Pasaulyje

2020.12.05 20:31

Ar Armėnija grįžta į Rusijos orbitą – po Kalnų Karabacho armėnai Maskvą laiko gelbėtoja

Ron Synovitz, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.12.05 20:31

Šį rudenį įsiplieskus karui dėl nuo Azerbaidžano atsiskyrusio Kalnų Karabacho regiono, kai kurie armėnai neslėpė pasijutę išduoti, kai ilgametė sąjungininkė Rusija konflikte nesuteikė daugiau paramos etniniams armėnų kovotojams.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Bet panašu, kad bet kokios blogos mintys Kremliaus atžvilgiu Jerevane atslūgo, po to, kai Maskva prisiėmė tarpininkės vaidmenį derybose dėl paliaubų, lapkričio 10 d. užbaigusių ginkluotas kovas, ir konflikto zonoje buvo leista dislokuoti beveik 2 tūkst. Rusijos taikdarių.

Politologas Richardas Giragosianas RFE / RL sakė, kad šiuo metu daugelis armėnų Rusiją vertina kaip „gelbėtoją“, o ne kaip „atpirkimo ožį“, kurį reikėtų kaltinti dėl konflikto metu prarastų teritorijų.

„Tai įdomus paradoksas, nes 45 dienas trukusio karo metu Armėnijoje ir Kalnų Karabache buvo juntamas tam tikras pasipiktinimas ir nusivylimas, kad Rusija yra pernelyg pasyvi ir apsnūdusi, kas jai paprastai nėra būdinga, – aiškina Jerevane įsikūrusio regioninių tyrimų centro direktorius R. Giragosianas. – Rusija ne iš karto atskubėjo į pagalbą ir ne iki galo pateisino daugelio Kalnų Karabacho armėnų saugumo lūkesčius. Didžioji dalis Armėnijos gyventojų tikėjosi griežtesnės Rusijos reakcijos.“

„Visgi reikia pripažinti, kad Rusija yra aiškiai pasakiusi, jog jos saugumo įsipareigojimai [Armėnijai] baigiasi ties Armėnijos siena, – pridūrė R. Giragosianas. – Rusija privalo ginti, saugoti ir padėti Armėnijos Respublikai, o ne Kalnų Karabachui kaip tokiam.“

Lehigh universiteto (Pensilvanija) tarptautinių santykių profesorius Armanas Grigorianas sakosi taip pat girdėjęs armėnų skundus, kuriais buvo reiškiamas „nusivylimas neva Rusija nepadarė to, ko daugelis tikėjosi karo metu“.

„Bet taip pat galima išgirsti skirtingas gyventojų grupes kalbant, kad jei ne Rusija, situacija etniniams Kalnų Karabacho armėnams būtų buvusi kur kas liūdnesnė“, – RFE / RL sakė A. Grigorianas.

„Jų manymu, Azerbaidžanas galėjo paveržti visą Kalnų Karabachą, o gal net ir užpulti pačią Armėniją, – sako jis. – Neįmanoma pasakyti, kaip šios nuomonės pasiskirsto, nes niekas nedarė visuomenės nuomonės apklausos šiais klausimais, kad sužinotų tikslų gyventojų požiūrių pasiskirstymą.“

„Kad ir kaip ten būtų, karas buvo sustabdytas Rusijos pastangomis, – pridūrė jis. – Jei ne Rusijos pastangos, būtų teisinga sakyti, kad Armėnijai karo baigtis greičiausiai būtų buvusi kur kas liūdnesnė.“

A. Grigorianas taip pat sako, kad tie, kas kaltina Rusiją nepateisinus armėnų kovotojų Kalnų Karabache vilčių, „turėtų savęs paklausti, kuri kita šalis atėjo armėnams į pagalbą ar padarė daugiau nei rusai, kad sustabdytų šį karą“.

Be nepavykusio Vašingtono surengto paliaubų susitarimo spalio 26 d. ir kelių „užjaučiančių“ Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų pareiškimų, „nepastebėjau jokių [jų] ar kitų šalių pastangų suteikti karinę pagalbą Armėnijai ar pagrasinti Azerbaidžanui sankcijomis ar kokiomis kitomis priemonėmis, kad tik būtų sustabdytas karas“, – sako A. Grigorianas.

„Beveik maldavo“

Išvadas apie besikeičiančią dinamiką Rusijos atžvilgiu analitikai daro, remdamiesi oficialiais Jerevano Vyriausybės pareiškimais ir Armėnijos žiniasklaidos analize.

R. Giragosianas pastebi, kad Nikolas Pašinianas penkis kartus „apimtas panikos skambino į Kremlių“ po to, kai rugsėjo 27 d. prasidėjo mūšiai, ir „beveik maldavo“ Rusijos pagalbos.

Armėnijos Vyriausybė taip pat paprašė Rusijos paaiškinimo, kokią paramą ji galėtų suteikti konflikto metu pagal šalių tarpusavio paramos ir bendradarbiavimo sutartį.

Dabar, pasibaigus karui ir Rusijos kariuomenei užtikrinant paliaubų sąlygas, N. Pašinianas negaili Kremliui pagyrų.

Lapkričio 21–22 d., kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu lankėsi Jerevane aptarti paliaubų sąlygų vykdymą, N. Pašinianas pabrėžė, kad Rusija yra patikima sąjungininkė.

N. Pašinianas teigė, kad po karo pasikeitus „karinei-politinei padėčiai“ Pietų Kaukaze, jis yra „įsitikinęs“, kad „strateginė sąjunga, draugystė ir brolystė tarp Armėnijos ir Rusijos artimiausioje ateityje dar labiau sustiprės“.

Lapkričio 21 d. kalbėdamas su S. Šoigu, N. Pašinianas sakė: „Norėčiau pažymėti, kad per visą karą jautėme Rusijos Federacijos, prezidento Vladimiro Putino, Rusijos ministro pirmininko ir jūsų asmeninę paramą bei palaikymą“.

„Prieš karą išgyvenome sunkius laikus, tačiau dabar mūsų laukia dar sunkesnis laikotarpis, – sakė N. Pašinianas. – Mes tikimės, kad mums pavyks sustiprinti nuolatinį bendradarbiavimą su Rusija, taip pat ir saugumo bei karinio-techninio bendradarbiavimo srityje.“

Savo ruožtu S. Lavrovas po derybų Jerevane su N. Pašinianu sakė, kad „Armėnijos vadovybė patvirtino kursą, numatantį sąjunginių santykių plėtrą ir gilinimą“.

S. Lavrovas taip pat išreiškė viltį dėl prekybos ir ekonominių ryšių tarp Maskvos ir Jerevano „teigiamos dinamikos“.

Šis N. Pašiniano, kuris 2018 m. atėjo į valdžią po sukilimo, nuvertusio, prorusiškus jo pirmtakus, ir iš pradžių buvo laikomas provakarietišku lyderiu, siekiančiu tvirtesnių ryšių su Europos Sąjunga, tono pasikeitimas yra labai svarbus.

R. Giragosiano nuomone, po karo „Armėnija dar labiau įsitvirtins Rusijos orbitoje“.

Paliaubų tarpininkas, taikdarys

Rusijai tarpininkaujant pasirašytose paliaubose raginama iki gruodžio 1 d. grąžinti Azerbaidžanui visus likusius Azerbaidžano rajonus aplink Kalnų Karabachą, kuriuos buvo užėmusios Armėnijos pajėgos.

Lapkričio 21 d. Rusijos taikdariai jau prižiūrėjo pirmąjį šio perdavimo etapą – etninių armėnų evakuaciją iš į rytus nuo Kalnų Karabacho esančio okupuoto Agdamo rajono ir to rajono grąžinimą Baku.

Į vakarus nuo Kalnų Karabacho esantis kalnuotas Kalbacaro rajonas Azerbaidžano pajėgoms perduotas lapkričio 25 d.

Vis dar Armėnijos kariuomenės kontroliuojama teritorija Lačino rajone Azerbaidžanui turi būti grąžinta iki gruodžio 1 d., išskyrus 5 kilometrų pločio Lačino tranzito koridorių, kertantį pietvakarių Azerbaidžaną.

Už saugumą tame gyvybiškai svarbiame koridoriuje – vieninteliame sausumos kelyje, po karo sujungsiančiame Armėniją su Kalnų Karabachu – taip pat bus atsakingos Rusijos pajėgos.

Mainais už žadėtus teritorijos perdavimus Azerbaidžanas sustabdė savo pajėgų judėjimą link didžiausio Kalnų Karabacho miesto Stepanakerto.

Anot V. Putino, galutinis Kalnų Karabacho statusas nebuvo išspręstas ir bus aptariamas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kuriai pirmininkauja Rusija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos, derybose.

„Kas bus toliau, galiausiai nuspręs būsimi lyderiai ir būsimi šio proceso dalyviai“, – praėjusią savaitę Maskvoje žurnalistams sakė V. Putinas.

„Carnegie Europe“ ekspertas Pietų Kaukazo klausimais Thomas de Waalas aiškina, kad V. Putino pastabos gali būti suprantamos, kaip būsimas argumentas, palaikant Rusijos taikdarius Kalnų Karabache, net ir pasibaigus derybose numatytam penkerių metų laikotarpiui.

„V. Putinas gali įžvelgti priežasčių siekti visiško taikos susitarimo, kuris atkurtų dviejų svarbių kaimynių – Armėnijos ir Azerbaidžano – tarpusavio santykius“, – T. de Waalas rašo neseniai „Carnegie Europe“ paskelbtoje analizėje.

„Bet jis gali ir neįžvelgti tokių priežasčių, – sako T. de Waalas. – Jei abi šalys ir toliau išliks sustabdytų karinių veiksmų būsenoje, išliks ir rimta priežastis neišvesti Rusijos taikdarių. Rusijos darbotvarkėje tikriausiai svarbesnis punktas yra savo jėgos projektavimas ir prekybos keliai nei ilgalaikė taika Pietų Kaukaze“.

Tuo tarpu, anot T. de Waalo, V. Putinas šiek tiek susipainiojo, bandydamas paaiškinti, „kodėl Rusija parėmė kai kuriuos separatistus ginčuose dėl suvereniteto“, pavyzdžiui, nuo Sakartvelo atskilusiuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose ar Rusijos okupuotame Ukrainai priklausančiame Kryme, bet ne Kalnų Karabache.

„Iš esmės jo atsakymas yra paprastas – tuose regionuose Rusija taip elgėsi, siekdama apsaugoti savo interesus“, – reziumuoja T. de Waalas.

Nuomonė pasikeitė

Anot R. Giragosiano, viena iš priežasčių, kodėl armėnai pakeitė savo nuomonę Rusijos atžvilgiu, buvo „greitas Rusijos taikdarių dislokavimas“.

„Tai padėjo Kalnų Karabacho armėnams apsaugoti ir išgelbėti tai, kas liko iš jų kontroliuotos teritorijos po karo ir po to, kai Azerbaidžanas atsikovojo dalį žemių“, – sako R. Giragosianas.

„Tačiau tikrasis šio pavėluoto Rusijos vaidmens pripažinimo po karo motyvas yra antrasis veiksnys – tiesioginis Turkijos dalyvavimas kare, – reziumuoja R. Giragosianas. – Tai daugeliu atžvilgių pakeitė dinamiką ir paskatino didesnę dalį armėnų įveikti priešiškumą Rusijai ir priimti savo sąjungininkę išskėstomis rankomis.“

„Realiai Rusija yra laikoma gelbėtoja, kai kalbama ne tik apie gyvybių išsaugojimą ir Kalnų Karabacho armėnų apsaugą, bet ir Lačino koridoriaus gynybą ir apsaugą,– RFE / RL sakė R. Giragosianas. – Daugeliu atžvilgių Kalnų Karabacho armėnų ateitis ir saugumas nuo šiol priklauso nuo mažiau nei 2 tūkst. Rusijos taikdarių. Tai kelia papildomų rūpesčių, tačiau tokia yra dabartinė realybė.“