Pasaulyje

2020.12.02 15:04

Francesco Trupia. Rusų „taikdarių“ Karabache nepakaks – teks nuryti karčią piliulę

Francesco Trupia, „New Eastern Europe“, LRT.lt2020.12.02 15:04

Susitarimas nutraukti atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache sukūrė Rusijos ir Turkijos partnerystę Pietų Kaukaze. Tai vyksta tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano suvereniteto sąskaita, „New Eastern Europe“ rašo Francesco Trupia.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.

Akivaizdu, kad įgyvendinus neseniai Rusijai tarpininkaujant pasiektą paliaubų susitarimą, baigėsi „2020 m. Karabacho karas“. O kol kas humanitarinė krizė, neaiškumai dėl būsimų sienų demarkacijos ir netikrumas dėl Rusijos taikos palaikymo operacijų kelia nemažai klausimų ir nepateikia aiškių atsakymų.

Panašu, kad Kalnų Karabacho likimas slypi jo istoriniame pavadinime, sudarytame iš rusų kalbos būdvardžio, reiškiančio „kalnuotas“, ir tiurkų kalbos daiktavardžio, reiškiančio „juodą sodą“. Nuo pat rugsėjo 29 d., kai atsinaujino kariniai veiksmai, daugelis reiškė susirūpinimą dėl galimo konflikto internacionalizavimo, kiti gi konkrečiai atkreipė dėmesį tiesiogiai į Rusiją ir Turkiją.

Buvusių imperijų šešėlyje

Naujausias trišalis susitarimas, kurį lapkričio 10-osios naktį pasirašė lyderiai Nikolas Pašinianas, Ilhamas Alijevas ir Vladimiras Putinas, ne tik atvėrė kelią Rusijos ir Turkijos situacinei partnerystei Pietų Kaukaze, bet ir atskleidė geopolitinio kontingento machinacijas tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano sąskaita.

Tam tikru mastu Rusijos taikdarių dislokavimas buvo palankus Armėnijai, nes susitarimas dėl paliaubų sutrukdė Azerbaidžanui tęsti karines operacijas. Visgi Rusijos įsikišimas armėnams turėjo savo kainą. Maskvos taikos palaikymo pajėgos mažai kuo gali padėti labai vidutiniško lygio Armėnijos diplomatijai ir galimo konflikto sprendimo vizijų stokojančiai šaliai.

Vien jas dislokavus, Rusijos požiūris iš pakankamai abejingo netaps labiau proarmėniškas šiuo metu vykstančio daugeliui armėnų svarbių dalykų naikinimo procese. Visgi tik Rusijos taikos palaikymo pajėgos gali garantuoti reagavimą į įvairius teisėtus, tačiau prieštaringai vertinamus Karabacho armėnų reikalavimus.

Nepaisant šiuo metu palankiai besiklostančios situacijos šalyje, Azerbaidžanui vis tiek teks nuryti karčią piliulę. Pasibaigus Šušos išvadavimo iškilmėms, pasipiktinimas Rusijos taikdarių dislokavimu, nors kol kas ir mažai pastebimas, gali įgyti pagreitį ir nusitaikyti į I. Alijevą, kuris iš pradžių priešinosi Armėnijos reikalavimui pasikviesti Rusijos taikdarius. Tiesą sakant, Rusijos taikdarių dislokavimas de facto trukdo tęsti Turkijos remiamą Azerbaidžano karinę operaciją, kurios tikslas – susigrąžinti viso regiono kontrolę ir atkurti šalies nacionalinį vientisumą.

Net ir sėkmingai atsirevanšavęs mūšio lauke, Azerbaidžanas dar toli gražu neįgyvendino savo pagrindinio karinio tikslo. Numatomos struktūrinės reformos ir ateities plėtros bei investicijų į Kalnų Karabachą planai gali ateityje Azerbaidžanui tapti nemenku iššūkiu. Be to, gali subyrėti ir retorikos „Viena valstybė, dvi tautos“, kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, parapetas.

Šia prasme Azerbaidžano diplomatai ir ekspertai gerai žino, kad pažangiausia karinė technika, gauta iš Turkijos, greičiausiai turės kur kas didesnę kainą, nei ta, kuri jau buvo už ją sumokėta. Nepaisant to, kaip bus stiprinami tarpvalstybiniai santykiai, Azerbaidžanas visada liks mažuoju Turkijos broliu, o ne atvirkščiai.

Viena vertus, pasirašiusi memorandumą su Rusija dėl bendro centro, kuriame būtų stebima, kaip laikomasi paliaubų Kalnų Karabache, Turkija buvo pripažinta nauju pagrindiniu veikėju Pietų Kaukaze. Kita vertus, Rusija vis dėlto nenori perduoti visos atsakomybės už taikos palaikymo operacijų vykdymą Turkijai. Ankara taip paprastai neatsisakys savo įtakos, o Azerbaidžanui vis dažniau gali tekti atidėti į šoną nacionalinius tikslus ir tarnauti Turkijos interesams regione.

Šiame etape Kremliui ne tik pavyko dar kartą pademonstruoti istorinę paramą Armėnijai, bet ir atitolinti bendrą azerų ir turkų „taikos iniciatyvą“. Štai kodėl žvilgsnis į naujausius įvykius per Rusijos ir Turkijos kaip laiduotojo prizmę netenka prasmės. Manymas, kad ši karinė konfrontacija įsižiebė kaip perkūnas iš giedro dangaus yra visiškai klaidingas. Tragiška sustabarėjusio ir vis neveiksmingesnio taikos proceso atomazga iš esmės atvėrė kelią pastarojo meto kariniam konfliktui.

Dėl to atrodo, kad Pietų Kaukazas yra Rusijos „senasis užsienis“, nes šis regionas dar kartą tapo jos teisėtų, bet su Turkija persidengiančių interesų erdve. Šiuo atžvilgiu Armėnijoje greičiausiai įvyks ne vienas radikalus pokytis, o į klausimą, ar Turkijos vaidmens poveikis Azerbaidžano geopolitikai apims tik bendradarbiavimą energetikos srityje, atsakymo paieškoti verta ilgalaikėje perspektyvoje.

Susitaikymas su kankinyste, mitų nuvainikavimas

„2020 m. Kalnų Karabacho karą“ geriausiai galima būtų apibendrinti paradoksu, kad didelė dalis jame žuvusių karių buvo jaunesni už patį konfliktą, dėl kurio jie paguldė galvas.

Ginčo epicentre atsidūręs regionas buvo ir tebėra išlikimo ir istorinio keršto simbolis. Nedrąsios armėnų kampanijos Sovietų Sąjungoje, kuriomis buvo prašoma pripažinti 1915 m. genocidą ir grąžinti Armėnijai neteisėtai Azerbaidžanui priskirtą Nachičevanę ir Karabachą Maskvoje liko neišgirstos.

Azerus, ypač tuos, kurie dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo priversti bėgti iš savo namų ir tapti šalies viduje perkeltais asmenimis, visuomet persekiojo gilus nuoskaudos ir neteisybės jausmas. Naujausioje istorijoje Arcachas/Karabachas niekada nebuvo kontroliuojamas posovietinio Azerbaidžano, bet de jure neįėjo ir į Armėnijos sudėtį. Tačiau tai netrukdė abiem jaunoms respublikoms šio regiono istoriją laikyti centriniu savo tautinio identiteto elementu.

Tai pagrįsdami Jerevanas ir Baku savo valstybingumo pamatus kildina iš kalnuotojo regiono, kuris ne tik yra puikių muzikantų, rašytojų ir kitų didžiavyrių gimtinė, bet ir pogromų, žudynių bei kitų žiaurumų vieta.

Šiandien esame istorinio posūkio liudininkai. Beveik trisdešimt metų trunkantis karas vis apnuogina buvusias traumas, išprovokuoja naujas ir neleidžia išsivaduoti iš nevilties. Tie azerai, kurie nukentėjo nuo „neteisėtos okupacijos“, dabar susitaiko su praradimais ir neteisybe. Tie armėnai, kurie tūkstantmetį besitęsiančioje šalies istorijoje saugojo pergalės vaizdus ir garsus, tampa 130 tūkst. Karabacho armėnų etninio valymo liudininkais arba aukomis.

Šimtus žmonių gyvybių kainavęs ir plynes griuvėsių po savęs palikęs „2020 m. Karabacho karas“ jau padarė didelę žalą politinei ir socialinei abiejų visuomenių struktūrai. Dabartinė Armėnijos politinio spektro ir pilietinės visuomenės nuomonių ir liberalių pozicijų poliarizacija yra ne kas kita, kaip nuolat primetamo „gyvenimo skaistykloje“ požiūrio išdava.

Subtiliai politiniu lygmeniu mobilizuoti emociniai ir psichologiniai modeliai bei šiurkštaus smurto ir neteisybės objektai buvo sugretinti su didvyriškomis kovomis dėl pasipriešinimo ir nacionalinio pasididžiavimo. Dešimtmečius trukusi armėnofobija Azerbaidžane ir Armėnijos kampanijos prieš Turkijos pakurstomus azerų bandymus organizuoti genocidą Kalnų Karabache visada vaizdavo „kitus“ kaip „priešus“ ir „grobikus“, kurie turi būti tinkamai nubausti už nekaltų civilių žudymą.

Nuo ankstaus šeštadienio, rugsėjo 27 d., ryto etninių armėnų ir azerų socialinių tinklų profiliai vizualiai atspindi ilgalaikį priešiškumą, prasiveržiantį smurto protrūkiais vis atsinaujinančioje karinėje konfrontacijoje.

Nors vaizdo įrašai ir kita žiaurumus atspindinti filmuota medžiaga buvo platinama per socialinius tinklus, sąmoningai nutekinant ją tradicinės žiniasklaidos priemonėms, visi politiniai lyderiai, taip pat pilietinė visuomenė ir liberalių pažiūrų aktyvistai, kritiškai vertinantys karo retoriką, susitapatino su ultranacionalistinėmis ir maksimalistinėmis pozicijomis. Tai rodo, kad rizika, jog kitai armėnų ir azerų kartai bus sistemingai skiepijama neapykanta vieni kitiems, yra labai didelė.

Ne vien taikos palaikymas

Iš Jugoslavijos karo, ypač konfliktų Kosove ir Bosnijoje ir Hercegovinoje, turėjome pasimokyti, kad taikos neįmanoma pasiekti be visaverčių pereinamojo laikotarpio teisingumo ir susitaikymo mechanizmų.

Armėnijos gynybos ministro Davido Tonojano doktrina „naujas karas naujoms teritorijoms“ negali būti priimtina, užtikrinant Armėnijos ateitį regione. Lygiai taip pat nebegalima toleruoti ankstesnio I. Alijevo skepticizmo „taikos derybų“ atžvilgiu – tokiam požiūriui neturi būti vietos nei Azerbaidžane, nei už jo ribų.

Nors šiame etape labai svarbu išlaikyti sunkiai pasiekiamą, tačiau itin reikšmingą taiką, nebegalima palikti nuošalyje teisinių ir neteisinių sutaikinimo proceso aktyvinimo mechanizmų. Atsižvelgiant į naują realybę, nepaisant to, kaip ji plėtosis per ateinančius penkerius metus, reikia nepamiršti, kad vis tiek bet kokia kaina turi būti atkurta besitraukianti, bet vis dar egzistuojanti erdvė žmonių tarpusavio susitaikymui aptarti.

Tarpininkaujant Rusijai pasiektos paliaubos pačios savaime neatveria durų taikai ir nėra „taikos aktas“. Priešingai, naujausias paliaubų susitarimas tikrai nėra politinis dokumentas, kuris turėtų atitikti susitaikymo planą.

Jis kaip tik turėtų suaktyvinti tiesos paieškas, kad būtų atkurtos žmogaus teisės ir pilietinės laisvės, taip pat užtikrintos kompensavimo priemonės abiem karo nualintoms tautoms. Iki šiol taika sąmoningai reiškė tik besitęsiantį status quo, kuris iš esmės atskleidė politinės valios trūkumą tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, siekiant sušvelninti „Karabacho problemą“ ir rasti bendrą pagrindą susitaikymo politikai.

Naujos realybės padrąsintas I. Alijevas vargu ar stengsis atlaisvinti geopolitinį mazgą. Kalnų Karabachas ir septyni aplinkiniai regionai vis dar tarptautiniu mastu pripažįstami Azerbaidžano suvereniomis teritorijomis – tai patvirtina ir atitinkamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) rezoliucijos. Tačiau pastaroji taip pat ne kartą yra pareiškusi, kad ginčas turėtų būti sprendžiamas ne jėga. Kita vertus, Armėnija vis prabyla apie niekur neįtvirtintą ir niekieno nepripažintą apsisprendimo teisę. Panašu, kad nebus atsižvelgta nė į vieną iš šių pozicijų.

Tuo metu, kai Rusijos ir Turkijos pusiau kolonizuojanti partnerystė meta tamsų šešėlį ant viso regiono, ant Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho mazgas gali būti atlaisvintas tik permąsčius ir pakeitus požiūrį.

Armėnija ir Azerbaidžanas turi peržengti pasenusią atleidimo ir užmiršimo paradigmą, sugebėti atsiriboti nuo abiem pusėms naudingo sprendimo ir susitaikyti su abiem pusėms nenaudinga perspektyva, kuri, nors nepatogi abiem valstybėms, yra būtina, norint susitaikyti su žmogaus teisių pažeidimais ir į atmintį įsirėžusiais žiaurumais ir palaipsniui konflikto sprendimo jėga perspektyvą pakeisti ilgalaikės taikos siekiu. Išsami pereinamojo laikotarpio teisingumo darbotvarkė ir susitaikymo planas suaktyvintų restitucijos mechanizmus tiek tarptautiniu, tiek šalies mastu, pavyzdžiui, atkuriamojo teisingumo priemonių rinkinį, simbolizuojantį tiesos ir susitaikymo komisijų darbą, kompensacinio teisingumo pastangas, pasitelkiant didžiules žalos atlyginimo programas, patikrinimo procedūras ir institucines reformas, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (JT dok. S / 2004/616, 2004).

Tuo tarpu Azerbaidžanas turėtų susitaikyti su beveik valstybiniu Kalnų Karabacho Respublikos subjekto statusu ir pripažinti jį de jure, o Armėnija turėtų pradėti galvoti apie politikos planą, pagal kurį visiems šalies viduje perkeltiems azerams būtų suteikta teisė sugrįžti, būtų patenkinti jų kultūriniai reikalavimai, išmokėtos kompensacijos ir užtikrintas saugumas.

Francesco Trupia yra Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto kompetencijos centro IMSErt podoktarantūros stažuotojas, prisidedantis prie Kolektyvinės atminties tyrinėjimo postkomunistinėje Europoje laboratorijos. Jis yra įgijęs filosofijos daktaro laipsnį Sofijos universitete, o nuo 2014 m. yra dirbęs Kosove, Armėnijoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.