Pasaulyje

2020.11.30 14:39

LRT iš Kalnų Karabacho. Raketomis nusėtos tuščios gatvės ir paliaubos popieriuje (III)

Ana Daukševič, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.11.30 14:39

Likus vos dienai iki gruodžio 1-osios, kai Azerbaidžanui turi būti perduotas trečias pagal paliaubų su Armėnija susitarimą regionas, vieni žmonės bėga iš savo namų, kiti – į juos sugrįžta. Tačiau grįžtantieji namų gali ir nepažinti – šešias savaites Kalnų Karabache vykęs karas sugriovė nemažai pastatų, apgadino kelius, kitą infrastruktūrą. Paliaubos nesutaikė ir žmonių. 

LRT žurnalistė Ana Daukševič Kalnų Karabache buvo spalio 20–24 dienomis, prieš lapkričio 10-ąją paskelbtą paliaubų pasirašymą. LRT.lt publikuojamų straipsnių cikle atskleidžiama tebekariaujančio regiono kasdienybė.

Per šešias savaites trūkusį karą Kalnų Karabache nukentėjo keli miestas. Jei vieni, tarp kurių ir sostinė Stepanakertas, turėjo palyginti nedaug subombarduotų namų, man lankantis ten veikė ir dvi maisto parduotuvės, nors vos kelias valandas per dieną, o kitiems miestams kliuvo smarkiau.

Vienas pastarųjų – Martakertas. Jis buvo virtęs miestu vaiduokliu.

Martakertas yra maždaug 40 minučių automobiliu nuo Stepanakerto esantis miestelis. Tiesa, tuo metu įprastu keliu jo link važiuoti būdavo pernelyg pavojinga, todėl mums teko vykti aplinkui, dėl to užtrukome pusantros valandos. Tą dieną lynojo, dangus buvo pilkas ir niūrus. Askenazas, (žurnalistus lydintis asmuo buvęs su manimi) pasakė, kad apniūkęs dangus mums į naudą – tikimybė, kad skraidys dronai, yra minimali, tad galime jaustis bent kiek saugesni.

Tačiau pakeliui supratome, kad tas saugumas karo zonoje yra reliatyvi sąvoka. Artėdami prie Martakerto pamatėme vidury kelio įstrigusią raketą „Smerč“. Būtent šios raketos tapo karo tarp Azerbaidžano ir Armėnijos simboliu, nes naudoti jas nesibodėjo abi pusės. Netrukus po to išgirdau Askenazo perspėjimą: „O, čia jau skrenda mūsų link“.

Norėjome sustoti ir paskambinti, sužinoti, ar vis dar galime važiuoti toliau. Tačiau kurį laiką nebuvo jokio ryšio. Pasiūliau Askenazui važiuoti toliau kol aš laikysiu mūsų abiejų telefonus ir tikrinsiu, kada atsiras bent mažiausias ryšys. Maždaug po dešimtiems minučių galėjome susisiekti su žurnalistų centru, kuris informaciją gauna tiesiogiai iš kariuomenės. Leidimą judėti pirmyn gavome.

Martakertas pasitiko purvu, ištuštėjusiomis gatvėmis ir neviltimi. Tokią neviltį regėjau anksčiau keliuose Ukrainos rytuose esančiuose miestuose. Tą dieną armėnai aktyviai kovojo – Martakerte netilo sprogimai. Tai taip vadinami išėjimai – pačių armėnų leidžiamos raketos. Griaudėjo kas kelias minutes.

Tačiau akivaizdu, kad Martakertui teko atlaikyti ne vieną smūgį – ne vienas namas buvo sugriautas iki pamatų, nieko nelikę iš parduotuvės, degalinės. Civilių – nė gyvos dvasios.

Gatvėmis laksto tik gyvuliai. Pravažiuodami pamatėme ir pulkelį vištų bei kiaulių, kurios draskė vidury kelio numestus maisto produktus. Gyvulius paliko nuo karo bėgę žmonės.

„Kieno šie paršeliai?“ – paklausėme mus lydėjusio kario, pamatę per kiemus bėgusį paršelių būrį.

„Jie niekam nepriklauso. Laksto sau po miestelį, ėda, kas pasitaiko. Šeimininkai išvažiuodami juos paleido ir paliko“, – paaiškino karys.

Galiausiai miestelyje sutikome ir kelis civilius. Vyrai gyveno vieno namo rūsyje. Dieną gamindavo maistą lauke įrengtoje virtuvėje, naktį – lįsdavo į vidų. Savo šeimoms jie nurodė išvykti į Jerevaną, o patys nusprendė likti, nors sunku buvo paaiškinti jų pasilikimo priežastį.

Dalis jų akivaizdžiai negalėjo kariauti net jei to būtų norėję, bet vyrai buvo užsispyrę – savo namų palikti nežadėjo.

Bendraudama su jais dar kartą įsitikinau – armėnai yra viena svetingiausių tautų. Buvome pakviesti prie stalo, ant kurio netrukus atsirado arbata, vaisiai, riešutai. Kalbėjomės sprogimų fone ir atrodė, kad į vykstantį karą jie jau nebekreipia dėmesio.

„Ką darysite, kai ateis žiema? Juk pasilikti tokiomis sąlygomis čia bus per šalta“, – pasiteiravau savo pašnekovų.

„O karas iki žiemos pasibaigs“, – tvirtai atsakė vienas jų.

Tuo metu buvau nustebusi, kad jis tai pasakė be lašo abejonės. Tačiau jau po dviejų savaičių įsitikinau, kad buvo teisus.

Martakertas prisimena ir pirmąjį karą tarp armėnų ir azerų beveik prieš tris dešimtmečius. Čia iki šiol stūkso dar anuomet subombarduotų namų griuvėsiai. Išvykdama iš miesto pagalvojau, kad kada nors čia gali sugrįžti gyvenimas, tačiau sunkiai įsivaizduoju kada. Dabar į Kalnų Karabachą sugrįžtantys žmonės turės stipriai padirbėti, kad Martakerte atgimtų gyvybė.

Pakeliui iš Martakero į Stepanakertą su Askenazu daugiausia tylėjome. Kartais pabandydavome pajuokauti, bet didelio noro tam neturėjome nė vienas.

Paskutinėmis mano komandiruotės dienomis Kalnų Karabache didėjo įtampa. Kasdien vis labiau aiškėjo, kad lūžio taškas jau čia pat. Paskutinę naktį glaudžiantis žurnalistų centre prasidėjo Stepanakerto apšaudymas.

Sėdėjome rūsyje ir tiesiog laukėme, o žurnalistų centro darbuotojai nervingai lakstė ir kažkam skambino. Apšaudymas nurimo maždaug po pusvalandžio, tačiau pavojaus sirenas tą naktį girdėjome dar ne kartą.

Išvykdama iš Kalnų Karabacho, sustojau jau netoli Armėnijos teritorijos. Atsisėdau ant kalvos ir dar kartą pažvelgiau į tuo metu dar karo draskomą žemę. Tolumoje buvo girdėti sprogimai. Vargu, ar šis konfliktas iki galo išsispręs, pagalvojau.

Paliaubos veikiau kablelis, ne taškas

Praėjusią savaitę Azerbaidžanas pranešė, jog jo kariuomenė įžengė į Kelbečero regioną. Tai – antrasis regionas, kuris turi atitekti Azerbaidžanui po lapkričio 9-ąją pasirašytos trišalės sutarties tarp Baku, Maskvos ir Jerevano. Lapkričio 20-ąją Azerbaidžanui buvo perduotas Agdamas, o gruodžio pirmąją Baku perims ir Lačino kontrolę.

Užtikrinti taiką Kalnų Karabache šiuo metu turi atvykusi Rusijos kariuomenė. Tačiau pasiektos paliaubos taikiai atrodo nebent „ant popieriaus“. Po teritorijų dalybomis slypi tiek Azerbaidžano, tiek ir Armėnijos tautų skausmas.

Per šešias savaites trukusį karą žuvo ne vienas tūkstantis žmonių. Jerevanas skelbia, kad per šį karą gyvybių neteko daugiau nei du tūkstančiai armėnų karių, Baku tiksliųjų skaičių nepateikia.

Skaičiuojama, kad rugsėjo 27-ąją nugriaudėjus pirmiesiems sprogimams Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte, per kelias savaites iš Kalnų Karabacho išvyko maždaug pusė iš 150 tūkst. čia gyvenusių žmonių. Dabar gi teigiama, kad pasirašius paliaubas, maždaug 25 tūkstančiai Kalnų Karabacho gyventojų sugrįžo į savo namus. Tiesa, tik ne į Azerbaidžano atkovotas teritorijas.

Armėnai pasibaigus kariniam konfliktui iš jų ėmė trauktis. „Mes jais nepasitikime“, – man dar būnant Kalnų Karabache kartojo armėnai. Kai kurie jų, traukdamiesi iš Agdamo ar Kelbečero nusprendė supleškinti savo namus iki pamatų. Šie vaizdai apskriejo visą pasaulį, o vietiniai žmonės žurnalistams teigė nenorintys savo namų palikti azerbaidžaniečiams.

Paliaubos, bet ne konflikto pabaiga – būtent ši mintis sukosi mano galvoje sužinojus apie pasirašytą trijų valstybių dokumentą. Galima sudėti parašus, tačiau dešimtmečius trukusi priešprieša tarp armėnų ir azerų paliko savo pėdsaką, kuris niekur nedingo valstybių lyderiams sukirtus rankomis.

„Mūsų valdžia tiesiog mus pardavė“, – jau po paliaubų pasirašymo išgirdau iš Kalnų Karabache sutikto armėno, su kuriuo nusprendžiau susisiekti būdama Lietuvoje.

Kalbėjome praėjus maždaug savaitei po paliaubų pasirašymo. Jis pyko, nenorėjo net girdėti apie tai, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neturėjo kitos išeities.

„Juk suvoki, kad Azerbaidžano kariuomenė jau po kelių valandų būtų įžengusi į Stepanakertą“, – bandžiau jį įtikinti.

Tačiau vyras nenorėjo su tuo sutikti. Pyko jis ir dėl to, kad pagal Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos susitarimą Šuši miestas perduotas Baku kontrolei.

„Tai – mūsų teritorija“, – užsispyrusiai kartojo jis.

Jis – tik vienas daugelio armėnų, kartojančių, kad armėnai buvo parduoti, kad žemė iš jų buvo atimta. Todėl sunku būtų tikėti, kad konflikte Kalnų Karabache padėtas taškas. Greičiau – tik kablelis, kurį padėjo Rusija. Būtent jos taip vadinami taikdariai pagal susitarimą penkerius metus čia turės užtikrinti taiką.

Populiariausi