Pasaulyje

2020.11.27 12:44

„Rusai mėgsta viską gauti dykai“ – kaip rusakalbė žiniasklaida Baltijos šalyse verčiasi pandemijos metu?

Natalija Zverko, LRT.lt2020.11.27 12:44

Pandemija, reklamos užsakovų pasitraukimas, žurnalistų trūkumas ir skaitytojų nenoras mokėti už turinį – tokios problemos buvo aptartos internetinėje konferencijoje „Aukštos kokybės žurnalistika rusų kalba Baltijos šalyse. Kaip praplėsti horizontą?“ Konferenciją organizavo Baltijos šalių žiniasklaidos plėtros centras. 

Diskusijos dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos aptarė rusakalbės žiniasklaidos perspektyvas Baltijos šalyse, jų išlikimą pandemijos metu, žurnalistikos rusų kalba rėmimo problemą šiose šalyse, taip pat bandė suprasti šio regiono žiniasklaidos auditoriją.

Pandemija – tai naujos galimybės?

„Echo Moskvy“ žurnalistė ir „Deutsche Welle“ apžvalgininkė Tatjana Felgenhauer savo sveikinimo kalboje konferencijoje sakė, kad žiniasklaidos priemonės į pandemijos problemą gali žvelgti skirtingu kampu ir, pavyzdžiui, vertinti ją kaip atsivėrusias naujas galimybes.

„Naujos galimybės, kurias mums suteikia koronavirusas ir pandemija, yra tai, kad nebėra sienų. Pati su tuo susidūriau. Nebeliko mūsų gana griežtų radijo formato – aš pati vedu rytinę laidą – apribojimų. Naujoji realybė laužo ribas: anksčiau galiojo taisyklė, kad svečias turi būti su jumis studijoje. „Tiesiog neįmanoma, kad jūs būtumėt studijoje, o jis prisijungęs per „Skype“, – buvo sakoma gana senamadiškoje žiniasklaidoje, kol viskas pasaulis staiga pradėjo bendrauti internetu. O man tai puiki proga pasikviesti žmones, apie kuriuos anksčiau net negalėjau svajoti“, – sakė T. Felgenhauer.

Jos nuomone, šioje situacijoje laimėjo ir auditorija, ir patys žurnalistai, be to, ir tie, apie kuriuos pasakojama ar rašoma, yra labiau linkę bendrauti.

„Pageidautina, kad informaciją teiktų profesionalai, o ir patys socialiniai tinklai jau pradeda žymėti naujienas, kad, ko gero, tai melagienos, nepasikliaukite vien antraštėmis, perskaitykite visą straipsnį. Pasaulyje atsirado profesionaliai apdorotos informacijos poreikis, ir, manau, kad dabar mūsų, kaip žurnalistų, pareiga šį poreikį patenkinti“, – mintimis dalijosi žurnalistė iš Rusijos.

„Nežinojau, ar galėsiu mokėti algas“

Internetinės konferencijos metu vyko diskusija apie rusakalbės žiniasklaidos perspektyvas Baltijos šalyse ir išgyvenimo pandemijos metu problemas.

„Net nenoriu prisiminti to laiko. Man tai priminė įvykius Ukrainoje, kai reikėjo priimti sprendimą, iš kur gauti informacijos, nes valdžia jos nedavė. (...) Bet tie, kurie sugebėjo išgyventi tą laiką, manau, dirbo ne dėl pinigų. Juk komercinė žiniasklaida yra priklausoma nuo reklamos, o nuostoliai tuo metu siekė 70–80 proc.“, – sakė„ Rusradio.lt “(Lietuva) įkūrėjas Ernestas Alesinas.

DELFI.lv (Latvija) valdybos pirmininkas Konstantinas Kuzikovas (Latvija) pažymėjo, kad dėl pandemijos teko griebtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, sumažinti darbo užmokestį.

„Taip, buvo akimirka, kai buvau vienas biure, o ant mano stalo gulėjo daugiau kaip 60 sutarčių, kad turiu sumažinti žmonėms atlyginimus. Ir buvo visiškai neaišku, kiek tai tęsis. Tačiau dabar, kai sugebėjome grąžinti apkarpytas atlyginimų sumas, tai neatrodo kaip kažkoks labai baisus sprendimas. Buvo sunku permąstyti sprendimus, kur investuoti, nes ne paslaptis, kad žiniasklaidoje 70–80 proc. išlaidų tenka čia dirbantiems žmonėms, todėl pradedi skaičiuoti, kokias pajamas gauni iš kiekvieno straipsnio, projekto ir žurnalisto. (...) Ir, deja, tenka vertinti žurnalisto kokybę, remiantis materialiniais kriterijais. Tai buvo gana sunku“,– sakė K. Kuzikovas.

Pasak nedidelio leidinio „Chayka.lv“ (Daugpilis, Latvija) vyriausiosios redaktorės Innos Plavokos, dauguma žurnalistų jos vadovaujamame leidinyje dirba kaip laisvai samdomi darbuotojai ir visi jie turėjo veiklos pandemijos metu.

„Kažkurią akimirką pirmosios bangos metu paaiškėjo, kad planuotų pajamų iš reklamos nebus, tačiau išaugo turinio apimtys, ir aš tiesiog nežinojau, ar galėsiu mokėti algas, parašiau apie tai redakcijos pokalbių grupėje ir kolegos mane palaikė. Dar vienas sudėtingas momentas buvo klausimas, kokias žinias pateikti skaitytojui? Kur patikrinti dideliu srautu plūstančią informaciją?“ – pasakoja ji.

Anot I. Plavokos, rudenį dirbti lengviau ir tokio didelio laikraščio pajamų kritimo kaip kovo mėnesį nėra. „Bet, žinoma, mes esame mažas leidinys ir tiesiog neišgyventume be fondų paramos. (...) Pagrindinis mūsų reklamos užsakovas – paslaugų sektorius, kuris labiausiai ir nukentėjo pandemijos metu“, – pridūrė ji.

„Rusai mėgsta viską gauti už dyką“

Diskusijos dalyviai taip pat palietė kūrybinių sprendimų ieškant lėšų temą. I. Plavoka papasakojo apie sutelktinio finansavimo patirtį.

„Mums kilo mintis, kad investuotoju gali būti skaitytojas. Tai labai patraukli mintis ir net leidinys tuo patikėjo. Išstudijavę Lietuvos kolegų patirtį, „Patreon“ ir „PayPal“ platformose pradėjome sutelktinio finansavimo kampaniją. Man atrodo, kad mes viską padarėme pakankamai gerai, skleidėme informaciją per socialinius tinklus. Žmonės rašė puikius komentarus, kad taip, jūs šaunuoliai, jums reikia pagalbos, tačiau viskas ne taip paprasta ir aukotojų daug neatsirado. Paaiškėjo, kad skaitytojas Latvijoje dar nėra pratęs, jog kokybiška informacija taip pat yra produktas, už kurį reikia mokėti“, – sako leidinio „Chayka.lv“ vadovė.

E. Alesino nuomone, mokamos prenumeratos sėkmė daugiausia priklauso nuo pasitikėjimo žiniasklaida ir to, už ką žmonės yra pasirengę mokėti pinigus.

„Žmogės tapo reiklūs, jie nori daugiau ir nori geros kokybės. Man atrodo, kad pagalbos sulaukė tos žiniasklaidos priemonės, kurios jau buvo gerai žinomos. Mes nežinojome, kaip viskas klostysis, bet ir žmonės nežinojo, kas bus toliau. Kalbant apie nuostolius dėl reklamos, renginiai kaip nevyko taip ir nevyksta, o mes, kaip pramogų verslas, patyrėme nuostolių, tačiau pritraukėme komercinę reklamą, kuri yra brangesnė už koncertus. Norint atkurti pusiausvyrą, tereikia dviejų ar penkių reklamos užsakovų. Tačiau nereikia pamiršti, kad prieš tai buvo nuostolingas pusmetis“, – kalbėjo E. Alesinas.

Rusų kalba transliuojamo televizijos kanalo „ETV+“ (Estija) vyriausioji redaktorė Jekaterina Taklaja pažymėjo, kad jos kanalas finansuojamas iš biudžeto ir niekaip nenukentėjo, tačiau jis pradėjo daugiau dėmesio skirti informacinėms laidoms, kurių paklausa pandemijos metu išaugo.

Pasak DELFI.lv valdybos pirmininko, apskritai metų rezultatus įmonė vertina gana gerai.

„Jei gruodis bus ne blogesnis už lapkritį, padidinsime savo apyvartą. Bet ne iš reklamos, o iš apmokamo turinio gautomis pajamomis. Šią naujovę įdiegėme praėjusių metų gegužę ir tai buvo didelė rizika. Esame stambi žiniasklaidos priemonė ir turime konkurentų, siūlančių alternatyvas. Siūlome šiek tiek analitinių straipsnių, tačiau 80–90 proc. mūsų turinio sudaro naujienos, kurias galima perskaityti ir kitur. Ir mums tai padėjo. Mes pasitreniravome, todėl karantino metu jau turėjome apie 4 tūkst. prenumeratorių“, – teigia K. Kuzikovas.

Pasak jo, turinys, susijęs su koronaviruso temomis, buvo nemokamas visos pandemijos metu.

„Mes sugalvojome šūkį, raginantį palaikyti mus, nes mes irgi dirbame, tačiau mūsų įvaizdis toks, kad esame didelė bendrovė ir žmonės mūsų nepalaikys. Į šį raginimą atsiliepė 70 žmonių. Svarbiausias dalykas yra mentalitetas. Rusai mėgsta viską gauti už dyką. Ir kad ir kur jie gyventų, jie vis tiek nori visko nemokamai, vadovaudamiesi principu – jei filmą platformoje „Runet“ galiu rasti nemokamai, kodėl turėčiau už jį mokėti? Šią savaitę pasiekėme 10 tūkst. prenumeratorių ribą, tačiau 9,5 tūkst. iš jų prenumeruoja latvišką versiją. O žurnalistų rusų kalba parašytas ir į latvių kalbą išverstas turinys skaitomas labai gerai. Tai tiesiog susiję su mentalitetu“, – sako K. Kuzikovas.

Trūksta profesionalų

Kaip nemenką problemą diskusijos dalyviai įvardijo ir profesionalių rusakalbių žurnalistų trūkumą Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijos kanalas rusų kalba ETV+, pasak J. Taklojos, tinkamus kandidatus apmoko pats.

Anot E. Alesino, į Lietuvą šiuo metu atvyko nemažai talentingų baltarusių žurnalistų, tačiau jie negali rasti darbo vietos žiniasklaidoje, nemokėdami lietuvių kalbos ir nesuprasdami Lietuvos aktualijų.

„Tai labai didelė žmonių grupė, tačiau jie nemoka vietos kalbos ir nežino visos mūsų virtuvės. Jie yra labai profesionalūs, iš jų galima būtų daug ko pasimokyti, tačiau jie nežino vietos aktualijų, o mūsų auditorija to nepriims, jai tai bus svetima. Todėl mes Baltijos šalyse turėtume mokyti savo žmones, suvokiančius vietines problemas, kaip aš sakau, ir tada viskas bus gerai“, – kalbėjo E. Alesinas.