Pasaulyje

2020.11.26 12:35

Ką parodė JAV rinkimai: nelygybė bei tikroji kova tarp elito ir pamirštų amerikiečių

Lukas Kivita, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.11.26 12:35

Joe Bideno laukia sunkūs ketveri metai ne tik dėl aiškiai matomo dviejų faktinių pasaulių išsiskyrimo, bet ir dėl to, kad teks ieškoti vienijančios ateities vizijos visai valstybei. Apie JAV skaldančius kultūrinius karus – LRT RADIJO pokalbis su Bardo koledžo profesoriumi Rogeriu Berkowitzu, tyrinėjančiu totalitarizmo ištakas aprašiusios filosofės Hannos Arendt darbus.

– Liberaliai mąstantys žmonės Bideno pergalę mato kaip galimybę pagaliau atsikvėpti po ketverius metus trukusių įtampų. Bet juk tie patys klausimai – nacionalizmas, migracija, izoliacionizmas – niekur nedingo? Kokia šiuo metu yra Amerikos demokratijos būklė?

– Amerikos demokratijos būklė, man atrodo, gana tvirta, gal net tvirčiausia, kokią ją mačiau per visą savo gyvenimą. Balsavo virš 150-mt milijonų žmonių – didžiausias istorijoje rinkėjų aktyvumas. Nebuvo nei smurto, nei kažkokių neatitikimų. Žiūrint iš demokratijos kaip tokios perspektyvos – vienas geriausių demokratijos įgyvendinimo pavydžių šios šalies istorijoje. Daug daugiau žmonių aktyviai dalyvauja, yra įsitraukę į politinį gyvenimą ir balsuoja.


Bet tikriausiai iš tiesų norite klausti, kokia yra liberaliosios demokratijos būklė? Tiesą sakant Jungtinės Valstijos net nėra demokratija, o veikiau ribota konstitucinė respublika su demokratijos elementais.

Jei kalbame apie piliečių atstovavimą, tam tikras visuomenės aktyvumo normas, lygybės principus ir gebėjimą iškelti bendrą gėrį aukščiau savanaudiškų interesų – tuomet čia jau turime bėdą.

Manau didžiausias pavojus amerikietiškam konstituciniam respublikonizmui, yra labai realus ir aiškiai matomas dviejų faktinių pasaulių išsiskyrimas. Žinote, demokratijoje visuomet rasite skirtingus žiniasklaidos, nuomonių šaltinius. Per pirmus 150 amerikietiškojo respublikonizmo metų visi skaitė skirtingus informacijos šaltinius – buvo darbininkų laikraščiai, airiški laikraščiai, laikraščiai baltiesiems ir juodiesiems.

Tokios meinstryminės žiniasklaidos idėja neegzistavo. Ir tik maždaug Pirmojo ar Antrojo Pasaulinio karų laikotarpiu „The New York Times“ iškilo kaip tam tikra standartinė, meinstryminė žiniasklaidos priemonė. Ir taip 20-ojo amžiaus vidury susiformavo savotiškas faktais grįstas, patikimas vidurys – jis ir apibrėžė modernią, liberalią Amerikos demokratiją.

Dabar visa tai griūva. „Fox News“, kuriuo žmonės jau ilgą laiką nepatenkinti, yra palyginti visiškai nekaltas dalykas palyginus su tokiais naujais kanalais kaip OANN („One America News Network“) arba „Newsmax“, kurie tapo dešiniojo sparno konspiracijų fabrikais. 25–40 procentų žmonių nuoširdžiai tiki, kad Trumpas laimėjo rinkimus, kad yra masinė korupcija, jog valdžioje įsitvirtinęs pedofilų klanas. Tai yra dalykai, kurie kelia pavojų ribotos konstitucinės respublikos idėjai.

Atsakysiu į jūsų klausimą, ar laimėjus Bidenui galima atsikvėpti. Viena vertus tikrai taip. Kita vertus, nesu tikras ar Trumpas kažkur dings. Neatrodo, kad jis išliks poste, bet esu linkęs manyti, jog visas šitas skandalų kėlimas skirtas tam, kad jis išsaugotų savo galią ir įtaką Respublikonų partijoje. Jis niekuomet nepripažins, kad pralaimėjo. Jis tiesiog pasitrauks į šalį kartodamas, kad pergalė iš jo buvo pavogta.

Manau didžiausias iššūkis tokiam žmogui kaip Bidenas – kaip vienu metu valdyti šalį ir reaguoti į Trumpą. Kuo daugiau su juo turėsi reikalų, kuo dažniau jį minėsi, tuo lengviau jis perims diskursą. O jei ignoruosi – diskursą poliarizuosi. Tai tikrasis iššūkis.

Ir dar vienas dalykas. Jei yra tokių, kurie mano, kad demokratai šiuos rinkimus laimėjo – jie beprotiškai klysta. Trumpas rinkimus pralaimėjo, Bidenas laimėjo. Bet visais kitais aspektais Respublikonai laimėjo – Senate, Atstovų rūmuose, vietos rinkimuose.

Visos kairiosios piliečių iniciatyvos – visos pralaimėjo. Esmė tokia: visa šalis balsavo už respublikonus, bet prieš Trumpą. Jei demokratai to nepripažins, jiems grės didžiuliai sunkumai.

– Teigiama, kad žmonės, kurie globalizacijos teikiamų privalumų nejuto, ir buvo tie, kurie išrinkdami Trumpą sukilo prieš sistemą. Šių rinkimų nugalėtojas, be abejo, turėtų spręsti šią problemą. Jūsų manymu, ar ponui Bidenui tokiomis aplinkybėmis tenka papildoma atsakomybė? Jis per šį ribotą ketverių metų laikotarpį privalės įrodyti, jog liberalios demokratijos ir globalizacijos vaisiai galėtų būti pasiekiami didesniam žmonių skaičiui.

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į teiginį, kuriuo remiatės keldamas šį klausimą. Visų pirma, aš nemanau, kad ekonomika yra pagrindinė problema, kuri „veža“ Trumpo rėmėjus. Taip, ekonomika svarbi ir ji buvo tikrai stipri pastaruosius 20 metų, neskaitant 2008–2009 metų recesijos.

Manau, kad Trumpo rinkėjus iš tiesų kursto ne finansinės problemos, o kultūrinis nepasitenkinimas. Piktinimasis politiniu korektiškumu, liberaliomis normomis ir panašiai. Ir čia bus didžioji kliūtis Bidenui – jis neturi didelės pasirinkimo laisvės reaguojant į šį kultūrinį pasipriešinimą.

Dalis jo rėmėjų – nebūtinai gausiausia, tačiau tikrai labai garsiai pasisakanti jų dalis – garantuotai kritikuos jį jei jis keis savo politkorektišką liniją. Nemanau, kad jis daug gali nuveikti ir ekonominiame lauke. Net jeigu ekonomika ir staiga suklestės, tai jam padės. Galų gale, ką dar jis gali daryti?

Valstybė milžiniškoje skoloje, valstijų ekonominė būklė dar prastesnė nei federalinės valdžios. Manau jis tiesiog mėgins daryti ką gali. Anksčiau, Clintono laikais sakydavome: „klausyk, juk čia viskas dėl ekonomikos“. Bet nemanau, kad šįkart esmė ekonomikoje.

– Jei sakote, kad esmė slypi kultūriniuose karuose, tuomet ar matote kaip juos gesinti?

– Manau, kad Bidenas daugeliu aspektų yra tobulas kandidatas. Jo asmenybė kviečia ieškoti prasmingo ir nepersmelkto pykčiu dialogo. Manau, viena priežasčių, dėl kurių jis laimėjo ir apskritai buvo vienintelis galėjęs įveikti Trumpą, yra tai, kad jis sugebėjo pritraukti daug nepriklausomų balsuotojų ir net šiek tiek respublikonų.

Labai norėčiau manyti, kad Bidenas galėtų užlipti ant tribūnos, sušukti „išgydykime šalį, susivienykime ir dirbkime kartu“ ir viskas pasiseks. Bet pažiūrėkime į dabartinę Respublikonų partiją – Trumpas kietai užsispyręs nepripažinti jo pergalės ir aiškina, kad rinkimai iš jo pavogti. Ir maždaug 25–35 procentai šalies gyventojų tuo visiškai tiki. Tai tiesiog šokiruoja.

Nepanašu, kad ši Respublikonų partijos dalis būtų bent kiek suinteresuota su Bidenu bendradarbiauti. Norėčiau tikėti, kad tokia galimybė yra ir manau, kad Bidenas visiškai pasiruošęs tiesti alyvmedžio šakelę ir siūlyti dirbti kartu.

Bet, tiesą sakant, dabar jau nesu toks tikras, koks buvau prieš du mėnesius ar prieš pora savaičių. Niekuomet neturėjau iliuzijų dėl to, jog Trumpas galėtų nusileisti. Ko aš tikrai nesitikėjau – kad respublikonų lyderiai ne tik visiškai išsižadės atsakomybės, bet ir išsižadės realybės bei faktų.

Bestuburiškumo ir sikofantiškumo lygis mane tiesiog pribloškė. Turėdamas tą galvoje nesu tikras, kad pavyks rasti kažkokį vidurio kelią.

– Kai kurie stebėtojai mano, kad politiniai lyderiai stokoja idėjų ir vizijų, į ką turėtų vesti valstybė, kaip turėtų būti statoma pasaulio tvarka. Politikai, prezidentai tapo paprasčiausiais technokratais, valstybinio lygio administratoriais, kurie sprendžia trumpalaikes problemas – kaip tvarkyti pandemijos sukeltą ekonominį nuosmukį, spręsti biudžeto problemas ir pan. Ar sutinkate su tokiais pasvarstymais? Ir jei taip, ar tokia idėjų sausra kuria terpę, kurioje veši populistai?

– Visiškai sutinku, kad idėjų ir vizijų stinga ir kad politika tapo pernelyg technokratine. Tačiau yra kita problema – kokia gi yra ta vizija?

Kai iš politikos eliminuoji viziją ir prasmę, tai be jokios abejonės atveria duris populistams ir demagogams. Bėda ta, kad nei kairė, nei centro dešinė neturi jokios stiprios vizijos apie tai, kokios turėtų būti Jungtinės Valstijos, neskaitant technokratinio manymo kad turėtume būti turtinga valstybė, kuri leidžia užsidirbti.

Kažkada ši vizija rėmėsi į laisvę ir lygybę. Nors realybėje ji nebuvo visiškai įgyvendinta, jos praktinis pamatas buvo decentralizuota valdžia ir savivalda valstijose, kurios įgalino laisvę tiek vietiniu lygiu, tiek tiesiogiai tarp žmonių. Vėliau valdžia ėmė panašėti į centralizuotą, ekspertų administruojamą respubliką.

Vidaus politika reflektavo, tam tikra prasme, progresyviąją šalies viziją, kurioje viena šalia kitos veikė valstijų lygmens valdžia su šiokiais tokiais gerovės valstybės elementais. Tuo metu užsienio politikoje dominavo respublikoniškoji vizija – stipri saugumo valstybė tam tikru imperializmo fonu.

Šių dienų bėda ta, kad vizijos, kurias siūlo tiek esantys dešinėje, tiek esantys kairėje, yra moralės vizijos. Jos su laisve ir lygybe nesusijusios. Vieną moralės supratimą norima primesti visiems. Pavyzdžiui, vieni sako, kad visi privalo būti už abortus, tuo metu kiti sako kad visi turėtų būti prieš. Tai tarsi dvi konkuruojančios moralės vizijos.

Ir tai nėra tai, kas Jungtinės Valstijos buvo anksčiau, ir nemanau, kad kada nors ateityje galės būti. Jeigu galvosime principu mano moralė prieš tavo moralę, tai nuolatos būsime skirtingose stovyklose. Taigi, klausimas, ar kas nors gali iškelti vizija, kuri gerbtų pliuralizmą iš nuomonių įvairovę.

– Ar Bidenas gali būti vizionierius? Juk daug kam jis įspūdžio nepalieka. Jam 78-eri ir nemažai jį remiančių demokratų mato jį kaip „pereinamąjį“ lyderį, kurį vėliau pakeis žmogus, panašus į Kamalą Harris arba ji pati. Ir ji progresyviuosius daug labiau įkvepia.

– Nemanau, kad privalai būti „TikTok“ žvaigdžde, kad gebėtum įkvėpti žmones. Manau, gali įkvėpti kitus rodydamas pavyzdį – pavyzdžiui, galbūt Bidenui pasiseks ir jis įtvirtins viziją, kurioje pagrindinis tikslas nėra įgyvendinti savo sprendimą bet kokia kaina. Juk demokratinės respublikos sistemos esmė – kompromisas. Tai yra mažiausias bendras vardiklis. Taigi, turi ieškoti panašumų.

Bidenui bus sunku jei jo siūlomas mažiausias vardiklis bus nepriimtinas kitiems jo partijos nariams, pavyzdžiui, toliau nuo centro krypstantiems kairiesiems. Aš nežinau, ar jam tai pavyks.

Gal jis to net nesiekia? Man atrodo, kad jis instinktyviai linkęs į kompromisų paiešką, bet kas žino – galbūt jo instinktai prieštarauja kairiajam jo partijos sparnui. Taigi, jei kalbame apie viziją, kuri galėtų suvienyti šalį, problemiškiau atrodo ne pats Bidenas, o kariausi jo partijos vizionieriai.

– Viename savo ankstesnių interviu rėmėtės Hannos Arendt idėja apie vienišumą, kuris kuria sąlygas totalitarizmui skverbtis į žmogų. Ar šiandien tai vis dar aktualu?

– Hannah Arendt yra parašiusi knygą „Totalitarizmo ištakos“, kurioje kalba apie daugybę ištakų. Jų yra daug, ne viena. Ir ji aiškina, kad vienas įvykis ar vienas gyvenimo faktas gali skatinti polinkį fikcinę tiesą deklaruojantiems judėjimams. Ji tai vadina metafiziniu vienišumu, benamyste, negailestingumu.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmonėms gyvenime reikia prasmės. Ne tiesos, ne teisingumo, o prasmės. Hannos Arendt supratimu, tai yra kertinis žmogaus poreikis. Dalykai, kurie suteikia mums prasmę – tradicija, autoritetas, religija. Tai lyg trejybė. Ar tai būtų šeima, religija, tauta, bendruomenė – visa tai suteikia prasmę.

Daug šitų prasmės pojūtį teikiančių dalykų nebeliko. Kai kurie žmonės vis dar nostalgiškai laikosi jų įsikibę, bet jie nebėra tokie galingi kaip anksčiau. Ir žmonės, kaip ji aiškina, atomizuojasi, individualizuojasi ir paliekami dreifuoti savieigos principu.

Tokia būsena žmonių tiesiogiai neveda į totalitarizmą, bet daro juos paveikius visokiems judėjimams, teigiantiems, kad kažkas jų gyvenimą tiesiog padarys geresnį. Jie sako: sukursime prasmę, pastatysime Trečiąjį reichą, prikelsime šalį, padarysime Ameriką vėl didžią. Ir aš nesakau, kad Jungtinės Valstijos yra totalitarinė šalis – taip nėra.

Bet jei palygintume Europą su Jungtinėmis Valstijomis, tai pamatytume, kad tuo metu, kai Europa sparčiai sekuliarėjo, Amerika visą laiką išliko religinga. Ir tik per pastaruosius 15 metų tai pradėjo sparčiai keistis – religingų žmonių skaičius smuko žemyn. Ir tai dar vienas požymis, rodantis, kad atomizacijos ir vienišumo daugėja.

Ką mes matome? Iškilusį politinį judėjimą, „trumpizmą“, kuriame žmonės tveriasi karo šūkio stodami į kovą su... Kovą su kuo? Čia jau geras klausimas. Aš manau, kad jie stoja į kovą su intelektualais, ekspertais ir elitu. Jie tą mato kaip paprasto žmogaus kovą prieš pasipūtusį visažinį technokratinį elitą.

– Pabaigai, norėčiau paminėti Platono „Valstybę“. Sokratas aiškina, kad tironija greičiausiai kyla ne iš ko kito, o būtent iš demokratijos. Demokratijoje, kurioje visos žmonių nelygybės naikinamos ir žmonės sukylą prieš elitą, o tironas tinkamu laiku tuo pasinaudoja. Iš ankstesnių jūsų minčių suprantu, kad pritariate tokiam Platono aiškinimui?

– Retai būčiau linkęs ginčytis su Platonu. Taip, manau tai tiesa. Kaip jau sakiau atsakydamas į jūsų pirmą klausimą – manau, kad Amerikoje visuomet buvo stipri demokratijos dvasia, kuri kilo iš savivaldos Naujosios Anglijos miesteliuose, susibūrimų rotušės aikštėje, ir visa tai buvo labai lokalu.

Ir būtent ši lokali politinio dalyvavimo dvasia, savivalda ir pats faktas, kad visos 13 kolonijų turėjo savo konstitucijas – ši idėja yra Jungtinių Valstijų ištakos. Kitas svarbi dalis – baimė prarasti savarankiškumą kokiam nors vienam suverenui.

Jungtinės Valstijos visada pasižymėjo ne tik stipriu visuomeniniu priešinimusi centralizuotai federalinei Vyriausybei, bet ir tarpininkaujančiomis, savanoryste grįstomis institucijomis. Tai daug panašiau į tradicinę platonišką aristokratiją, o ne demokratiją. Ši mišri valdžios forma visuomet valstybę darė stiprią.

Vienas iš šiandien vyraujančių pavojų – tai, jog daug tų kelyje tarp valdžios ir žmonių esančių institucijų nebėra arba jų galia susilpnėjusi. Centrinės Vyriausybės galia auga, ji žmones ima valdyti tiesiogiai. Tokiu atveju, žmonės visiškai sulyginami, jie gali sukilti prieš tuos, kas juos valdo – taip, kaip Platonas ir aiškina.

Tik skirtumas tas, kad Jungtinių Valstijų atveju ne visiškai aišku, kas yra tie, kurie sukyla, ir kas tokie yra elitas. Daug kas norėtų manyti, kad tai ekonominis elitas. Man atrodo, kad tai yra dalis priežasties – faktas, kad turime įsisiautėjusią ir niekaip nepateisinamą ekonominę nelygybę.

Bet, sakyčiau, dar didesnė problema yra vadinamieji ekspertai ir elitizmas. Hannah Arendt tą net vadino rasių kova. Tik rasės čia nėra juodieji ir baltieji. Čia rasės yra tie „intelektualieji“, arba vadinantieji save ekspertais, ir tie, kuriuos kiti vadina „apgailėtinais“. Ir tai yra skirtis, kuria naudojantis valdoma mūsų valstybė.

Pokalbis – ir LRT RADIJO tinklalaidės „Amerika renkasi“ įraše. Ankstesnių tinklalaidės dalių ieškokite LRT mediatekoje.