Pasaulyje

2020.12.03 15:52

Karjerą Kongrese baigiantis Shimkus: JAV ne Baltarusija – prezidento rinkimų sistema veikia

Lukas Kivita, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.12.03 15:52

Lietuvių kilmės JAV Atstovų rūmų narys, Ilinojaus valstijos respublikonas John Shimkus, ko gero, vienas geriausiai Lietuvoje žinomų JAV politikų. Ne tik dėl lietuviškos pavardės, bet ir todėl, kad vadovauja Baltijos šalių draugų grupei. Po 24 metų jis baigia savo karjerą Kongrese, bet patikina – Baltijos valstybės neliks pamirštos, jei to norės pačios.

J. Shimkus Atstovų rūmuose dirba nuo 1997-ųjų, tačiau jis jau prieš metus pranešė dar vienos kadencijos nesieksiantis. Spalio pradžioje valandos ilgio ceremonijoje Kongreso nariai pagerbė kadenciją baigiantį J. Shimkų.


– Pakalbėkime apie šiuos JAV rinkimus, kurie, daugelio matymu, buvo kaip niekad skaldantys. Akivaizdu, jog jie kelia klausimų dėl to, kaip esant tokiems skilimams šaliai teks judėti pirmyn. Kokį kelią matote jūs?

– Na, mūsų valstybė eina į priekį jau daugiau nei du šimtus metų. Nėra taip, kad nebūtume turėję skaldančių rinkimų. Kai kurie klausia: o kas būtų jeigu rinkikų kolegija būtų įšaldyta ir rinkimų baigtis būtų atiduota Atstovų rūmams? Tiesą sakant, mūsų istorijoje yra buvę ir taip nutikę.

Stebiu demokratijos padėtį užsienyje. Stebėjau rinkimus, kurie buvo laisvi ir rinkimus, kurie buvo pavogti. Kai stebėjau šių prezidento rinkimų eigą, galvojau – o ką apie juos pasakyčiau savo draugams, kurie Ameriką mato nuolat kalbančią apie demokratiją, laisvus ir sąžiningus rinkimus, teisės viršenybę?

Mano atsakymas – teisės viršenybė. Yra procesai, kuriais sprendžiami ginčai ir jie dabar vyksta. Net jei dabartinis prezidentas ir nenori pripažinti pralaimėjimo, faktas tas, kad jis pralaimėjo ir, nori nenori, jis pasitrauks.

Autoritariniuose režimuose rinkimai pavogiami dar nesibaigus balsavimui arba diktatorius mobilizuoja kariuomenę tam, kad išliktų valdžioje – juk tą dabar matome Baltarusijoje, ar ne? Lukašenka pralaimėjo, žmonės išėjo į gatves ir dabar jam tenka naudoti jėgą ir banditus, kad juos išvaikytų.

Jungtinėse Valstijose to neišvysite. Ir net jei tai atrodo chaotiškai, sistema veikia.

– Kaip ši rinkimų baigtis paveiks Jungtinių Valstijų ir Lietuvos santykius? Ar turėtume tikėtis kitokio požiūrio užsienio politikoje?

– Manau, jog (Joe – LRT.lt) Bidenas bus matomas kaip tvirtesnis transatlantinių santykių rėmėjas nei prezidentas (Donaldas – LRT.lt) Trumpas. Bet ir prezidento Trumpo sprendimai buvo sėkmingi.

Žiūrėkit, (Barackas – LRT.lt) Obama jau prisidėjo prie to, kad būtų dislokuotos sąjungininkų pajėgos – anksčiau net nebūčiau pagalvojęs kad taip kada nors atsitiks.

Prezidento Trumpo laikotarpiu pajėgų buvimas suintensyvėjo, be to, kariai dislokuoti ir Lenkijoje – tam aš visiškai pritariau. O dabar išrinktasis prezidentas Bidenas sustiprins pozicijas tarptautinėje arenoje. Jis derėsis, diskutuos ir, labai tikiuosi, karius ir toliau dislokuos šalyse, kurios patiria Rusijos spaudimą.

Manau, kad tarptautinė bendruomenė Bideną tikrai vertins labai teigiamai. Bet visgi, kad ir koks chaotiškas jis buvo, nenurašyčiau ir prezidento Trumpo tarptautinės sėkmės. Ne tik dėl to, kad kietai laikėsi prieš banditus ir diktatorius, bet, pavyzdžiui, ir dėl Artimųjų Rytų. Tik pažiūrėkite į vadinamuosius Abrahamo susitarimus – ar kas būtų galėjęs pagalvoti, kad įtampa, santykiai tarp Izraelio ir kai kurių arabų valstybių kažkada ims slūgti? Niekas. Nežinau kaip jam tai pavyko, bet tai buvo pasiekta tik dėl prezidento Trumpo lyderystės.

– Šiek tiek plačiau apie transatlantinius santykius. Pastarieji metai buvo labai permainingi ir, saugumo klausimais, Lietuvoje irgi esama nevienareikšmių vertinimų. Dalis teigia, kad Trumpo prezidentavimo laikotarpiu regiono saugumas didėjo – pagrinde dėl to, jog išaugo amerikiečių karinis buvimas.

Tačiau yra ir prieštaraujančių, kurie sako, kad apskritai visa daugiašališkumu ir tarptautinėmis institucijomis grįsta pasaulio tvarka, kuria Jungtinės Valstijos rėmėsi ištisus dešimtmečius, susilpnėjo. Mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, tokia sistema yra reikalinga. Ką apie tai manote?

– Aš esu internacionalistas, transatlantinio ryšio šalininkas, tikiu daugiašalėmis organizacijomis ir tvirtai remiu NATO. Šią tvarką savo akimis stebėjau ir kaip karys, kai Šaltojo karo laikotarpiu tarnavau Vakarų Vokietijoje. Tada aš apie tai nieko nesupratau – daugiašališkumus, vienašališkumus ir t.t., aš tiesiog žinojau, kad trejus metus buvau ten dislokuotas. Tai mane stipriai paveikė.

Kai kalbėdavausi su savo draugais europiečiais visuomet kildavo klausimų dėl to, ar norima Europoje turėti amerikiečius, ar vis dėlto ne, ir ypač, kaip Donaldas Rumsfeldas (buvęs JAV gynybos sekretorius) yra sakęs – ar to norima „senojoje Europoje.“

Tuo metu mano draugai Rytų Europoje – buvusiose sovietų užgrobtose valstybėse – labai tvirtai norėjo, kad JAV Europoje ir toliau liktų ir būtų aktyviai įsitraukusios. Dabar kartas nuo karto girdime kai kuriuos „senosios Europos” lyderius – pavyzdžiui prezidentą (Emmanuelį – LRT.lt) Macroną – kalbant apie tai, kad jie norėtų Europos be Jungtinių Valstijų.

Pasakysiu taip. Manau, kad laisviems žmonėms geriau kai Jungtinės Valstijos aktyviai įsitraukusios į Europos gynybos planus – labai tikiuosi, kad mūsų draugai europiečiai tą supranta. Tuo pat metu tikiuosi, kad to svarbą supras ir pačios Jungtinės Valstijos.

Bet, galų gale pažiūrėkite – juk Trumpas sakė, kad kiekvienas turi prisiimti naštą už saugumą. Jeigu norima daugiašališkumo, tuomet kiekvienas turi įnešti savo indėlį. Jei pažvelgsime į kai kurių šalių gynybai skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį, matysime, kad išties yra valstybių, kurios pažado nesilaiko. Ir prezidentas norėjo tą joms aiškiai pasakyti – kad savo įsipareigojimų turite laikytis.

– Kaip, jūsų akimis, Baltijos šalys matomos ir suprantamos politiniu lygiu Jungtinėse Valstijose?

– Jungtinėse Valstijose turite gausią Baltijos amerikiečių šeimą. Yra ne viena karta, ir daug jų labai aktyvios. Kaip žinote, prieš daugiau nei dvidešimt metų kartu su Dennisu Kucinichu Atstovų rūmuose įsteigėme Baltijos draugų grupę. Ir tai didžiąja dalimi yra Los Andžele gyvenančių Amerikos lietuvių nuopelnas – jie nuo manęs neatstojo ir kartojo: „klausyk, mums reikia šitos grupės, kad galėtume padėti šviesti Atstovų rūmų narius (apie Baltijos valstybes).“

Dabar ši atsakomybė tenka kitiems. Ją perims demokratas Adamas Schiffas, kuris yra vienas grupės lyderių; Donas Baconas iš Nebraskos, karinių oro pajėgų brigados generolas, bus respublikonų lyderis šioje grupėje. Baltijos amerikiečių bendruomenė turės dirbti su Kongreso atstovais tam, kad bet kam – Baltijos šalių vykdomosios valdžios atstovams, užsienio reikalų ministrams ar parlamentarams – vykstant į Jungtines Valstijas, būtų kur nueiti, susitikti su Atstovų rūmų nariais ir išdėstyti jiems rūpimus klausimus – ar tai būtų koks vamzdynas, suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, Rusijos naikintuvų manevrai Baltijos jūroje. Tai grupė draugų, kurie jau pasirengę išklausyti.

Dar vienas dalykas – ambasadoriai. Jie žino, kur gyvena jų diasporos, ir supranta, kur geriausia megzti ryšius. Bet Jungtinės Valstijos yra didžiulė valstybė. Kai darbo reikalais susitikinėdavau su didelių verslo bendrovių žmonėmis, juos visuomet skatindavau skirti daugiau dėmesio vidurio valstijoms. T.y. toms valstijoms, kurias praskrendi, sakykime, keliaudamas iš Niujorko į Los Andželą – tas didysis vidurys. Ten dar daug ką galimą nuveikti – šviesti apie demokratiją, teisės viršenybę Baltijos šalyse, supažindinti su buvusių užgrobtų valstybių istorija, joms kylančius iššūkius.

– Koks jums, turinčiam lietuviškas šaknis politikui, atrodo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos santykių pagrindas?

– Manau, kiekvienas yra individualus ir šiuos klausimus mato iš savos perspektyvos. Labai džiaugiuosi dėl to, kad artimai susipažinau su Lietuva – su pačia šalimi ir jos žmonėmis. Manau mano prosenelis Kasparas Šimkus manimi labai didžiuotųsi. Na, bent jau tikrai tikiuosi, kad didžiuotųsi matydamas, kiek esu susisaistęs su jūsų šalimi.

Man patinka jūsų žmonės, jūsų lyderiai. Pamenu kaip kažkada ėjau į susitikimą su vienos verslo įmonės vadovais ir jos vadovas man sako: „Jei tektų įvardinti vieną „kietą“ žmogų, su kuriuo yra tekę bendrauti per dvidešimt ketverių metų karjerą – kas jis toks būtų?“ Ir aš jam sakau – profesorius Landsbergis, vienas didžiausių mano herojų. Visuomet prisiminsiu mūsų susitikimus, kaip jis drauge su kitais (Atkuriamojo Seimo) atstovais tvirtai laikėsi tuo metu, kai sovietų kariai ir tankai buvo apsupę Seimą.

Aš esu tas, kuris be galo mėgsta bendrauti, susitikinėti, palaikyti tarptautinius ryšius, myliu teisės viršenybę ir demokratiją. Būdamas Vakarų Vokietijoje pats dėvėjau uniformą, savo akimis mačiau priešakines linijas, sarginius šunis, minų laukus ir jau tada aiškiai supratau, kad matau laisvės ir vergijos akistatą.

– Lietuvoje kartais gali išgirsti nuomonių, kad amerikiečių politikų, kurie savo akimis matė kaip Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę 1990-aisiais, lieka vis mažiau ir įsitvirtina nauja karta, kuri galbūt neturi tokių istorinių sentimentų ar istorinio ryšio. Ir todėl Baltijos šalims į save atkreipti dėmesį ilgainiui gali darytis sunkiau. Ar sutiktumėte? Ar Lietuvos, Baltijos šalys politiniais, diplomatiniais, kultūriniais kanalais daro pakankamai, kad būtų pastebėtos ir išgirstos Vašingtone?

– Galėčiau jūsų klausimą apversti. Čia, anapus Atlanto, lygiai taip pat galėtume klausti, kaip Baltijos šalių jaunoji karta mato tai, ką jų seneliams ar proseneliams teko išgyventi, ką jiems teko paaukoti, ir kiek jie pasiryžę kliautis transatlantiniu ryšiu ir daugiašalėmis organizacijomis.

Galiu pasakyti, kad Lietuvos lyderiai ir draugai, su kuriais per mano 24-erius darbo patirtį teko bendrauti – visi jie buvo puikūs. Ar kalbėtume apie poną (Gediminą – LRT.lt) Kirkilą, ar apie poną (Andrių – LRT.lt) Kubilių – nors ir atstovauja skirtingas politines jėgas, šiuo klausimu jie visuomet laikėsi vieningos nuomonės. Taigi, kokios pozicijos laikysis būsimoji Lietuvos politinių lyderių karta? Jūsų klausimą galima užduoti iš abiejų pusių.

Štai kodėl švietimas yra būtinas. Tai pats svarbiausias dalykas, smarkiai prisidedantis prie to, kad iš praeities būtų mokomasi, kad praeities klaidos nebūtų kartojamos, kad žmonės vertintų laisvę, kuri buvo iškovota.

Aš taip pat tikiu tarpasmeniniais ryšiais. Pažįstu daug jūsų šalies ambasadorių – jie visi puikiai dirbo keldami jums aktualius klausimus, visi turėjo mano telefono numerį. Svarbu kuo aktyviau bendrauti ir palaikyti ryšius.

Daug kam tą sakau – visada geriau susėti kartu prie pietų stalo nei būti pateiktam kaip meniu. Visuomet svarbu pažinoti žmones, kurie klausosi, kas vyksta už durų ir gali įspėti apie dalykus, kurie gali būti naudingi arba žalingi. Tai iš dalies jūsų ambasados darbas. Jie visuomet gali kreiptis į draugus ir sąjungininkus – tokius kaip Adamas Schiffas ar Donas Baconas, kurie mažų mažiausiai padės naviguoti Atstovų rūmuose. Senate tokių žmonių irgi yra – kaip antai senatorius Dickas Durbinas.

Beje, Baltijos šalių ambasadoms puikiai sekėsi megzti artimus ryšius su mano kabineto žmogumi, kuris atsakingas už tarptautinius klausimus. Pats nesu užsienio reikalų komiteto narys, todėl esu paskyręs žmogų, kuris rūpinasi šiais klausimais. Dirbame kartu su ambasadoriumi, bet ne mažiau svarbus ir antro lygio personalo žmonės, kurie rūpinasi, kad būtų paminėta Juodojo kaspino diena, rengia kalbas ir panašiai – viskas tam, kad Baltijos šalys ir Lietuva būtų išgirsti.

– Kongresmene, žinau, kad Jungtinių Valstijų žiniasklaida apie tai jau kalbėjo maždaug prieš metus, bet aš jūsų dar kartą paklausiu – kodėl nesiekėte perrinkimo Ilinojuje?

– Dvidešimt ketveri metai praleisti Atstovų rūmuose, sakyčiau, visai ilgas laiko tarpas. Tai buvo puikūs metai – stebėjau, kaip Rytų Europoje įsitvirtina laisvė ir demokratija, Lietuva įtvirtina savo nepriklausomybę, kaip įstojote į NATO ir Europos Sąjungą.

Taigi, aš tiesiog pavargau. Dvidešimt keturis metus dalyvavau bendruomenių veiklose, mano vaikai užaugo, man atrodo mano žmona tikrai džiaugsis pagaliau turėdama mane namuose.

– Maždaug prieš savaitę Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria dėkoja jums už jūsų darbą ir 23 metus rodytą rūpestį Lietuvos saugumo klausimams. Daugelis čia Lietuvoje jus mato kaip gerą draugą, kuris supranta regiono problemas. Kaip sutikote šią žinią? Ir dabar kai išeinate, kas įgarsins Baltijos šalims aktualius klausimus?

– Jaučiuosi labai pagerbtas. Man tai buvo tikrai netikėta, juo labiau turint omenyje tai, kad daugybės žmonių, kurie dirba šiame parlamente, aš asmeniškai nepažįstu. Tą jau galėsiu pasakoti ateities kartoms. Net sunku kažką pridurti, net šiurpas nukrečia pagalvojus. Esu be galo dėkingas ir pamalonintas.

Adamas Schiffas ir Donas Baconas yra tie žmonės, į kuriuos turėtumėte kreiptis ir kurie tuomet stengsis suburti kitus Baltijos draugų grupės atstovus tam, kad jūsų klausimai būtų išgirsti. Kaip tik prieš kelias savaites kalbėjomės su Donu – jis manęs teiravosi kaip organizuoti panašius susijusius reikalus.

Manau, jiems viskas gerai seksis. Gal nebūčiau toks tikras, ar bus tiek pat užsidegimo kiek aš turėjau. Bet šiaip ar taip, Adamas kartu su manimi tą daro jau ilgą. O Donas Baconas turi daug patirties kariuomenėje. Kaip žinote, kariuomenės žmonės supranta, kaip vykdomos užduotys ir kaip įgyvendinti misijos tikslus. Manau, kad jei Baltijos šalims kažko reikės, geriausia kreiptis į šiuos du žmones.

– Pabaigai paklausiu apie Jus patį. Gal galite atskleisti kokie Jūsų paties artimiausi ateities planai?

– Hm, žinote kažką tikrai turėsiu veikti. Negaliu tiesiog dabar imti ir tiesiog užsiimti žvejyba ir ar vedžioti šunį. Tiesą sakant, šuns neturiu, tad gal būtų pats laikas įsigyti?

Ką tikrai žinau, yra tai, kad baigęs darbą Kongrese iškart pradėsiu dėstyti keletą disciplinų universitete. Universitetas šalia mano namų – tas pats, kuriame įgijau verslo vadybos magistro laipsnį. Dalykai, kuriuos dėstysiu, aišku, susiję su politikos mokslais – vienas jų vadinasi „Teisė ir visuomenė“. Taip pat esame aptarę galimybę, kad po vieno dviejų semestrų dėstysiu apie NATO. Visai nekantrauju.

Taip pat ketinu dalyvauti Tarptautinio respublikinio instituto (IRI) veikloje – jiems reikalingi žmonės, kurie galėtų keliauti į užsienį stebėti rinkimus, dirbti su demokratinėmis institucijomis. Tai man padėtų ir toliau dirbti toje srityje, kuri man svarbi. Galbūt padėsiu teisėjauti universiteto beisbolo varžybose (ne krepšinio!).

Mano archyvas ir dokumentai, kuriuos sukaupiau per visus šiuos metus keliaus į Pietų Ilinojaus Edwardswillio universitetą. Žmonės galės kapstytis krūvoje medžiagos, kurioje nemažai yra susijusios su Baltijos šalimis, NATO ir kitais dalykais. Kaip tik neseniai peržiūrėjau savo daiktų dėžes – mižiniškas kiekis nuotraukų ir panašiai. Jas vartydamas dar kartą išgyvenu tas akimirkas.

Universitete turėtų atsirasti ir nedidelė ekspozicija, kurioje bus mano darbo kėdė, o šalia jos vėliavos. Ten turėtų būti vaizdų iš prezidento inauguracijos, tarptautinių misijų, NATO parlamentinės asamblėjos, Baltijos šalių. Tikiuosi, kad atsiras jaunų žmonių, kurie nuėję į biblioteką pamatys šį darbo stalą, šias nuotraukas ir pagalvos: „oho, gal būtų įdomu prisijungti prie Valstybės departamento, įsitraukti į užsienio politiką, išmokti užsienio kalbos“.

Žinote, aš esu vaikis iš Pietų Ilinojaus, gyvenu ten pat kur mano prosenelis Kasparas Šimkus įsikraustė 1896-aisiais. Tai nėra neįprastas reiškinys tokioje vidurio valstijoje kaip Ilinojus, nors mūsų bendruomenė gana mobili. Šiaip ar taip, labai laukiu – noriu grįžti atgal į mūsų bendruomenę, tam dabar ir ruošiuosi.

Visas interviu su Johnu Shinkus – LRT RADIJO tinklalaidėje „Amerika renkasi“. Visų ankstesnių epizodų klausyti galite LRT mediatekoje.