Pasaulyje

2020.12.01 10:31

„Durtuvais palaikomas“ Lukašenkos režimas kuria iliuziją: pareigūnai bus įkaitais, kol baigsis pinigai

Konstantinas Ameliuškinas, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.12.01 10:31

„Aliaksandras Lukašenka sulaukė rimto pasipriešinimo tam, kaip jis mato Baltarusiją supantį pasaulį“, – sako Baltarusijos politikos apžvalgininkas Romanas Jakovlevskis, atsakęs į LRT.lt klausimus apie padėtį Baltarusijoje, Vakarų poziciją, Lietuvos vaidmenį, Rusijos veiksmus ir Astravo AE.

– Ar didelis konfrontacijos laipsnis Baltarusijoje, jei lygintume rugpjūtį ir lapkritį? A. Lukašenkos retorika skamba labai griežtai, ar tokios pat griežtos yra ir jėgos struktūros?

– Šiandieninei Baltarusijai konfrontacijos su valdžia laipsnis po rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų yra neįprastai didelis. Ir jo formatas nuolat keičiasi. Priverstinai Baltarusiją palikę pasipriešinimo aktyvistai Lietuvoje ir Lenkijoje sukūrė opozicijos struktūras. Tai nereiškia, kad jie tiesiogiai vadovauja protestuotojams. Tuo ir ypatingi įvykiai Baltarusijoje. Savo veikla šios struktūros ir toliau kursto viltis, kad neteisėtu laikomas A. Lukašenka galų gale pasitrauks.

O perteklinis ir nepateisinamas žiaurumas prieš taikius demonstrantus nėra tų asmenų, kurie ir toliau laikosi įsikibę valdžios, stiprybės įrodymas. Visa euroatlantinė bendruomenė yra solidari su šios „durtuvais palaikomos valdžios“ priešininkais. Iš dalies jėgos struktūrų ir jų šeimininko žiaurumas ir padėjo pasiekti tokią visuotinę konsolidaciją. Ji turėtų padėti pasiekti teigiamų rezultatų, kovojant su antieuropine diktatūra.

– Koks yra A. Lukašenkos pagrindinis ramstis? Kas užtikrina valdžios aparato veikimą ir kuo, jūsų nuomone, grindžiamas pasitikėjimas savo pozicijomis?

– Ne paslaptis, kad atrama jam tapo vis dar ištikimos jėgos struktūros. Ne visi to tikėjosi, manydami, kad vykstant tokiems gausiems skirtingų visuomenės sluoksnių protestams, jėgos struktūros ims eižėti. Kol kas toks procesas, panašu, nevyksta. A. Lukašenkai pavyko saugumo pareigūnus paversti savo valdžios įkaitais. Kol kas jam pakanka tam išteklių, tačiau jie mąžta tiesiog akyse. O pasitikėjimą savo pozicijomis jie demonstruoja per savo žiniasklaidą, kuri dominuoja šalyje auditorijos aprėpties atžvilgiu, – taip kuriamas iliuzinis vaizdas.

– Interviu DW Sviatlana Aleksijevič kalbėjo apie pasaulio bendruomenės abejingumą įvykiams Minske. Įvedamos sankcijos, tačiau Vakarų lyderių retorika neatrodo tokia tiesmuka ir griežta, kaip, tarkime, buvo revoliucijos Ukrainoje metu. Ar sutinkate su S. Aleksijevič išsakytomis mintimis?

– Mano nuomone, kai kalba eina apie Vakarų lyderių retoriką, ne visada atsižvelgiama į jų rotaciją. Pavyzdžiui, JAV, kur naujasis prezidentas ir jo komanda žada „grįžti į Europą“, o tai turėtų priversti drebėti Minską, į kurį vis dar neatvyko ilgai lauktas JAV ambasadorius. Stiprėjančios Vašingtono pozicijos Baltijos ir Juodosios jūros regione turėtų teigiamai paveikti tokių diktatūrų, kokią šiandien stebime Baltarusijoje, priešininkų kovą.

Taigi kitais metais euroatlantinės bendruomenės lyderių elgesyje turėtų išryškėti aiškesnė ir griežtesnė pozicija A. Lukašenkos politikos atžvilgiu. Ir jis, matyt, tai jaučia, bet kol kas nesupranta.

– Artimiausi Baltarusijos kaimynai, Baltijos valstybės, neseniai išplėtė sankcijas A. Lukašenkos, kuris Lietuvoje nepripažįstamas Baltarusijos prezidentu, režimui. Visai neseniai komentatoriai teigė, kad Lietuva, Latvija ir Estija skirtingai vertina santykius su Baltarusija. Tačiau matome, kad šių valstybių nuomonės iš esmės sutampa...

– Negalima nepastebėti, kad dabartinė oficialaus Minsko politika iš esmės prisidėjo prie Baltijos šalių solidarumo, nepripažįstant oficialiai skelbiamų rugpjūčio 9 d. rinkimų rezultatų. Bet, manau, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pozicijas konsolidavo ne tik sankcijų nepripažįstamam A. Lukašenkai išplėtimas. Nė viena iš šių valstybių neginčija visuotinės pagalbos Baltarusijos opozicijai. A. Lukašenka sulaukė rimto pasipriešinimo tam, kaip jis mato Baltarusiją supantį pasaulį.

– Netrukus Lietuvos užsienio reikalų ministro postą apleisiantis Linas Linkevičius paragino kolegas iš Latvijos tęsti konstruktyvias diskusijas, siekiant patvirtinti bendras priemones dėl prekybos elektros energija su trečiosiomis šalimis sąlygų. Ką galite pasakyti apie atskirų Baltijos šalių pozicijas Astravo AE pagaminamos elektros klausimu?

– Lino Linkevičiaus kvietime kolegoms iš Latvijos tęsti konstruktyvias diskusijas dėl prekybos Astravo AE pagaminta elektra raktinis žodis yra „konstruktyvias“. Iki šiol Rygos ir Minsko santykių plėtra buvo laikoma beveik pavyzdine. Kaip žinia, A. Lukašenka net ketino apsilankyti Rygoje. Tokius „šiltus“ santykius daugiausia lėmė Baltarusijos eksporto per Ventspilio uostą svarba ir geri asmeniniai abiejų šalių užsienio reikalų ministrų santykiai.

Bet nutiko taip, kad Baltarusijos ambasadorius Latvijoje buvo atleistas iš diplomatinės tarnybos už nelojalumą, o Ryga palaikė ES sankcijas oficialiam Minskui. Ir buvusi užsienio reikalų ministrų draugystė baigėsi.

Juk būtent su Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos vadovu ES iš esmės buvo siejamas Minsko politikos europinis vektorius. Jo nebėra. Todėl ir Baltijos šalių pozicijose Astravo AE pagaminamos elektros klausimu nebeturėtų būti jokių ypatingų, kartais savanaudiškų pozicijų. Konstruktyvios diskusijos padės išspręsti ir šią problemą.

– Astravo atominė elektrinė oficialiai pradėjo savo darbą anksčiau nei planuota. Vladimiras Putinas, apie kurio ketinimus dalyvauti elektrinės atidaryme buvo skelbta šią vasarą, Baltarusijoje nepasirodė. Atidarymo ceremonijos metu pats A. Lukašenka buvo nustebintas kuklaus renginio, bet Baltarusiją pavadino atomine valstybe. Kokią reikšmę turi šios jėgainės atidarymas regioniniu ir europiniu mastu ir kam apskritai turėtų ruoštis Lietuva ir kitos Baltijos šalys?

– V. Putinas galėjo nedalyvauti tiek dėl COVID-19, tiek dėl tam tikrų nežinomų priežasčių, susijusių su A. Lukašenkos viešaisiais ryšiais. Turint omenyje jų santykius, galima bet kuri versija.

O atomine valstybe, kurią minėjo A. Lukašenka, gali būti tik branduolinį ginklą turinti šalis. Man atrodo, tokių šalių šiuo metu yra devynios. Baltarusijos tarp jų nėra ir negali būti. Galbūt A. Lukašenka apie tai nežinojo. Tiesa, neatmesčiau tam tikrų svaičiojimų apie Iraną šiuo klausimu ir Baltarusijos specialistų, kurie sovietiniais laikais dalyvavo Irane statant branduolinius objektus, pasakojimų.

Šios jėgainės atidarymas gali turėti europinę reikšmę branduolinės saugos kontekste, atsižvelgiant į dabartinę Baltarusijos politinę sistemą. Ši sistema neturi reikiamų saugiklių ir atsvarų kartais nenuspėjamam vieno, bet visagalio žmogaus elgesiui. Tam neįmanoma pasiruošti, todėl kaimyninė Lietuva ir Baltijos šalys apskritai visada turi būti maksimalioje parengtyje.

– Vilnius laikosi vienareikšmiškos pozicijos ir ketina vykdyti teisėtai nacionaliniu lygiu įtvirtintą boikotą – nepraleisti atominėje elektrinėje pagamintos elektros energijos į ES. Ar tai vienintelis būdas paveikti situaciją? Lietuva taip pat ketina ir toliau kelti jėgainės saugumo klausimą tarptautiniu lygiu. Kokias matote tokių ketinimų perspektyvas?

– Norėčiau išgirsti daugiau specialistų nuomonių apie technines galimybes perduoti elektrą iš Astravo atominės elektrinės į ES. Nemanau, kad dauguma jų nesuprastų lietuvių pozicijos šiuo klausimu.

– Ką Baltarusijai reiškia Astravo AE pagamintos elektros boikotas?

– Kaip suprantu, nedaugelis galėtų pasakyti, kam ji apskritai buvo reikalinga. Yra nuomonių, kad jėgainė buvo pastatyta, siekiant sukurti politinio spaudimo NATO priklausančioms Baltijos šalims instrumentą. Tarsi kokio imperinės Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos interesų sarginio šuns.

– Lietuva priėmė protestų lyderę Sviatlaną Cichanouskają, nors tuo metu pačioje Lietuvoje šis žingsnis susilaukė skirtingų vertinimų. Lietuvoje šiuo metu yra ir kiti Baltarusiją palikę protestų dalyviai. Kaip, jūsų nuomone, atrodo Lietuvos pozicija šioje situacijoje? Kaip tai vertinama Baltarusijoje?

– Bendrame fone ši Lietuvos pozicija daugeliui atrodo aiški, atsakinga ir kelianti simpatiją. Taip pat ir Baltarusijoje.

– Minske lankėsi Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Pokalbio pradžioje kalbėjome apie Vakarų šalis. Ką galėtumėte pasakyti apie Rusiją ir jos vaidmenį šioje situacijoje? Ir kaip Rusijos, pripažinusios A. Lukašenką prezidentu, interesai į gatves išėjusioje šalyje gali paveikti padėtį regione apskritai ir Lietuvoje konkrečiai.

– Deja, S. Lavrovo vizitas nepateisino tų, kurie vis dar tikėjo sveiku Kremliaus protu, vilčių. Viltys virto iliuzijomis. Dialogas su opozicija taip pat buvo atmestas. Ignoruojami buvo tiesioginiai Nacionalinės antikrizinės valdybos (NAU) lyderio Pavelo Latuškos klausimai S. Lavrovui apie Sočio susitarimus.

Panašu, kad Baltarusijai 2020 m. rugsėjo 14 d. Sočio susitarimai gali tapti 1938 m. rugsėjo 30 d. Miuncheno suokalbiu. Ir tuomet Kremlius prisiims visą atsakomybę už Baltarusijos ateitį. Įskaitant ir prasidėjusią abiejų tautų santykių transformaciją.

– Netrukus Lietuvoje pradės dirbti naujas ministras pirmininkas, parlamentas ir Vyriausybė. Naujasis ministras pakeis ilgą laiką per krizes ir įvairiausius įvykius Užsienio reikalų ministerijai vadovavusį Liną Linkevičių. Ką galite pasakyti apie šį Lietuvos užsienio politikos laikotarpį?

– Vargu ar kas galėtų paneigti Lino Linkevičiaus vadovaujamos Užsienio reikalų ministerijos vaidmenį auginant Lietuvos tarptautinį autoritetą. Būtent Lietuvos diplomatų autoritetas ir profesionalumas visam pasauliui parodė, kad svarbu ne šalies dydis, o jos politikos vykdytojai – piliečiai. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų ir sėkmingą Lietuvos diplomatijos vaidmenį kariaujančioje Ukrainoje. Jie visur dalyvauja ir atlieka atitinkamus vaidmenis.

Dėl visiems žinomų priežasčių diplomatams nepavyko užmegzti stabilių pozityvių santykių su kaimyninės Baltarusijos valdžia, nors L. Linkevičiaus ir Lietuvos ambasados Minske geranoriškumas ir pastangos normalizuoti santykius buvo akivaizdūs. Galbūt eidamas naujas pareigas jis galės tęsti savo darbą šia linkme?

– Kokie yra pagrindiniai momentai, į kuriuos naujajam ministrui teks atsižvelgti tiek dvišaliu, tiek regioniniu mastu?

– Naujasis ministras pažadėjo, kad užsienio politika iš esmės nesikeis. Žinoma, nemenkas išbandymas jam bus santykių su Minsku atkūrimas, kai šaliai vadovauja neteisėtas prezidentas. Artimiausiu metu jam teks pasirūpinti galimybėmis kaimyninei Baltarusijai grįžti į Rytų partnerystę.

Reikia tikėtis, kad senelio autoritetas sudarys anūkui sąlygas turėti kompetentingą patarėją ir padės teisingai sudėlioti akcentus tiek santykiuose su kaimynais, tiek ir su sąjungininkais NATO bei ES.