pakankamai pastovi, kad joje būtų galima statyti pastatus, užsiimti ūkio veikla ar tiesiog normaliai gyventi. Taip pat pabrėžiama, kad saloje vyksta potvyniai, kurių metų apsemiama didelė dalis salos.

Kaip tikina Pietryčių Azijos specialistė, politikos mokslų daktarė Indrė Balčaitė, kalbos apie pabėgėlių perkėlimą būtent į šią salą prasidėjo dar 2015 metais, prieš didžiausią rohinjų pabėgėlių bangą, o paruošiamieji darbai apgyvendinimui pradėti prieš trejus metus. Gyvenimą saloje jau išbandė keli šimtai ten priverstinai nugabentų rohinjų.

„Keli šimtai rohinjų saloje buvo laikomi nuo gegužės, pretekstas – karantinas. Žinome, kad rugsėjį vyko bado streikas, ten buvę asmenys reikalavo juos grąžinti į žemyną, bet Bangladešo pareigūnai prievarta jį nutraukė, buvo pranešta, kad iš žmonių atimti telefonai, nutraukiant ryšį su likusiu pasauliu“, – pasakoja ekspertė.

Bangladešas planuoja į salą perkelti apie 100 tūkstančių žmonių, dabar ten jau apsigyveno daugiau nei 3 tūkst. žmonių. Šiuos planus stipriai kritikuoja žmogaus teisių gynėjai. Dar rugsėjį jie kreipėsi į Bangladešo užsienio reikalų sekretorių Abul Kalamą Abdulą Momeną, prašydami leisti ištirti salos tvarumą ir sąlygas joje, tačiau tam leidimas nebuvo duotas.

„Nebuvo vykdomas nepriklausomas salos techninis, apsaugos ir tinkamumo gyventi vertinimas, nežinome, koks ten priėjimas bus prie esminių teisių ir paslaugų, ar įmanomas laisvas judėjimas į/iš kontinento, švietimo, medicinos paslaugos, galimybė išgynėti, susikurti kokį pajamų šaltinį. Kitas aspektas – informuotas sutikimas, žmonės turėtų būti į salą perkeliami laisva valia bei skaidrus proceso vykdymas – nė vienos iš šių sąlygų dabartiniai Bangladešo veiksmai netenkina“, – aiškina ekspertė.

„Human Rights Watch“ teigia, kad bent dalis žmonių buvo į perkeliamųjų sąrašus įtraukta be sutikimo. Gauti pranešimai apie tai, kad žmonėms daromas spaudimas, jie verčiami keltis į salą arba jiems siūlomos piniginės paskatos. Žiniasklaidoje pasklido pasakojimai apie tai, kaip kai kurie rohinjai patyrė fizinį smurtą.

„Jie negailestingai talžė mano sūnų, netgi išmušė jam kelis dantis, bandydami priversti jį sutikti vykti į tą salą“, – sakė 60-metė Sufia Khatun AFP žurnalistams.

I. Balčaitė tikina, kad net ir tais atvejais, kai žmonės sutiko persikelti į salą, jie vargiai suprato, kokiomis sąlygomis jiems teks gyventi, nes humanitarinės pagalbos saloje užtikrinimas – sunkiai įgyvendinamas. Žmogaus teisių organizacijos nesutinka įsitraukti į jiems abejonių keliantį Bangladešo projektą.

Tačiau pastebima, kad Bangladešo sprendimas apibūdina ir dabartinę padėtį visame pasaulyje, kai dėl populistinės politikos, šališkų ir seklių viešųjų diskusijų neapykanta migrantams išaugo visame ir jų klausimas vis smarkiau saugumizuojamas. Žmogaus teisės tampa antraplaniu ar net trečiaplaniu klausimu.

„Migrantų be dokumentų įkalinimas, deportacijos taikomos dažniau, nei buvo prieš kelis dešimtmečius: pabėgėlių stovyklos aptveriamos spygliuota viela, negalima iš jų išeiti. Dabar pabėgėliai išsiunčiami kuo toliau nuo politinės galios centrų. Tai tokia strategija, kurią, pavyzdžiui, taiko Australija, kuri prieglobsčio prašytojus įkalina Nauru saloje arba Papua Naujoje Gvinėjoje – toli nuo savo krantų. Ten pabėgėliai neturi galimybių į sąžiningą sprendimą dėl prieglobsčio. Šiemet pasklido žinia, kad ir Didžioji Britanija svarstė galimybę laikyti prieglobsčio prašytojus sulaikytus saloje prie Pietų Amerikos krantų – už tūkstančių kilometrų nuo šalies, į kurią jie bando patekti. Šia strategija bandoma atgrasyti nuo migracijos be dokumentų, tačiau kartu tai pamina žmogaus teises, ypač pabėgėlių teisę į prieglobstį. Kėlimu į tokią salą kaip Basan Čarą siekiama neleisti pabėgėliams patiems dalyvauti politinėse diskusijose“, – tikina ekspertė.

Saloje – ir vakarų interesai

Ekspertai pastebi, kad rohinjai patekę į padėtį be išeities. Mianmaras nesiruošia keisti savo pozicijos jų atžvilgiu – pabėgėliams į šalį leidžiama grįžti, tačiau tik tuo atveju, jei jie sutinka gauti dokumentą, kuris įtvirtintų jų kaip neteisėtų migrantų iš Bangladešo statusą.

„Rohinjų nenoras priimti šiuos dokumentus buvo vienas iš pretekstų 2017 metų „išvalymo“ operacijai. Net sugrįžimas ir kortelės priėmimas nesugrąžina jiems teisių, tik sudaro įspūdį, kad ta sistema, kurią galime pavadinti apartheidu, Mianmare vykdomas su jų pačių sutikimu. Mianmaras tiesiog nekeičia pozicijos“, – aiškina I. Balčaitė.

Tačiau Bangladešas taip pat spaudžia ne tik pačius rohinjus, Mianmarą, bet ir užsienio valstybes, kad jos darytų įtaką buvusiai Birmai ir tai leistų grįžti pabėgėliams namo. Pats Bangladešas oficialiai rohinjams nesuteikia teisės gyventi šalyje, jie negali dirbti, integruotis į visuomenę. Bangladešo valdžia neslepia, kad rohinjai turi grįžti į Mianmarą, o teisių pabėgėliams suteikimas kaip tik parodytų, kad rohinjai yra ne Mianmaro, o Bangladešo problema.

„Išlaikyti tokias dideles stovyklas, jei žmonės normaliame ekonominiame gyvenime nedalyvauja, brangiai kainuoja, nors humanitariniais pabėgėlių poreikiais rūpinasi Jungtinių Tautų humanitarinė tarnyba ir kitos donorų organizacijos, Bangladešas vis tik atsakingas už infrastruktūrą. Tos ankstesnės, mažesnės pabėgėlių bangos vyko periodiškai, dabar seniausios pabėgėlių stovyklos, kurios turėjo būti laikinos, gyvuoja jau gal 40 metų ir sąlygos jose buvo prastos iki 2017 metų, dabar situacija dar labiau įtempta, pavojinga“, – tikina ekspertė.

Trečiąja išeitimi rohinjams įvardijama galimybė legaliai persikelti gyventi į trečiąsias šalis, tokias kaip JAV, Japonija ar Australija. Bangladešas tokią programą vykdė 2006–2010 metais, tačiau dabar manoma, kad tokia programa kaip tik pritrauktų dar daugiau pabėgėlių ir sukeltų dar didesnę krizę šalyje.

Bangladešas pasigenda kitų valstybių įsitraukimo į krizės sprendimą. Jis teigia, kad Vakarų interesai Mianmare yra svarbesni nei žmogaus teisės. Ir dabar, jau Bangladešui įgyvendinant kontraversišką sprendimą – pabėgėlių perkėlimą į Basan Čaro salą – Vakarų valstybės neskuba sprendimo komentuoti, nors jį kritikuoja žmogaus teisių specialistai.

Pavyzdžiui, JAV Valstybės departamentas išplatino pareiškimą, skatinantį Bangladešui leisti žmogaus teisių organizacijoms atlikti salos vertinimą ir pabrėžė tai, kad rohinjai turi patys apsispręsti, ar jie nori keltis į salą. Tuo metu Europos Sąjungos ambasadoriai pareiškė, kad nekomentuos perkėlimo, kol jis nebus įvykdytas.

Dar 2018 metais, kai sala buvo ruošiama gyventojams, „Reuters“ atskleidė, kad saloje apsaugos nuo potvynių sistemą projektuoja ir stato Kinijos kompanija „Sinohydro“, o jai padeda Jungtinėje Karalystėje veikianti civilinės inžinerijos įmonė „HR Wallingford“. Skaičiuojama, kad projektas kainavo apie 280 milijonų dolerių. Vakarų įmonių įsitraukimas į salos parengimą apgyvendinimui žmogaus teisių aktyvistų buvo sutinkamos neigiamai.

„Viena vertus, oficiali galima smerkti, bet verslas, panašu, tame dalyvauja. Dėl Kinijos verslų įsitraukimo – liūdna, bet tai nestebina, nes šios šalies valdžia taip pat nepalaiko žmogaus teisių. Keisčiau, kai Vakarų šalys oficialiai kalba apie žmogaus teises, bet pačios turi daug problemų tais klausimais, o įmonės irgi nebijo pasmerkimo“, – pastebi I. Balčaitė.

Spaudimas prasidėjo jau prieš kelis dešimtmečius

LRT.lt primena, kad rohinjų emigracija iš Mianmaro į Bangladeša bei smurtas prieš šią etninę grupę prasidėjo dar prieš 2017 metus.

1982 metais tuomet dar Birma pakeitė savo pilietybės įstatymą, kuriame nurodyta, kad visų etninių grupių, kurios oficialiai nepripažįstamos šalyje, atstovai turi rašytiniais dokumentais įrodyti, kad jų protėčiau čia gyveno dar 19 amžiuje. Kaip teigia I. Balčaitė, didelė dalis rohinjų ir kitų etninių grupių atstovų negalėjo to įrodyti, todėl neteko savo teisinio statuso.

„Dar iki sugriežtinant įstatymą, dar 8 dešimtmečio pabaigoje įvyko pirmoji akcija-operacija Rachinų valstijoje, kur gyvena daugiausiai rohinjų, dėl kurios dešimtys tūkstančių žmonių pasitraukė per sieną į Bangladešą. Nuo tada ne vieną kartą vyko tokie pasitraukimai dėl Mianmaro kariuomenės priešpriešos, nukreiptos prieš rohinjus“, – sako specialistė.

2017 metais įvyko didžiausia „išvalymo“ akcija, nukreipta prieš rohinjus. Jos metu šiai etninei grupei priklausantys asmenys kariuomenės buvo žudomi, vykdyti grupiniai prievartavimai, ištisi rohinjų kaimai buvo sudeginti. rohinjų turėtos žemės ir verslai – nacionalizuoti. Dauguma žmogaus teisių aktyvistų agresiją prieš rohinjus iš karto įvardijo kaip genocidą.

Dabar Mianmare rohinjų teisinis statusas dar labiau pablogėjęs – neužtikrinamos sąlygos nei švietimui, nei būtiniausiai medicinos pagalbai. Šalyje likę rohinjai gyvena getuose arba koncentracijos stovyklose. Žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, apie 13 tūkst. šios etninės grupės atstovų gyvena 24 koncentracijos stovyklose. Čia ribojamos sąlygos keliauti, gauti net minimalų išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Taip pat pranešama apie maisto ir kitų produktų trūkumą, kadangi į stovyklas neįleidžiami nei žmogaus teisių aktyvistai, nei žurnalistai.

Turimais „Hyman Rights Watch“ duomenimis, stovyklose paplitę vandeniu plintančios ligos, padidėjęs vaikų mirtingumo procentas. Teigiama, kad didžioji dalis mirčių stovyklose būtų pavykę išvengti, jei būtų suteikta reikalinga medicininę pagalba.

2020 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) nurodė Mianmarui, kad jis turi apsaugoti rohinjus nuo vykdyto ir tebevykstančio genocido.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt