Pasaulyje

2020.12.01 16:04

Trečdalį žmonijos apimanti sutartis – Kinijos politinė pergalė ir naujas galvosūkis JAV

Eglė Zubriūtė, LRT.lt2020.12.01 16:04

Regioninė integruotos ekonominės partnerystės sutartis (RCEP) pasaulyje buvo sutikta skirtingai – vieni sveikino dėl didžiausios pasaulyje laisvosios prekybos sutarties, kiti įžvelgė rizikas ir didėjantį Kinijos vaidmenį regione. Sutartis apima trečdalį pasaulio gyventojų, tačiau ekspertai pabrėžia, kad kol kas sunku įvertinti, ką atneš šis susitarimas. Aišku viena – naujojo JAV prezidento laukia galvosūkis, kokiu keliu žengti ir dar labiau neprarasti pozicijų regione.

Didžiausią prekybos susitarimą pasirašė 15 valstybių – Australija, Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Japonija, Kambodža, Kinija, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja, Singapūras, Tailandas ir Vietnamas.

Didžioji dalis jų priklauso ASEAN organizacijai, kurios vienas iš tikslų buvo iki 2020 metų sukurti regioninę bendriją su laisvu prekių, paslaugų investicijų ir darbo jėgos judėjimu, ką iš dalies ir įgyvendina RCEP. Tačiau ekspertai sutinka, nors dideliu pasiekimu galima vadinti tai, kad į sutartį įsitraukė tokios valstybės kaip Kinija, Japonija ir Pietų Korėja, tebelieka daug neišspręstų klausimų, o pačios sutarties sąlygos ne kartą bus keičiamos.

Kuo svarbi sutartis?

Nors dažnai Regioninė išsamios prekybos partnerystės sutartis įvardijama kaip svarbi laisvosios prekybos sutartis, tačiau joje galima išskirti kelis esminius aspektus, kurie sutartį padaro išskirtine.

Ypač daug dėmesio joje skiriama „kilmės šalies“ taisyklei, kuri, ekspertų manymu, paskatins prekybą tarp regiono valstybių ir skatins gamyboje naudoti šio regiono žaliavas. Skaičiuojama, kad daugiausiai pelno dėl to turėtų gauti Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Skirtingais skaičiavimais jos per metus potencialiai galės uždirbti tarp 10 ir 26 milijardų dolerių.

„Vilnius Tech“ universiteto docentė Aurelija Burinskienė pabrėžia, kad dėl „kilmės šalies“ taisyklių eksportuotojai patirs mažiau išlaidų, o tai taip pat įneš aiškumo, kaip turi būti elgiamasi su prekėmis ar žaliavomis iš trečiųjų šalių.

„Eksportuotojai patiria mažesnes išlaidas, jiems supaprastėja prekybos procedūros. Iš kitos pusės, nors yra netarifinių (muitas apmokestintų – LRT.lt) produktų, taip vis tiek yra skatinama, kad jie būtų pasirenkami iš sutarties šalių. Bus daugiau importuojama žaliavų ir vykdoma prekyba susitarimo regiono viduje, nes tik tokiu atveju bus taikoma muito lengvata. Kilmės šalis – pagrindinis šios sutarties variklis, nes tik RCEP šalyse pagamintas produktas galės išvengti muitų“, – aiškina ji.

Docentė taip pat atkreipia dėmesį į kai kuriuos kitus sutarties dėmenis, tokius kaip skaidrios konkurencijos reikalavimas, bendradarbiavimas tarp skirtingų valstybių institucijų, skaidrūs viešieji pirkimai, kurių techninius reikalavimus, sutartį pasirašiusiose valstybėse, siekiama suvienodinti, taip pat daug dėmesio skiriama internetinei komercijai, kuri skatina internetinius susitarimus.

„Partnerystės sutartis labiau skatina srautų judėjimą, kuriam ir taip mažiau taikomi muitinės apribojimai, o dabar tai leidžia dar greičiau prekėms keliauti tarp šalių“, – tikina A. Burinskienė.

Svarbiausi RCEP aspektai

  • Per 20 metų tikimasi panaikinti didžiąją dalį importo muitų. Tačiau muitai ir toliau bus taikomi žemės ūkio produktams
  • Sutartyje apibrėžiamos intelektinės nuosavybės, telekomunikacijų, finansinių paslaugų, elektroninės prekybos ir profesinių paslaugų nuostatos
  • Aptariamos skaidrių ir suvienodintų viešųjų pirkimų taisyklės
  • „Kilmės šalies“ taisyklė – suderinami kilmės šalies informacijos reikalavimai ir vietinio turinio standartai tam, kad įmonės galėtų naudotis lengvatinėmis sąlygomis
  • Dėl „Kilmės šalies“ taisyklės verslas, kurio produktuose naudojamos detalės iš ne RCEP valstybių, vis tiek turės mokėti muitus
  • Dauguma Pietryčių Azijos valstybių jau turėjo laisvosios prekybos sutartis, tačiau RCEP jas suvienodina ir praplečia

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius Linas Didvalis pabrėžia, kad ši sutartis daugiau iššūkių sukels toms valstybėms, kurios neturi tokių konkurencingų ekonomikų, pavyzdžiui, Mianmarui ar Indonezijai. Tačiau Japonija ir Pietų Korėja galės trinti rankomis, nes RCEP sutartis panaikina daugelį muitų didelę pridėtinę vertę turintiems produktams, kurių eksportas – vienas pelningiausių.

„Japonijoje ir Pietų Korėjoje pagamintos prekės yra brangesnės, nes ten nėra pigi darbo jėga. Eksportuojami dažniausiai aukštųjų technologijų produktai. Taigi šios šalys, turėdamos mažesnius importo mokesčius, paskatins savo aukštesnės vertės produktų realizavimą aplinkinėse šalyje“, – sutinka ir docentė.

Kinijos politinė pergalė

Svarbus vaidmuo šioje sutartyje tenka Kinijai, kurios ekonomika – didžiausia iš visų pasirašiusiųjų sutartį. Pasaulio Banko duomenimis, 2018 metais šios šalies BVP siekė 13,6 trilijonų dolerių. Tačiau pastebima, kad ši sutartis didelės ekonominės įtakos Kinijos BVP nepadarys.

Petersono tarptautinės ekonomikos instituto skaičiavimais, Kinijos BVP per dešimtmetį turėtų padidėti 0,3 proc., didžiausią teigiamą ekonominę įtaką sutartis turės Japonijai ir Pietų Korėjai. Prognozuojama, kad dėl sutarties jų BVP kasmet paaugs 0,1 proc., o per dešimtmetį išaugs visu procentu.

Kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius Minijus Tilindis, nors prekybine prasme sutartis Pekinui nėra tokia naudinga, tačiau politiškai ji svarbi keliais aspektais. Vienas iš jų – galimybė dominuoti bloke. Kaip pastebi ekspertas, jau dabar Kinija yra išsiderėjusi išskirtines sąlygas savo jaunoms industrijoms, pavyzdžiui, elektromobilių rinkai.

„Kinija išsiderėjo pasilikimą gana aukštų muitų elektriniams automobiliams ir jų įvairių komponentų importui. Jie ruošiasi užsiauginti savo pramonę, nors Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojai – „Honda“ ar „Toyota“ – jiems galėtų būti konkurentai. Kinijai svarbu užsiauginti savo elektromobilių industriją ir šioje vietoje jie muitus pasilieka, reiks ilgai palaukti, iki kol tie muitai bus eliminuoti“, – pastebi M. Tilindis.

Kitas svarbus politinis pareiškimas ir Kinijos įtakos įtvirtinimas – Taivano neįtraukimas į RCEP sutartį: „Tai yra labai reikšminga pietryčių Azijos ekonomika, kurios BVP 2019 metais siekė apie 603 mlrd dolerių. Taivanas nėra įtrauktas į susitarimą ir tai akivaizdus Kinijos laimėjimas, kur visas regionas tarsi įtrauktas, išskyrus Taivaną ir Šiaurės Korėją.“

Kinijos ekspertai, kalbėdami apie RCEP tikina, kad sutartis – pergalė ir galios regione įtvirtinimas, o kartu ir signalas Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad jų įtaka regione – mažėja. Dar prieš ketverius metus ką tik išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė, kad valstybė traukiasi iš Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutarties, kuri vienijo 12 šio regiono valstybių. Taip JAV parodė, kad atsitraukia iš regiono.

L. Didvalis pabrėžia, kad Kinija išnaudojo susiformavusį vakuumą, kurį paliko iš sutarties ir regiono ekonominio gyvenimo atsitraukusios JAV, ir įtvirtina savo dominuojančią poziciją.

„Ekonomikos taps glaudesnės regione, jos bendradarbiaus viena su kita, rinkos labiau susijungs, investicijos judės lengviau. Kinijai tai naudinga, tuo pačiu tai parodo, kad valstybės, kurios pasirašė sutartį ir įsitraukė į santykių su Kinija kūrimą, jos galvoja apie Pekiną, kaip apie būsimą ekonomikos variklį, su kuriuo turi palaikyti ryšius. Pasitraukus JAV, kito pasirinkimo nebeliko, nors kai kurios valstybės mieliau bendradarbiautų su JAV“, – tikina L. Didvalis.

Specialistai vienbalsiai sutinka, kad Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutartis panaikina daugiau muitų, tačiau apima ne tik mažiau valstybių, tačiau joje nėra Kinijos ir Pietų Korėjos, taip pat dalies ASEAN organizacijos valstybių. Kaip teigia M. Tilindis, nors RCEP inicijavo ASEAN valstybės, o ypač Malaizija, Indonezija ir Singapūras, tačiau pagrindinis vaidmuo čia vis tiek atitenka Kinijai, kuri taip įtvirtina savo dominavimą.

Šis susitarimas kai kurių ekspertų įvardijamas kaip gelbėjimosi ratas Kinijoje įsikūrusioms užsienio kapitalo bendrovėms, kurios, nepaisant Jungtinių Amerikos Valstijų spaudimo, liks šalyje dėl atsivėrusių naujų rinkų. Anot L. Didvalio, ši sutartis gali pritraukti ir naujų investicijų ne tik į Kiniją, bet ir kitas valstybes.

„Sutarties pasirašymas privilios naujas investicijas į regioną, korporacijos matys daug naudos trauktis į čia ir jos galės įsikurti ne tik Kinijoje, bet ir kitose valstybėse, kurios priklauso sutarčiai. Tikrai nenustebčiau, jei suaktyvėtų investicijos ir į Pietryčių Aziją trauktųsi Europos ar JAV įmonės“, – tikina jis.

A. Burinskienė taip pat mano, kad sutartis Kinijos atsakas iš šalies išsikeliančioms ne tik JAV, bet Vakarų Europos įmonėms. Pekinas, tikisi, kad sutartis padės jai neprarasti jau išsikovotos vietos po saule.

„Vakarų Europos šalys persikelia savo gamybą iš Kinijos į artimesnes rinkas ir dėl to Kinija, tikėdamasi neprarasti vaidmens tarptautinėje prekyboje, ieško alternatyvių sprendimų ir, manau, tai yra labai svarbus žingsnis, kad šalis neturėtų nuosmukio, bandoma valdyti esančias rizikas“ – pabrėžia docentė.

Kita Europos Kinijai kylanti problema – ekologija ir viešieji pirkimai. Europos Sąjungoje vykdant viešuosius pirkimus skatinama atsižvelgti į tai, kiek gaminant prekes į atmosferą išmetama anglies dioksido. Anot A. Burinskienės, Kinijoje gaminant prekes šių dujų į atmosferą išmetamas kiekis nėra konkurencingas, todėl Pekinas priverstas ieškoti alternatyvų, dėl kurių jam netektų mažinti išmetamo CO2 kiekio.

Tačiau sutartis ekonomine prasme Kinijai yra dviašmenis kardas, kuris gali atsisukti ir prieš ją pačią. Sutartimi Pekinas įsipareigoja atverti savo pakankamai uždarą valstybės rinką. Nors Azijos ekonominis milžinas ir išsiderėjo išskirtines sąlygas dėl kai kurių muitų palikimo, tačiau palaipsniui jie privalės išnykti, o tai kitoms sutarties valstybėms atvers didžiulę Kinijos rinką.

Mįslingas Indijos pasitraukimas

Viena didžiausių RCEP nesėkmių laikomas Indijos pasitraukimas 2019 metais, kai buvo derinamos paskutinės sutarties detalės. Būtent ji įvardijama kaip viena iš kylančių regiono valstybių – tiek rinkos, tiek ekonominės galios prasme.

Indijos premjeras Narendra Modi 2019 metais oficialiame susitikime dėl RCEP tikino, kad Indija pasitraukia dėl to, kad ši sutartis netenkina šalies poreikių.

„Dabartinė RCEP sutarties forma neatitinka dvasios ir anksčiau sutartų pagrindinių principų. Taip pat tai neišsprendžia Indijai kylančių klausimų ir susirūpinimą keliančių sričių problemų“, – tada sakė premjeras.

L. Didvalio teigimu, toks sprendimas – nestebina. Indija stengiasi apsaugoti savo rinką nuo kitų valstybių importo, o ypač– Kinijos.

„Indija išsamiai nepaaiškino savo žingsnio, bet davė suprasti, ir tyrėjai priėmė tokią poziciją, kad Indija nori pasaugoti savo rinką nuo užsienio konkurencijos, nes Indija turi neigiamą prekybos balansą su visomis valstybėmis, kurios yra RCEP sutartyje. Ką reikštų tolimesnis dalyvavimas sutartyje? Indija dar sunkiau konkuruotų su kitomis valstybėmis mažindama muitus, o prekybos balansas keistųsi ne šalies naudai“, – aiškina jis.

Taip pat valdžia patyrė spaudimą iš gamintojų, kurie jautė grėsmę savo pozicijai Indijos rinkoje, o pačioje RCEP sutartyje jie pasigedo garantijų savo rinkai. Kaip tikina A. Burinskienė, Indija išgyvena ekonomikos lėtėjimą, todėl žengimas į laisvosios prekybos sutartį jiems, bent kol kas, – pavojingas. Tačiau Indijai į susitarimą durys paliekamos atviros – jiems paliekama galimybė prie sutarties prisijungti vėliau, kai bus išspręsti jiems aktualūs klausimai. Net neabejojama, kad po kelerių metų laukia atskiras susitarimas su Indija ir ši rinka taip pat prisijungs prie RCEP.

Kritikos strėlės

Sutartį gaubia ideologinės prieštaros bei kaltinimai neambicingumu. Demokratinės valstybės, tokios kaip Pietų Korėja, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija, aktyviai dalyvavo sutarties derybose bei viešojoje erdvėje džiaugėsi susitarimu, tačiau tuo pačiu metu jos kritikavo nedemokratines valstybes, pavyzdžiui, Kiniją dėl situacijos Honkonge, kritikos strėlės skriejo ir į Mianmarą bei Filipinus.

Taigi dėl RCEP sutarties minėtos demokratijos susilaukia kritikos tiek iš vidaus, tiek iš išorės dėl to, kad sutartį pasirašė su pačių kritikuojamomis valstybėmis ir pačia sutartimi nereikalauja pokyčių.

„Sutartyje nėra nė vienos dalies, kuri kalbėtų apie demokratiją, žmogaus teisių aspektus arba gamtosauginius klausimus. Aišku, yra detalių, bet jos neesminės ir nedarančios svarbių pokyčių“, – teigia M. Tilindis.

L. Didvalis tikina, kad šiame regione įprasta atskirti ekonominius ryšius nuo politinių ar istorinių. Jie įtakos vienas kitam beveik nedaro.

„Ekonomika gali būti depolitizuota, o tai reiškia, kad ekonomika atskiriama nuo politikos. Rytų Azijoje tai gerai matome – nepaisant to, kiek kivirčų turėtų Pietų Korėja su Japonija ar Japonija su Kinija, tai vis tiek glaudžiai bendradarbiaujančios ekonomikos. Nepaisant politinių nesantaikų ir santykių atšalimo, jos apsikeičia dideliais prekybos srautais“, – pabrėžia ekspertas.

Buvęs Australijos ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas po sutarties pasirašymo tikino, kad RCEP susitarimas – senamadiškas ir turintis mažai ambicijų. Kritikos susilaukia ir tai, kad sutartis neeliminuoja Kinijos galimybių prekybos srityje taikyti administracinius barjerus, ką ji ir daro.

Taigi administracinių barjerų buvimas gali neatverti trokštamos Kinijos rinkos kitų sutarties valstybių prekėms. Be to, beveik iš karto po RCEP pasirašymo Pekinas įvedė didesnius muitus australietiškam vynui, kurio svarbiausai rinka ir buvo ši Azijos šalis.

Kitose ne tokias galingas ekonomikas turinčiose valstybėse imta kalbėti apie tai, kad laisvosios prekybos sutartis sužlugdys mažus, vietinius verslus, o naujas investicijas prisitrauks didžiosios ekonomikos.

Didesnis susitarimas ir galvos skausmas JAV

Nors ši sutartis dar neratifikuota, jau imama prognozuoti, ko galima tikėtis ateityje. Dažnai išskiriama, kad dalis valstybių, pasirašiusių RCEP, priklauso ir Visapusės ir pažangios Ramiojo vandenyno partnerystės sutarčiai (CPTPP), o dalis, pavyzdžiui, Indonezija, yra išreiškusi norą prisijungi prie antrosios sutarties. Būtent dėl to manoma, kad ateityje šios abi sutartys gali suvienodinti savo sąlygas ar susijungti.

„Tai CPTPP ir RCEP turės anksčiau ar vėliau susilieti, nes potencialiai nėra patogu septynioms valstybėms būti skirtingose sutartyse. Jei ims daug šalių dubliuotis, tai bus imamasi veiksmų tuos du blokus suvienodinti“, – pastebi M. Tilindis.

JAV pasitraukė iš Ramiojo vandenyno sutarties, tačiau ateities perspektyvos rodo, kad į postą atėjus Joe Bidenui teks spręsti, kokį kelią rinktis – grįžti į sutartį ar tęsti D. Trumpo politinę ir ekonominę liniją.

„Valstijoms atsiranda vienas didelis blokas, nebūtinai oponuojantis, bet jame harmonizuotos tam tikros taisyklės ir tai tarsi sukuria Amerikai pasirinkimą – daryti kažkokį atsakomąjį judesį arba nedaryti, grįžti su naująja administracija į sutarties derybas, arba didinti savo konkurencingumą per D. Trumpo paliktą „Pirmiausiai Amerika“ ideologiją. Jei Amerika nesijungia prie blokų Azijoje, ji lieka izoliuota, jei ji eina į susitarimą, ji integruojasi į tą regioną“, – tikina VU TSPMI lektorius.

Kita ateities perspektyva RCEP sutarčiai galėtų būti susitarimas su Europos Sąjunga, kuri šią laisvosios prekybos sutartį sveikina. ES jau turi laisvosios prekybos sutartis su Japonija ir Vietnamu, ji taip pat deklaruoja, kad nori pasirašyti tokias sutartis su kitomis valstybėmis ar egzistuojančiais blokais, tačiau kaip pastebi M. Tilindis, vienas iš trukdžių galėtų būti Kinijos vaidmuo.

„Aišku, yra Kinijos elementas, bet iš principo ES RCEP sutartį vertina kaip teigiamą žingsnį, atsakant į kitų šalių protekcionistinę politiką – JAV, įvertinant įvestus muitus Kinijai, ir iš dalies Jungtinės Karalystės. ES teigiamai žiūri į tai, kad sukuriamos naujos laisvosios prekybos zonos ir RCEP galėtų būti ateities partnerė, nors pati Sąjunga nesistengia šiame regione vaidinti svarbaus vaidmens“, – sako jis.

Apie tai kalba ir ekonomistai, nors sutartis jau pasirašyta, tačiau laukia dar ilgas procesas, kurio metu bus toliau derinamos sutarties sąlygos, taip pat dar laukia sutarties ratifikavimas.