Pasaulyje

2020.11.29 16:56

Birobidžanas, Madagaskaras ir Uganda – kaip sovietai, naciai ir britai bandė kurti žydų valstybę

Beatričė Juškaitė2020.11.29 16:56

Prieš šimtą trejus metus britų užsienio reikalų ministras Arthuras Balfouras savo laiške Lordui Rothschildui išreiškė paramą žydų tautos namams Palestinoje. Tai buvo 67 žodžiai, kurie, nors neišsyk, dramatiškai pakeitė ir žydų, ir palestiniečių tautų likimus. 

Žydų laukė nepriklausomybės deklaracija, kurią 1948 m. paskelbė pirmuoju Izraelio ministru pirmininku tapsiantis Davidas Ben Gurionas. Palestiniečių – Nakba, arabiškai „katastrofa“, kai per 700 tūkstančių – kone pusė – palestiniečių paliko arba buvo priversti palikti savo namus. Bet tai nebuvo vienintelis galimas scenarijus.

„Sovietų Sionas“

„Birobidžano projektas Rytų Sibire kelia sumaištį kaip galimas Palestinos varžovas“, skelbė pirmasis „New York Times“ puslapis 1934 metais.

Šis „varžovas“ – iki šiol egzistuojanti Belgijos dydžio žydų autonominė sritis Rusijoje prie Kinijos sienos. Po 1917 m. revoliucijos bolševikai etninėms grupėms teikė nacionalines savivaldas, taip siekdami sujungti fragmentuotą ir trapią imperiją. Jei jų supratimu tautybę apibrėžė kalba ir teritorija, žydams trūko pastarosios.

Be to, revoliucijai panaikinus privačią nuosavybę, žydams tapo neįmanoma verstis tradiciniais amatais ar smulkiuoju verslu. Tad juos, „socialiai nenaudingus“, norėta „produktyvizuoti“, paverčiant pramonės ar žemės ūkio darbuotojais.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje šio reikalo ėmėsi Valstybinis žydų žemėkūros komitetas, geriau žinomas sutrumpinimu KOMZET. Jo tikslas – paskirstyti žemę naujiems kolektyviniams ūkiams.

Pirmiausia svarstyta galimybė žydams keltis į Krymą, kuriame, vietinių gyventojų nepasitenkinimui, komitetas jau buvo įkūręs keletą žydų kolūkių. Visgi diskusijose aktyviai dalyvavęs Michailas Kalininas, kurio vardu vėliau perkrikštytas „karalių miestas“ Karaliaučius, pasiūlė teritoriją tolimuosiuose rytuose Sibire. Ten esą mažai gyventojų, tad reikšmingo pasipriešinimo tokiam sprendimu galimybė maža. Be to, įsitvirtinus žydams, šis regionas turėjo tapti buferine zona, padėsiančia Kiniją ir Japoniją atbaidyti nuo galimos ekspansijos.

Taip 1934 m. gegužę sovietai įkūrė Žydų autonominę sritį su administraciniu centru Birobidžanu. Jidiš kultūra ir kalba čia turėjo tapti pasaulietinės ir proletarinės sovietinės žydų bendruomenės pagrindu.

„Kokia galinga Birobidžano saulė!“

Kaip paskatinti žydus keltis į mažai kam žinomą ir tolimą teritoriją? Darbo ėmėsi jidiš rašytojai Emmanuilis Kazakevičius ir Davidas Bergelsonas. Jų 1939 m. sukurtas pamfletas „Birobidžanas“ gyrė Žydų autonominės srities saulę, „triskart galingesnę nei Minske ar Kijeve“, kuri „daro žydų tautą sveiką ir stiprią“.

Atvykti viliojo ir propagandinis sovietų režisierių Vladimiro Koršo ir Josifo Šapiro 1936 m. filmas „Laimės ieškotojai“, vaizdavęs Birobidžaną kaip vietą, kur nepasiturintys įveikia skurdą, religines institucijas keičia pasaulietinės, klesti sėkmingi ūkininkai. Propagandines brošiūras skraidydami renginiuose Baltarusijoje ir Ukrainoje platino aviatorių grupė „Birobidžanets“.

Kad žodis sklistų dar plačiau, 1926 m. į Pietų Afrikos Respubliką išvyko kitas Birobidžano idėją populiarinti pasiryžęs rašytojas, iš Baltarusijos kilęs Reuvenas Braininas.

Pietų Amerikoje už Birobidžaną entuziastingai agitavo Argentinos komunistų partijos nariai ir mėnesinis leidinys „Naujasis pasaulis“, o Šiaurės Amerikoje – žydų Organizacija kolonizacijai Rusijoje. Pastaroji 1934 m. įkūrė specialų Amerikos žydų įsikūrimo Birobidžane komitetą, turėjusį šiam tikslui pritraukti lėšų. Komiteto įkurdinimą inicijavęs bankininkas ir biržos makleris, buvęs kongresmenas Williamas Cohenas Birobidžaną vadino „daugelio tūkstančių žydų, kurie kenčia Vidurio ir Rytų Europos pragaruose, prieglobsčiu“.

Taip „Birobidžano saulė“ suviliojo apie 1000 šeimų iš Jungtinių Valstijų ir Lotynų Amerikos.

Birobidžanas nepasiruošęs priimti žmones

Tačiau sovietų siekis įkurdinti patrauklius namus žydams neišsipildė. Žurnalistė Masha Gessen, autonominės srities istoriją aprašiusi knygoje „Kur žydų nėra“, mini desperatiškas naujakurių žinutes Maskvos link: „Birobidžanas nepasiruošęs priimti žmones!“

Nors čia veikė jidiš mokyklos, žydų teatras ir biblioteka su didele judaikos kolekcija, trūko pastatų, kelių, geriamo vandens, įgudusių žmonių žemei dirbti, įrankių. Padėtį sunkino ir vietovei būdingos stingdančios žiemos, pelkynai ir kraujo ištroškę vabzdžiai.

Per šešerius metus nuo 1928 m. iš beveik 20 000 į Birobidžaną atvykusių žydų daugiau nei pusė pasuko atgal. Valdžia Sovietų Sąjungos žydams teikė nemokamus bilietus pirmyn, tad, pasak M. Gessen, atgal negrįžo veikiausiai tik tie, kurie neturėjo kaip ir kur.

Laikinai Birobidžanas atsigavo tik po Antrojo pasaulinio karo. „Dirbsime bet kuriame kolūkyje. Prašau jūsų kuo greičiau atsiųsti oficialų kvietimą, kad galėtume dalyvauti sėjant ir nuimant šių metų derlių“, – 1946 m. vietiniame jidiš dienraštyje „Birobidzhaner Shtern“ pagalbos šaukėsi šeima iš Saratovo srities.

Ponu Brombergu prisistatęs vyras iš Moldovos, Holokausto metu praradęs artimuosius, tame pačiame leidinyje pokariu rašė autonominėje srityje norįs „pamiršti savo vienatvę“ ir rasti „moralinį pasitenkinimą“ darbe. Nors po Antrojo pasaulinio karo žydų populiacija regione pasiekė apie 30 000, netrukus sovietų pradėta antisemitinė kampanija prieš „bešaknius kosmopolitus“ sunaikino „Sovietų Siono“ likučius.

Pasak istoriko Roberto Weinbergo, kaip ir „Šventoji Romos Imperija nebuvo nei šventa, nei Romos, nei imperija, taip ir Žydų autonominė sritis nebuvo nei ypatingai žydų, nei autonomiška“.

Šiandien šiame Rusijos Federacijos regione žydai sudaro vos 1 proc. gyventojų. Vis dėlto čia suburta šokių grupė „Surpriz“ entuziastingai repetuoja tradicinius žydų šokius, veikia naujas jaunimo centras, 2004 m. atidaryta sinagoga, 2017 m. surengtas žydų kultūros festivalis. Kai kurie žurnalistai tai vadina Birobidžano renesansu. Skeptikai – disneilendiškomis pastangomis imituoti tai, kuo Žydų autonominė sritis niekada nebuvo.

„Super getas“ Madagaskare

Utopinį sumanymą Europos žydams turėjo ir naciai. „Pageidautinas sprendimas: visi žydai iš Europos“ – šiais žodžiais aukšto rango pareigūnas Franzas Rademacheris kreipėsi į nacių vyriausiąją vadovybę Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m.

„Artėjanti pergalė suteikia Vokietijai galimybę ir, mano manymu, pareigą išspręsti žydų klausimą Europoje“, – pridėjo jis, pabrėždamas viltį, kad nacistinė Vokietija laimės karą.

Tuo metu buvo aišku, kad planas perkelti žydus iš vokiečių okupuotų teritorijų į „rezervatą“ Liublino regione neišdegs. Jį dar karo pradžioje inicijavo naciai Adolfas Eichmannas ir Franzas Stahleckeris, o 1939 m. patvirtino Adolfas Hitleris. Nors iki 1940 m. pavasario maždaug 95 000 žydų buvo perkelti į regioną priverstiniams darbams, iškilo logistinės problemos, trūko finansų, atsargų ir kareivių.

Kitas planas – išžudyti visus Europos žydus – tikėtina, dar nebuvo svarstomas. Manoma, kad masinių skerdynių, nacių pramintų eufemizmu „galutinis sprendimas“, A. Hitleris nusprendė griebtis Trečiajam Reichui įsiveržus į Sovietų Sąjungą 1941 m.

Tad 1940 m. F. Rademacheris pasiūlė grįžti prie to, ką nacių ideologai Julius Streicheris, Hermannas Göringas, Alfredas Rosenbergas ir Joachimas von Ribbentropas aptarinėjo dar prieš karą. Europos žydai turėjo būti ištremti į „super getą“ Madagaskare.

Madagaskaras tuo metu buvo Prancūzijos kolonija, todėl planą įgyvendinti buvo įmanoma tik Paryžiui kapituliavus. Salos administravimą perimti turėjo SS, kuri būtų įpareigota surinkti 4 milijonus Europos žydų ir perkelti juos į Madagaskarą per 4 metus.

Už logistiką, vieną svarbiausių plano žingsnių, turėjo atsakyti nugalėtos Jungtinės Karalystės laivynas, o išlaidas padengti konfiskuotas žydų turtas, prisidedant ir pasaulio žydų bendruomenei.

Tokiu būdu vokiečiai esą būtų pasirodę kaip žydams autonomiją suteikę kilniaširdžiai. Palestina, pagal F. Rademacherio planą, būtų „apsaugota nuo galimo žydų įsitvirtinimo“ ir „galimybės savo tikslams išnaudoti simbolinę Jeruzalės reikšmę“.

Nacių okupuotos Prancūzijos Viši Vyriausybė administravo salą iki 1942 m. Tačiau Jungtinės Karalystės naciams nugalėti nepavyko. Dėl to Madagaskaro planas buvo atidėtas.

Netrukus, 1942 m. sausį, saugumo policijos viršininkas Reinhardas Heydrichas sušaukė slaptą Vanzės konferenciją, kurioje nacių Vokietijos valdžios institucijos pradėjo koordinuoti „galutinį sprendimą“ – fizinį žydų sunaikinimą.

Madagaskaro plano ištakos ir naujausia pasaulyje žydų bendruomenė

Tiesa, Madagaskaro planas – ne nacių mintis. Žydus ten išsiųsti dar 1885 metais siūlė vokietis Paulas de Lagarde`as. Tada esą Vokietija galėtų lengviau kolonizuoti Rytų Europą.

Idėjos žavesį antisemitams vėliau tarpukariu liudijo ir tai, kad prancūzakalbėje spaudoje radosi posakis „Madagassez les Juifs“. Jo atitikmuo lietuviškai skambėtų kaip raginimas „madagaskarizuoti žydus“, šalies pavadinimą paverčiant iškeldinimo sinonimu.

Idėja susidomėjo ir kitų Europos šalių vyriausybės. Lenkijos užsienio reikalų ministrui Jozefui Beckui ir Prancūzijos ministrui pirmininkui Leonui Blumui nutarus, Lenkija 1937 m. suformavo trijų žmonių komandą, kad ši įvertintų žydų iškeldinimo į salą galimybes.

Nors išvados skyrėsi, visi trys komandos nariai įspėjo, kad naujakuriams pavojų keltų tropinės ligos. Kai kurie pridūrė ir tai, kad dėl nesvetingo klimato ir prastos infrastruktūros tik 500 ar net mažiau šeimų būtų galima saugiai apgyvendinti saloje.

Skeptiškai nuteikė ir Madagaskaro kolonijos pareigūnai prancūzai. Be to, Prancūzijos nacionalistai baiminosi, kad įgyvendinus Madagaskaro projektą, sala taptų sulenkinta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje gyveno virš trijų milijonų žydų, daugiausia visoje Europoje.

Dėl šių priežasčių entuziazmas dėl Madagaskaro projekto abiejose šalyse blėso, kol 1939 m. jį galutinai užgniaužė karas.

Vis dėlto neseniai patys Madagaskaro gyventojai atsivertė į judaizmą. Nusivylusi krikščionių bendruomenėmis, kurioms priklausė, grupelė malagasių, kaip vadinami salos gyventojai, ėmė susirašinėti su patarimų nestokojančiais rabinais ir savarankiškai tyrinėti Torą. Kai kurie įtikėjo esą jūrininkų palikuonys, kurie priklausė taip vadinamoms prarastosioms Izraelio gentims, ištremtoms iš Izraelio karalystės 8 amžiuje prieš Kristų. Taip maždaug 100 malagasių prieš ketverius metus pradėjo naujausia pasaulyje vadinamą žydų bendruomenę Madagaskare.

Britai siūlė Ugandą

Vidurio ir Rytų Europoje 19 amžiaus pabaigoje gimė politinis sionizmo judėjimas, siekęs žydų valstybę įkurti Palestinoje. Šiuo tikslu judėjimo įkūrėjas žurnalistas ir rašytojas Theodoras Herzlis nuo 1896 m. lankėsi Palestiną valdžiusios Osmanų imperijos sostinėje Konstantinopolyje. Ten bergždžiai įtikinėjo imperijos valdovą sultoną Abdulhamidą II leisti osmanų valdomoje teritorijoje įkurti žydų valstybę.

Kaip tik 1903 m. praūžė siaubingas Kišiniovo pogromas. Toks smurto protrūkis, kurį paskatino gandai apie žydų ritualinę žmogžudystę Velykų laikotarpiu, Rusijos imperijos pakraštyje prikaustė pasaulio žydų dėmesį ir tapo šios bendruomenės persekiojimo simboliu. Tai skatino T. Herzlį žūtbūt ieškoti alternatyvų, rodos, įstrigusiai Palestinos idėjai.

Taigi dar tais pačiais metais jis kreipėsi į britų kolonijų ministrą Josephą Chamberlainą. Šis savo ruožtu pasiūlė kurti pusiau autonomišką žydų regioną Uasin Gišu vietovėje Britų Rytų Afrikoje, kurios ribos apytikriai sutampa su Kenijos valstybe.

„Pakrantė karšta, bet klimatas šalies viduje tinkamas europiečiams. Ten galite kultivuoti medvilnę ir cukrų“, – tikino J. Chamberlainas. Nors dar prieš metus identiškas Lordo Lionelio Walterio Rothschildo pasiūlymas T. Herzlio neįtikino, 1903 m. jis sutiko tokią mintį apsvarstyti. Kaip atskleidžia laiškas bendražygiui sionistui Maxui Nordau, tokį T. Herzlio sprendimą lėmė desperatiškas klausimas, kaip „duoti atsaką Kišiniovui“.

Dėl to jau tais pačiais metais vykusiame šeštajame pasaulio sionistų kongrese Bazelyje 600 delegatų ir 2000 stebėtojų akivaizdoje T. Herzlis Britų Rytų Afriką įvardino galimu „prieškambariu“, laikina stotele, iki kol bus galima kolonizuoti Palestiną.

Kilo šurmulys, kurį ypač kurstė Rusijos imperijos žydai. T. Herzlis piktinosi, kad šie, nors su „virve aplink kaklą“, išsyk atmetė Ugandos pasiūlymą ir paliko auditoriją, padalindami sionistus į T. Herzlio šalininkus, pasiruošusius laikinai atidėti Palestinos svajonę ir svarstyti alternatyvias teritorijas, ir tuos, kuriems jokie planai B netiko. Nepaisant įtampos tarp skirtingų stovyklų, sionistai nusprendė į Afriką nusiųsti ekspediciją.

Britų Rytų Afrika „plataus masto kolonizacijai“ netinkama

Taip 1904 m. į Britų Rytų Afriką išvyko britų karo veterano Majoro Alfredo Hillo Gibbonso, Šveicarijos tyrinėtojo ir profesoriaus Alfredo Kaiserio bei Rusijos žydo inžinieriaus Nachumo Wilbuscho vedama ekspedicija.

Po pirmosios stotelės Mombasos mieste tyrėjai patraukė apžiūrėti labiausiai masinusios Uasin Gišu plynaukštės apylinkių. Ten ekspedicijos nariai bent sykį buvo užpulti žemės šeimininkų Nandi genties.

Priešiškumą demonstravo ir Britų Rytų Afrikoje besikuriantys baltieji britų kolonistai, spaudoje gąsdinę „žydų invazija“, kuri reikštų „neabejotiną kraujo praliejimą“. Nors ekspedicijos narių išvados šiek tiek skyrėsi, jas išklausęs vienas iš atsakingų sionistų organizacijos komitetų sufleravo, jog ši teritorija visgi netinkama „plataus masto kolonizacijai“.

Taigi septintojo sionistų kongreso delegatai 1905 m. šią idėją atmetė. Tiesa, pats T. Herzlis Ugandos plano baigties taip ir nesužinojo. Jis mirė 1904 m. būdamas keturiasdešimt ketverių.

Šiandien rašytojas Adamas Rovneris savo esė „O kas jei žydų valstybė būtų sukurta Rytų Afrikoje?“ įsivaizduoja fikcinį kelionių gidą po tokią šalį. „Naujoje Judėjoje“, be hebrajų ir anglų, paplitę jidiš ir svahili kalbos. Dėl saugių šiuolaikinių miestų, efektyvios biurokratijos ir didelio greičio geležinkelių tinklo šalis vadinama „Belgija su liūtais“, o užsispyrę dėl Palestinos rusai sionistai Bazelyje istorijos vadovėliuose įvardinami kaip „palestinomaniakai“.

Skaldantis Balfouro deklaracijos palikimas

Rašytojas Arthuras Koestleris savo 1949 m. knygoje „Pažadas ir išsipildymas“ A. Balfouro laišką apibūdino kaip vienos tautos pažadą kitai tautai dėl dar kitos tautos žemės.

Praėjus 103 metams po šio pažado, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu gali vartyti trejų metų senumo nuotraukas iš šventinės Balfouro deklaracijos šimtmečio vakarienės Londone. Savo ruožtu Palestinos teisininkai laukia atgarsių dėl praeitą mėnesį pateikto simbolinio ieškinio Nabluso miesto teisme, kaltinančio Didžiąją Britaniją davus pradžią palestiniečių kančioms.