Pasaulyje

2020.12.04 12:54

Gustav Gressel. Kalnų Karabacho karas duoda pamokas, dėl kurių Europa turėtų sunerimti

Gustav Gressel, Europos užsienio reikalų tarybos vyresnysis politikos analizės bendradarbis, LRT.lt2020.12.04 12:54

Europos gynyba turi ko pasimokyti iš 2020 m. Kalnų Karabacho karo. Europos vyriausybės turėtų skubiai jį išanalizuoti, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) tinklalapyje rašo Gustavas Gresselis.

Pastarąjį dešimtmetį niekam nebuvo paslaptis, kad Azerbaidžanas nuosekliai stiprino savo ginkluotąsias pajėgas. Ir visgi vargu ar daug ekspertų galėjo numatyti, kad šį mėnesį Azerbaidžanas pasieks akivaizdžią karinę pergalę prieš Armėniją. Iš esmės pergalę lėmė techninis ir finansinis pranašumas – Azerbaidžanas galėjo sau leisti daugiau ir turėjo galimybę naudotis Turkijos ir Izraelio technologijomis, kurios tiesiog buvo pranašesnės už tas, kurias naudojo Armėnija.

Tačiau 2020 m. Kalnų Karabacho karo pamokos yra gilesnės ir sudėtingesnės nei vien tik technologijų klausimai. Iš jų labai aiškiai galima pamatyti, kiek Europa yra pajėgi apsiginti.

I pamoka: strategija ir politika yra svarbu

Kiekvieno karo eigai įtakos turi specifinės jį sukėlusios politinės aplinkybės – šis karas taip pat ne išimtis. Azerbaidžanas ir Turkija buvo įsitikinę savo puolamųjų veiksmų sėkme, nes Rusija nuo pat karo pradžios leido suprasti, kad neketina padėti armėnams už visuotinai pripažintų šalies sienų ribų.

Be to, azerų kariniame spaudime Rusija įžvelgė galimybę susilpninti Armėnijos ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą, kuris vadovavo 2018 m. revoliucijai, nuvertusiai senąjį režimą. Ji taip pat tikėjo, jog azerų veiksmai paskatins Armėniją priimti anksčiau sutartus „taikos planus“, kurie sustiprintų Maskvos geopolitinę poziciją. Taip nepalankiai susiklosčiusi politinė situacija virto armėnų silpnąja vieta mūšio lauke.

Žinodama apie Maskvos numanomą sutikimą dėl karinės intervencijos, 2020 m. spalį Turkija Azerbaidžane dislokavo kelis naikintuvus F-16 kaip bendrą atgrasymo priemonę. Vėliau jie buvo naudojami, siekiant užkirsti kelią bet kokiems Armėnijos šturmo lėktuvų bandymams įsitraukti į karinius veiksmus.

Savo ruožtu Armėnija tik šią vasarą iš Rusijos buvo gavusi aštuonis perėmimo naikintuvus „Su-30“, tačiau net nebandė jų panaudoti kovoje su azerų bepilotėmis skraidyklėmis ir F-16. Pagrindinė tokios taktikos priežastis buvo tai, kad Rusija norėjo, jog Armėnija nestotų į tiesioginę konfrontaciją su Turkija, todėl armėnų orlaiviai taip ir nepakilo nuo žemės.

Rusija tiesiogiai ant diplomatinės lėkštutės paauksuotais pakraštėliais įteikė Azerbaidžanui ir Turkijai pranašumą ore. Pasirodo, tai buvo lemiamas veiksnys.

II pamoka: kompiuteriai ir jų tinklai yra svarbu

Kaip ir Sirijoje ar Libijoje, Rusijos oro gynybos sistemos pasirodė esančios neveiksmingos, kovojant su nedidelėmis ir lėtai judančiomis bepilotėmis skraidyklėmis. Tai įplieskė diskusijas Vakaruose, ar Rusijos oro gynybos sistemos apskritai nėra pervertinamos. Tačiau toks požiūris būtų gal kiek ankstyvas.

„Šiuolaikiškiausios“ Armėnijos oro gynybos sistemos – S-300PT ir PS serijos bei 9K37M Buk-M1 – buvo sukurtos devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nors raketos vis dar yra galingos, jų jutikliai yra skirti greitai judantiems naikintuvams aptikti, atpažinti ir sekti, todėl jų judančių taikinių indikatoriai nefiksuoja nedidelių ir lėtai judančių bepiločių skraidyklių.

Kaip ir daugelyje devintojo dešimtmečio sistemų, įvairius skaičiavimus lemia įrangos išdėstymas, o norint ją perprogramuoti, reikia iš esmės pertvarkyti visą sistemą, ko armėnai nepadarė. Be to, šios sistemos neturi duomenų sintezės funkcijos – nepajėgia kaupti ir sujungti neapdorotus skirtingų radarų atspindžius į vieną apibendrintą situacijos analizę.

Duomenų sintenzė yra itin svarbi, norint aptikti mažus ir žemai skrendančius taikinius, tokius kaip pažangios bepilotės skraidyklės ar slapti orlaiviai. Nė viena iš Rusijos eksportuojamų oro gynybos sistemų, kurias ji pardavė Sirijai, Turkijai, Šiaurės Korėjai ir Iranui, neturi duomenų sintezės funkcijos. Todėl Rusijos oro gynybos sistemos, saugančios Rusijos bazes Armėnijoje ir Sirijoje, labai skiriasi nuo tų Rusijos oro gynybos sistemų, kurios buvo parduotos Armėnijai ar Sirijai.

Azerbaidžano bepiločiai orlaiviai skraidė netrukdomi, nes Armėnija neturėjo ryšio slopintuvų, kurie būtų užslopinę į valdymo stotis siunčiamus tokių skraidyklių signalus. Tik paskutinėmis karo dienomis Rusija panaudojo Armėnijos Giumri mieste sumontuotą elektroninę karinę sistemą „Krasucha“, kad sutrikdytų azerų žvalgybą Armėnijos teritorijoje.

Tuo tarpu azerai naudojo Izraelio gamybos „Harop“ „dronus-savižudžius“, veikiančius net ir nepalankiomis sąlygomis (nors ir mažesniu efektyvumu). Taigi kariuomenėse, kurios ruošiasi ateities kovoms – ne tik JAV, Kinijos ar Rusijos, bet ir tokioms regioninėms galioms kaip Turkija, Izraelis ar Pietų Afrika, – ši patirtis tikrai turėtų paskatinti tolesnius dirbtinio intelekto ir autonominių ginklų panaudojimo galimybių tyrimus.

Užuot uždraudę šio tipo ginkluotę kokia nors ginklų kontrolės sutartimi, kaip tai planuojama padaryti Europoje, jie eksperimentuos, kaip panaudoti naujas technologijas ir kaip geriausiai integruoti autonomines mirtį nešančių ginklų sistemas į kombinuotų ginklų manevrines pajėgas, taip padidinant operatyvinę galią, tempą ir efektyvumą.

III pamoka: priešo privalumų blokavimas

Prieš karą Armėnijos kariuomenė buvo pranašesnė taktiniu lygmeniu: ji turėjo geresnius karininkus, labiau motyvuotus karius ir lankstesnę vadovybę. Visuose ankstesniuose karuose su Azerbaidžanu šis veiksnys buvo lemiamas.

Tačiau Azerbaidžanas rado būdą tai išspręsti. Šioje vietoje pasitarnavo bepilotės skraidyklės, leidusios azerams iš pradžių išžvalgyti armėnų pozicijas, o vėliau ir rezervo išsidėstymą. Po to buvo galima plačiai apšaudyti armėnų pozicijas įprastine artilerija, susilpninant jų gynybą. Tada bepiločiais orlaiviais puolimas buvo nukreipiamas link Armėnijos rezervo, įtraukiant artileriją, raketų sistemas su kasetine amunicija, savas raketas ar Izraelio gamybos balistines raketas LORA, kuriomis buvo naikinami rezervą su frontu jungiantys tiltai ir keliai.

Kai tik armėnai tapdavo nepajėgūs mesti į mūšį rezervą, azerų kariai galėjo judėti link visiškai izoliuotų armėnų pozicijų. Ši procedūra buvo kartojama kasdien, dieną įveikiant armėnų pozicijas, o naktį papildant amunicijos atsargas.

Ši taktika pasiteisino ir kalnuotose vietovėse, kurias armėnai tikėjosi nesunkiai apginti. Kalnuose yra tik vienas kelias, jungiantis frontą su rezervu, todėl bepiločiams orlaiviams buvo dar lengviau identifikuoti taikinius. Kai mūšyje dėl Šušos paaiškėjo, kad armėnai neturi jokių galimybių apsiginti net ir kalnuose, Armėnijos kariuomenė ėmė krikti ir Jerevanas nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su nepalankiomis paliaubų sąlygomis.

Vakaruose diskusijose apie bepilotes skraidykles daugiausia dėmesio skiriama techninei jų pusei. Visgi šiame kare šis aspektas nebuvo toks įspūdingas. Transporto priemonių, kurios neva buvo sunaikintos, skaičius greičiausiai yra perdėtas – pavyzdžiui, azerų kalba paskelbtoje „Sputnik“ ataskaitoje teigiama, kad sunaikinta daugiau tankų, nei jų apskritai Armėnijoje yra.

Azerų taktika, panaudojant bepiločius orlaivius, buvo įspūdinga, ypač tai, kaip jie pritaikė juos įprastose karinėse operacijose, padėjusiose palaužti priešo pajėgų galią. Šį intelektualų kūrybiškumą greičiausiai reikėtų priskirti Turkijos kariniams patarėjams, kurie, tobulindami Azerbaidžano kovos būdą, prie Baku pergalės prisidėjo ne mažiau nei techninės Azerbaidžano ginkluotės charakteristikos.

Europa turėtų atidžiai išanalizuoti šio konflikto karines pamokas, peržengdama įsitikinimą, kad tai tebuvo nedidelis neturtingų šalių karinis konfliktas. Pasibaigus Šaltajam karui, dauguma Europos kariuomenių atsisakė ginklais paremtų savaeigių oro gynybos sistemų. Mažai tikėtina, kad nešiojamos oro gynybos sistemos (MANPADS), tokios kaip „Stinger“ ir „Igla“, kurios yra pagrindinės trumpojo nuotolio oro gynybos sistemos Europoje, pataikytų į tokius nedidelius taikinius kaip „dronai-savižudžiai“ ar operatoriui nematomos mažos bepilotės skraidyklės.

Pastarajame Kalnų Karabacho kare dronai sunaikino daugiau MANPAD, nei šie numušė bepiločių skraidyklių. Nė viena Europos kariuomenė neturi didelės skiriamosios gebos oro gynybos sistemos, galinčios apsaugoti jos ginkluotę. Tik Prancūzija ir Vokietija turi (nedidelio nuotolio) bepiločių skraidyklių signalo slopintuvus ir bazių apsaugos priemones.

Dauguma ES kariuomenių, ypač mažų ir vidutinio dydžio valstybių narių, šiuolaikiniame kinetiniame kare atrodytų ne mažiau apgailėtinai nei Armėnija. Tai turėtų priversti jas susimąstyti ir susirūpinti.

Gustavas Gresselis yra Europos užsienio reikalų tarybos (angl. European Council on Foreign Relations, ECFR) vyresnysis politikos analizės bendradarbis, Rusijos, Rytų Europos ir gynybos politikos ekspertas.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.