Pasaulyje

2020.12.04 21:02

Gyventojai ar vien ekonominė nauda: Rusija kurčia Arkties čiabuvių pavojaus varpams

Michael Scollon, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.12.04 21:02

Rusijos Tolimosios Šiaurės čiabuviai skelbia pavojų, nes klimato kaita kėsinasi į jų tradicinį gyvenimo būdą. Tačiau Maskva lieka kurčia „Arkties sargų“ nuogąstavimams, nes tirpstant ledui, įžvelgia vien ekonominę naudą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Rekordinis atšilimas Rusijos Arkties, Sibiro ir Tolimųjų Rytų teritorijose kelia egzistencinę grėsmę čia gyvenančioms tautoms, kurių gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltiniai šimtmečiais buvo glaudžiai susiję su jų gyvenamose vietose vyraujančiu klimatu.

Jau galima įžvelgti grėsmingų tirpstančio įšalo ženklų: retėjančios šiaurės elnių bandos ir senkantys žuvų ištekliai, džiūstantys ežerai ir miškų gaisrai. Ilgalaikė Kremliaus strategija pasinaudoti naujai atsivėrusiais vandenimis ir plėtoti gausių tundros išteklių gavybą kelia papildomų grėsmių.

Gyvulių augintojai ir žvejai varžosi su didelėmis įmonėmis dėl laisvų vandens plotų žvejybai ir sausumos teritorijų migruojantiems elniams. Atvykę statybininkai pasėjo baimę dėl galimo koronaviruso plitimo. Avarijos pramonės įmonėse verčia nuogąstauti dėl ketinimų didinti mineralų ir cheminių elementų bei jūroje esančių gamtinių dujų ir naftos gavybos apimtis ir visus metus gabenti juos palei Arkties pakrantę.

„Per ateinančius 15 metų daugeliui Arkties regione gyvenančių tautų kils rimtų problemų dėl klimato kaitos, turinčios įtakos jų etniniam gyvenimo būdui ir tradiciniam gamtos išteklių naudojimui bei atveriančios naujas galimybes naudotis angliavandeniliais ir kitais naudingųjų iškasenų telkiniais, kurios kartu su šia strategija paskatins tikrą ekonominį bumą Arktyje“, – spalį patvirtinus atnaujintus Rusijos Arkties įsisavinimo planus įspėjo nepriklausomų ekspertų, aktyvistų ir vietinių tautų lyderių aljansas „Aborigen Forum“.

Iki 2035 m. pratęstoje strategijoje pažymima, kad temperatūra regione kyla mažiausiai dvigubai greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl svarbiausias prioritetas yra naujos realybės sudaromų sąlygų išnaudojimas. Strategija numato, kad iki to laiko Arktyje turėtų būti išgaunama daugiau nei ketvirtadalis visos šalies žalios naftos produkcijos, lyginant su 17 proc. šiuo metu.

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) gamyba turėtų išaugti dešimt kartų, lyginant su dabartiniu lygiu, o vis augantis ledlaužių skaičius ir nauji uostai bei terminalai sudarys sąlygas daugiau nei keturis kartus suintensyvinti laivybą Šiaurės jūros keliu.

„Rusijos Arktis atrodo didžiulė, tačiau čia pradedama vykdyti vis daugiau komercinių projektų“, – sako nepriklausomo Šiaurės čiabuvių tautų palaikymo centro (CSIPN) direktorius Rodionas Suliandziga. Kalbėdamas telefonu iš Maskvos, jis teigė, kad pramoniniam skverbimuisi į čiabuvių žemes galima būtų priskirti ir naujų vamzdynų klojimą bei pastangas išgauti anglį, auksą ir deimantus.

Ne visai NVO

„Žinoma, mes neprieštaraujame ekonomikos plėtrai“, – pabrėžė R. Suliandziga, sakydamas, kad Arkties tautų vystymuisi ištekliai taip pat reikalingi. Tačiau jis taip pat pridūrė, kad santykiai „tarp čia gyvenančių tautų ir privataus sektoriaus turi būti labai tvirti“.

Visgi, anot R. Suliandzigos, siekiant tokių santykių, susiduriama su nemenkais iššūkiais.

Dar 2019 m. Maskvos teismas buvo liepęs išformuoti CSIPN dėl tariamų Rusijos nevyriausybinių organizacijų įstatymo pažeidimų. Šis teismo nutarimas, kurį CSIPN užginčijo aukštesnės instancijos teisme, buvo priimtas po to, kai 2015 m. Rusijos valdžios institucijos įtraukė organizaciją į juodąjį sąrašą kaip „užsienio agentą“ – šios etiketės pavyko atsikratyti, atsisakius finansavimo iš užsienio.

Dar viena organizacija, su kuria R. Suliandzigai yra tekę dirbti – Rusijos Šiaurės čiabuvių tautų asociacija (RAIPON), buvo trumpam uždaryta, restruktūrizuota ir vėl atidaryta 2013 m.

Darbą tęsiančiai organizacijai vadovauja parlamento narys Grigorijaus Ledkovas, tačiau R. Suliandziga apgailestauja, kad po reorganizacijos ji virto „visiškai vyriausybine NVO“ ir tai buvo skaudus smūgis čiabuvių tautų pastangoms išsikovoti savivaldą ir apginti savo teises.

„Mūsų galimybės labai ribotos, nes Rusijos valdžios vertikalė juntama visais lygmenimis, ne tik politiniu, bet ir verslo, ir jiems reikalingos tokios patogios organizacijos kaip RAIPON, kad palaikytų bet kokią iniciatyvą“, – aiškina R. Suliandziga.

Negalima būtų sakyti, kad RAIPON nėra aktyvi, tiesiog ji nėra visiškai nepriklausoma.

Šiais metais organizacija bandė atkreipti dėmesį į mažėjančią šiaurės elnių populiaciją Taimyro draustinyje, šiaurinėje ir centrinėje Sibiro dalyje, kaip pagrindinę priežastį išskirdama natūralių buveinių mažėjimą dėl augančios industrializacijos ir mineralinių išteklių eksploatavimo.

Balandį ji pripažino koronaviruso pandemijos keliamą grėsmę vietiniams gyventojams, gyvenantiems atokiose ir dažnai sunkiai pasiekiamose vietose. Per kelis ateinančius mėnesius keletas čiabuvių tautų gyvenamų regionų, įskaitant Jamalo-Nencų autonominę apygardą, Krasnojarsko kraštą, Chantų-Mansijsko autonominę apygardą ir Murmansko sritį, skelbė didžiausius užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius šalyje.

Po to, kai gegužę netoli Norilsko išsiliejo didelis kiekis naftos, kuri pateko į vietines upes ir sukėlė rimtą Karos jūros taršos pavojų, RAIPON vadovas G. Ledkovas atkreipė dėmesį į rimtą žalą, kurią tokios avarijos gali padaryti vietos ekologijai ir gyventojams.

Tačiau tas pats RAIPON dažniausiai teigiamai vertina Vyriausybės pasisakymus ir darosi neaišku, ar organizacijos atstovaujamų tautų balsas apskritai yra girdimas.

Oficialiai savo teritorijoje gyvenančias čiabuvių tautas Rusija vadina ne čiabuviais, o „neskaitlingomis tautomis“ – ši klasifikacija tik dar labiau išryškina, kaip sunku 270 tūkst. žmonių, priklausančių 46 etninėms grupėms, pasiekti, kad jų balsas būtų išgirstas šalies sostinėje.

Samiai, nencai, nganasanai, encai, dolganai ir evenkai yra vietinės tautos, išvardintos RAIPON sudarytame registre, kuris, anot G. Ledkovo, turėtų užtikrinti jų teisių apsaugą ir išrūpinti jiems valstybės paramą. Tačiau pagal neseniai priimtą dekretą į registrą įtrauktų grupių santykius su Rusijos valstybe prižiūrės Federalinė saugumo tarnyba (FSB) – šiuo žingsniu neva siekiama stiprinti kovą su ekstremizmu, nors, kritikų teigimu, panašu, kad iš tiesų bandoma kontroliuoti vietinius aktyvistus.

Žmonės ir ištekliai

Suomijos Laplandijos universiteto Arkties centro Arkties antropologijos mokslų profesorius Florianas Stammleris didžiąją savo karjeros dalį praleido dirbdamas Rusijoje.

Anot jo, susižavėjimą kelia čiabuvių tautų sąveika su natūralia aplinka, kuri „maitina žmones, padeda palaikyti šilumą, suteikia pastogę ir sudaro galimybes gauti pajamų“.

F. Stammlerio teigimu, šylantis Rusijos Arkties klimatas veikia ne tik vietos gyventojus. Pasak jo, skirtumas yra tas, kad čiabuvius su juos supančia aplinka sieja net vien supratimas, kad tai yra jų pragyvenimo šaltinis, galintis patenkinti pagrindinius poreikius, aplinka jiems reikalinga taip pat ir „kultūriniams poreikiams patenkinti, emocinei, dvasinei ir psichinei gerovei bei viskam, kas su tuo susiję, užtikrinti“.

Pirmiausia, anot mokslininko, tai pasakytina apie klajojančias Arkties tautas, „ir galima drąsiai teigti, kad Rusija yra šalis, kurioje klajokliams geriausiai pavyko išsaugoti savo gyvenimo būdą, nors gal tai kiek ir ironiška, nes Sovietų Sąjungoje buvo oficialiai stengiamasi įtvirtinti sėslų gyvenimą“.

Ribotas savivaldos galimybes turintiems, nuolat verslo ir Vyriausybės spaudimą jaučiantiems ir su žiauria klimato kaitos realybe ir poveikiu gyvenimo būdui kasdien susiduriantiems Rusijos čiabuviams iškyla sunkiai įveikiamų kliūčių.

R. Suliandziga pripažįsta, kad CSIPN, kurio apeliacija netrukus turi būti nagrinėjama Aukščiausiame teisme, išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Tačiau, anot jo, į kampą užspeista NVO palaiko matomumą ir ryšius su išorinėmis organizacijomis, organizuodama internetinius seminarus, paskaitas ir kitą veiklą.

Tuo tarpu Rusija ruošiasi pristatyti savo Arkties politiką pasauliniu mastu, kai 2021 m. perims dvejus metus truksiantį pirmininkavimą tarpvyriausybinei Arkties Tarybai. Aukštesnio rango Rusijos valdininkas Nikolajus Korčunovas pagrindiniais prioritetais įvardijo aplinkos apsaugą, darnų vystymąsi ir „žmogiškąjį elementą“ – Arkties gyventojus, įskaitant čiabuvių tautas.

R. Suliandziga nusiteikęs skeptiškai ir sako, nors ir įžvelgiantis Rusijoje teigiamų aspektų, kurie padėtų įgyvendinti išsikeltus prioritetus, „visi suprantame, kaip tai veikia iš tikrųjų“.

„Arktis yra paskutinė platforma, leidžianti Rusijai palaikyti gerus santykius tarptautinio bendradarbiavimo prasme ir skatinanti išlaikyti Arktį visiškai taikia dialogo teritorija, – sako jis. – Bet vėlgi, niekas negali daryti įtakos Rusijos svajonėms apie Arkties plėtrą, grįstą gamtos išteklių naudojimu.“