Pasaulyje

2020.11.28 15:19

Kai atgimusi Baltarusija galėjo pasukti laisvės keliu – atskleistos Stalino žudynės ir ginčai su Lietuva

Giedrius Gaidamavičius2020.11.28 15:19

Didžiausi protestai Baltarusijos istorijoje – taip žiniasklaidoje apibūdinami Lietuvos kaimynystėje vykstantys procesai, kur tūkstančiai žmonių rodo nepasitenkinimą Aliaksandro Lukašenkos režimu. Panašiai prieš tris dešimtmečius į gatves išėjo paskutinius metus skaičiavusių sovietinių respublikų gyventojai. Kas tuo metu vyko Baltarusijoje ir ko pritrūko, kad šalyje būtų įtvirtinta demokratija?    

Ryšiai su baltarusiais užmegzti dar prieš Sąjūdį

Praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio viduryje prasidėjus vadinamajai „perestroikai“, Sovietų Sąjungos respublikose ėmė kurtis neformalūs klubai ir sambūriai. Šios kalba, kultūros paveldu bei gamtosauga besirūpinusios organizacijos 1986–1987 m. entuziastų taip pat buvo įsteigtos Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Vienas iš tokių Lietuvoje veikusių judėjimų – paminklosaugos klubas „Talka“, kurio atstovai, dar prieš įsikuriant Sąjūdžiui, užmezgė ryšius su Baltarusijos „neformalais“.

„Čia toks istorinis sutapimas – analogiškas klubas buvo įsteigtas ir Minske. Jis vadinosi „Talaka“. Jei neklystu, tai buvo 1986 metai ir jo pirmininkas Vincukas Viačorka (kurio sūnus Franakas Viačorka šiandien patarinėja Svetlanai Cichanouskajai, jos tarptautiniams reikalams) mane pats susirado ir pasirodė, kad jis moka neblogai lietuviškai kalbėti, pagal specialybę filologas. Taip užsimezgė santykiai tarp Lietuvos ir Gudijos neformalių judėjimų. Ne tik jie mus aplankydavo, bet ir mes apsilankydavome jų susirinkimuose“, – LRT.lt pasakojo buvęs klubo „Talka“ pirmininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila.

Užmegzti ryšiai su kaimynais nenutrūko ir įsikūrus Sąjūdžiui, o pats G. Songaila buvo vienas iš šio judėjimo delegacijos, palaikiusios ryšius su baltarusiais, atstovų: „Draugavome. Ir gavosi taip, kad aš buvau vienas iš aktyviausių tų ryšių organizatorių.“

Pašnekovo teigimu, Baltarusijoje veikusių neformalių judėjimų darbotvarkei didelę reikšmę turėjo 1986 m. Černobylio atominėje elektrinėje įvykusi katastrofa. Aktyvistų keltos problemos apėmė ne tik ekologiją, bet ir visuomenės sveikatą, socialines problemas.

„Visi įsivaizdavo, kad čia tik Ukraina nukentėjo, bet iš tikrųjų nukentėjo dar daugiau pietryčių Gudija. Dėl tyrimų, kokia sveikatai žala buvo padaryta, dėl pripažinimo ir kompensacijų tiems žmonėms, buvo kova su tuometiniu režimu. Ir tai buvo vienas iš tokių labai svarbių Gudijos judėjimų skirtumų nuo Lietuvos“, – teigė G. Songaila.

Lūžis sužinojus apie Stalino laikų represijas

Nors pirmieji atgimimo mitingai Baltarusijoje buvo surengti 1987 m., G. Songailos nuomone, realus lūžis baltarusių nacionaliniame judėjime įvyko vėliau, prasidėjus kovai už istorinę atmintį.

1988 m. birželio 3 d., tuo metu, kai Vilniuje buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Baltarusijoje leistame žurnale „Literatūra ir menas“ pasirodė visuomenę sukrėtusi archeologo Zianono Pazniako ir inžinieriaus Jaugeno Šmygaliovo publikacija „Kurapatai – mirties kelias“. Remdamiesi archeologiniais tyrimais, straipsnio autoriai pateikė informaciją, jog Minsko pakraštyje esantis Kurapatų miškas 1937–1941 m. buvo NKVD vykdytų masinių žudynių vieta.

Skirtingų šaltinių duomenimis, Kurapatuose nužudyta nuo 30 iki 250 tūkstančių stalinizmo represijų aukų – tarp jų ir 20 a. 4 dešimtmetyje vykdyto Didžiojo teroro metu sunaikinta beveik visa to meto baltarusių inteligentija.

Laisvėjanti baltarusių visuomenė netruko sureaguoti į pasirodžiusią publikaciją. 1988m. birželio 19 d. buvo surengta viena iš pirmųjų didelio masto Baltarusijos atgimimo laikotarpio demonstracijų. Akcijoje Kurapatų aukoms atminti dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Reaguodama į akcijos dalyvių iškeltus reikalavimus, valdžia sudarė specialią komisiją, turėjusią ištirti spaudoje pasirodžiusius faktus apie žudynes.

1988 m. spalio 19 d. Baltarusijoje įkurtas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės analogas – Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ (originalus baltarusiškas pavadinimas – „Адраджэньне“) organizacinis komitetas. Į masinį nacionalinį pilietinį judėjimą išaugusi struktūra buvo įsteigta visuomeninės organizacijos „Baltarusijos martirologas“ („Мартыралёг Беларусі") susirinkimo metu.

LRT.lt kalbinto Sovietų Sąjungoje veikusių nacionalinių judėjimų istoriją tiriančio istoriko Kęstučio Bartkevičiaus teigimu, sprendimą kurti Baltarusijos liaudies fronto organizacinį komitetą priėmė neformalių baltarusių judėjimų atstovai.

„Kurį laiką egzistuoja tos vadinamosios gamtosauginės, paminklosauginės organizacijos arba intelektualų diskusijų klubai. Ir tų klubų sueiga buvo toks (...) „Laisvasis Seimas“, organizuotas Vilniuje. Jie sutarė kurti organizacinį komitetą Baltarusijos liaudies frontui sukurti. Tai būtų lyg Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, susikūrusi (1988 m. – LRT.lt) birželio 3 dieną“, – teigė istorikas.

K. Bartkevičiaus teigimu, 1988 m. spalio 30 d. Minske numatyta masinė Vėlinėms (Baltarusijoje minimos kaip protėvių diena – „Dziady“), taip pat stalinizmo aukų atminimui skirta demonstracija turėjo būti savotiškas viešas judėjimo prisistatymas visuomenei.

Nepaisant to, kad komunistinė Baltarusijos valdžia leidimo akcijai rengti nesuteikė, į demonstraciją susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Tuomet Minske pasikartojo 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje įvykusio „bananų baliaus“ scenarijus – pasitelkus gausias armijos ir milicijos pajėgas, naudojant gumines lazdas ir ašarines dujas, demonstracijos dalyviai buvo išvaikyti.

„Šita akcija 1988 m. turbūt buvo pati didžiausia. (...) Po to mitingo 1988 m. (Baltarusijoje – LRT.lt) daugiau nelabai kas ir vyko. Jiems jokių didesnių oficialių mitingų neleido daryti“, – sakė K. Bartkevičius.

Sąjūdžiui masiškumu neprilygo

Vis dėlto nacionalinio atgimimo ir visuomenės laisvėjimo procesas Baltarusijoje jau buvo įsibėgėjęs. 1989 m. vasarį Liaudies fronto organizaciniam komitetui Minske pavyko surengti pirmą teisėtą daugiatūkstantinį opozicijos mitingą.

„Kitas, bet jau leistas valdžios (mitingas – LRT.lt) buvo 1989 m. vasario 19 dieną Minske, „Dinamo“ stadione. Tai vadinamasis pirmas oficialus Baltarusijos liaudies fronto organizuotas mitingas“, – sakė K. Bartkevičius.

Nors visiškai tikslios informacijos apie susirinkusiųjų skaičių nėra, istoriko turimais duomenimis, mitinge dalyvavo apie 40 tūkst. žmonių.

K. Bartkevičiaus teigimu, Baltarusijos liaudies fronto kūrimosi procesas ir plėtra buvo analogiški tiek lietuviškajam Sąjūdžiui, tiek kitiems tuo metu Sovietų Sąjungoje veikusiems nacionaliniams judėjimams. Susikūrus iniciatyvinėms grupėms arba organizaciniams komitetams, sovietinėse respublikose toliau kurdavosi regioniniai padaliniai, rėmimo grupės.

„Mes galime stebėti tokią grandinę tarp visų liaudies frontų. Ir jis (kūrimasis – LRT.lt) vyko analogiškai. Įsikūrė organizacinis komitetas, pradėjo skleisti savo idėjas, skatinti kurtis regionines Baltarusijos liaudies fronto struktūras kituose miestuose“, – sakė istorikas.

K. Bartkevičiaus pateiktais duomenimis, 1989 m. sausio pabaigoje Baltarusijos liaudies fronto organizacinis komitetas turėjo žinių apie 224 rėmimo grupes, veikusias Minske, 109 – kitų miestų srityse. Narių skaičius svyravo nuo 3 iki 100 žmonių vienoje grupėje. Tuo tarpu vasario 19 d., kuomet buvo surengtas pirmasis teisėtas judėjimo mitingas, Baltarusijos liaudies frontas šalyje turėjo 360 rėmimo grupių, kurios vienijo daugiau nei 10 tūkst. žmonių.

Pažvelgus į skaičius, iš karto galima atkreipti dėmesį, jog bent jau 1989 m. sausį Minske veikė dvigubai daugiau Liaudies fronto rėmimo grupių nei likusioje Baltarusijos dalyje.

„Visi liaudies frontai, kiek jų veikė Sovietų Sąjungoje tuo laikotarpiu, iš principo buvo inteligentijos reikalas. (...) Kur daugiausia mokslininkų, menininkų? Tai yra Minskas. Minskas greičiausiai galbūt buvo laisviausias miestas tuo metu Baltarusijoje“, – galimą netolygaus nacionalinio judėjimo šalininkų pasiskirstymo Baltarusijoje priežastį įvardijo K. Bartkevičius.

Kalbinti pašnekovai pripažino, jog, nors 1988–1989 m. baltarusių visuomenėje ir įvyko proveržis, Baltarusijos liaudies frontui nepavyko pasiekti tokio masiškumo, kokį Lietuvoje tuo metu pasiekė Sąjūdis.

„Nieko panašaus į tokius didelius mitingus, į tą Sąjūdį, kuris buvo Lietuvoje, ten nebuvo. Ten neįvyko tokio didžiulio proveržio. Nors tam tikrų panašumų galima įžiūrėti“, – sakė G. Songaila.

Pašnekovo nuomone, tikrasis Sąjūdis Baltarusijoje vyksta būtent dabar.

Istoriko K. Bartkevičiaus nuomone, mažesnį Baltarusijos liaudies fronto masiškumą lėmė didesnis jos visuomenės sovietizacijos mastas.

Pirmiausia, dalis Baltarusijos teritorijos Sovietų Sąjungos sudėtyje atsidūrė jau po Pirmojo pasaulinio karo. Be to, sovietmečiu respublikoje nebuvo nei aktyvaus antisovietinio pasipriešinimo, nei stipraus disidentinio judėjimo.

„Lietuva Sovietų Sąjungoje, jeigu neskaičiuosime pirmosios sovietinės okupacijos, kuri truko metus, 1940–1941 m., buvo 50 nepilnų metų (...). Visą tą laikotarpį vyko vienoks ar kitoks pasipriešinimas režimui. Ginkluotas arba partizaninis karas, neginkluotas disidentinis judėjimas. Štai Baltarusijoje to nebuvo. Baltarusija daug ilgiau buvo Sovietų Sąjungoje“, – teigė K. Bartkevičius.

Istoriko teigimu, baltarusiai galėjo jaustis artimesni rusų tautai, be to, juos su Maskva jungė Stačiatikių Bažnyčios pavaldumas Maskvos patriarchatui. Tuo tarpu Lietuvoje Katalikų Bažnyčia kaip tik aktyviai dalyvavo pasipriešinime sovietiniam režimui.

Kita istoriko įvardyta priežastis – nepaisant Michailo Gorbačiovo reformų, toliau stagnavęs likęs Baltarusijos komunistų partijos elitas.

„Pastebėta, kad daug sėkmingesni liaudies frontai buvo tose sąjunginėse respublikose, kuriose partijos vadovybė, tai yra pirmieji sekretoriai, „perestroikos“ laikotarpiu buvo pakeisti. (...) Kitose sąjunginėse respublikose, kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Baltarusijoje, kur komunistų partijos viršūnė išliko tokia pati stagnuojanti ir iš principo buvo nusiteikusi prieš M. Gorbačiovo reformas, arba laukė, kada jam atsibos tas reformas vykdyti, ir vėl viskas grįš į tai, kaip buvo prieš tai Sovietų Sąjungoje, jie neregistravo šitų judėjimų, matydami, kas darosi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“, – komentavo K. Bartkevičius.

G. Songaila sutiko, jog Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijų požiūris į nacionalinius judėjimus skyrėsi: „Lietuvoje buvo toks virsmas įvykęs, kur negalėjo komunistų partija kitaip elgtis, o Baltarusijoje jie nelabai bijojo judėjimo, nes jis nebuvo toks platus ir įtakingas.“

Kita vertus, pašnekovo nuomone, šiandieninis Baltarusijos režimas yra brutalesnis už tą, kuris tiek šioje šalyje, tiek Lietuvoje egzistavo Sovietų Sąjungos žlugimo metu.

Akcijos kituose Baltarusijos miestuose

Nors Baltarusijos liaudies frontas masiškumu neprilygo Sąjūdžiui, regioninės rėmimo grupės buvo įkurtos beveik visuose didžiuosiuose respublikos miestuose.

„Žinoma, įsikūrė skyriai visoje Gudijoje, visuose miestuose, visose srityse. Tik neturėjo tokio didelio poveikio“, – teigė G. Songaila.

Tiesa, mobilizuoti visuomenę Baltarusijos liaudies frontui regionuose sekėsi skirtingai, o pašnekovų pateikti duomenys apie demokratinės opozicijos paplitimą nežymiai skyrėsi.

„Aš manau, kad pietrytinėje dalyje jis (Baltarusijos liaudies frontas – LRT.lt) gana stiprus buvo dėl Černobylio poveikio. Gomelyje, pavyzdžiui, stiprus buvo. Silpniausias turbūt Vitebske. Ten kažkodėl Rusijos imperinės tradicijos ir šiandien stipriausios“, – sakė G. Songaila.

K. Bartkevičiaus teigimu, silpniausiai Baltarusijos liaudies frontas buvo paplitęs Mogiliovo srityje.

2013 m. išleistoje knygoje „Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas 1990–1992“ publikuotame buvusio Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko (1991–1994 m.) Stanislavo Šuškevičiaus straipsnyje nurodoma, jog prieš 1990 m. pavasarį vykusius rinkimus į vietos tarybas „demokratinė opozicija turėjo savo atstovus iš esmės visose didelių miestų tarybose, o tokiuose reikšminguose pramonės centruose kaip Minskas, Mogiliovas, Gomelis, Novopolockas demokratai galėjo iškovoti daugumą.“

Atgimimo laikotarpio mitingai didžiuosiuose Baltarusijos miestuose taip pat vyko. Tiesa, pasak K. Bartkevičiaus, savo dažnumu ir masiškumu jie neprilygo Minske rengtoms akcijoms.

Informacija apie pavienius Baltarusijos liaudies fronto rengtus protestus pateikta ir judėjimo spaudoje.

1988–1990 m. Vilnius buvo tapęs savotišku Sovietų Sąjungos nepriklausomos spaudos centru. Techninėms galimybėms leidus parengti šimtatūkstantinius tiražus, Lietuvos sostinėje spausdinta virš 150 Sovietų Sąjungoje veikusių demokratinių judėjimų leidinių, kurių tiražai siekė nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių egzempliorių. Vilniuje spausdinta ir Baltarusijoje tuo metu parengta nepriklausoma spauda.

LRT.lt kalbintas diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas tuo metu Vilniuje organizavo ir koordinavo Sovietų Sąjungoje veikusių judėjimų leidinių spausdinimą. Pokalbio metu pašnekovas parodė anuomet Vilniuje spausdintos produkcijos pavyzdžius bei spausdinimui parengtus maketus.

Štai 1989 m. liepos 17 d. išleistame Baltarusijos liaudies fronto laikraščio „Naviny“ numeryje rašoma apie judėjimo bei Baltarusijos ekologinės sąjungos atstovų Minsko valdžiai pateiktą prašymą mieste surengti mitingą, skirtą ekologinėms problemoms. Akcijoje turėjo dalyvauti apie 25 tūkst. žmonių.

Tame pačiame leidinyje nurodoma, jog liepos 5 d. Novopolocke vyko vietinės Baltarusijos liaudies fronto tarybos bei žaliųjų bendruomenės sušauktas mitingas. Akcijos metu judėjimo atstovai papasakojo apie organizacijos tikslus, uždavinius, taip pat birželio 24–25 dienomis Vilniuje vykusį Baltarusijos liaudies fronto steigiamąjį suvažiavimą.

Steigiamasis suvažiavimas vyko Vilniuje

Baltarusijos komunistinei valdžiai neleidus Liaudies fronto steigiamojo suvažiavimo rengti Minske, 1989 m. birželio 24–25 dienomis, padedant Sąjūdžiui, jis buvo surengtas būtent Vilniuje, ant Tauro kalno stovėjusiuose Profsąjungų rūmuose. Suvažiavime buvo išrinktas ir baltarusių judėjimo pirmininkas – juo tapo jau minėtas stalininių represijų vietą Minsko pakraštyje atskleidęs Z. Pazniakas.

G. Songaila prisiminė, jog deleguotas Sąjūdžio Seimo tarybos jis padėjo baltarusiams Vilniuje surengti judėjimo steigiamąjį suvažiavimą.

Kaip teigė istorikas K. Bartkevičius, suvažiavimo metu buvo priimta Baltarusijos liaudies fronto programa. Programinėse nuostatose Liaudies frontas buvo apibrėžtas kaip judėjimas, įkurtas paremti Sovietų Sąjungoje vykusį persitvarkymo procesą. Taip pat programoje nurodyta, jog Baltarusija turi siekti kultūrinio ir ekonominio savarankiškumo, o respublikos ateitis yra visiškas suverenitetas.

Tiesa, istorikas negalėjo atsakyti, ar programoje deklaruotas suvereniteto siekis tuo metu jau reiškė konkretų Baltarusijos nepriklausomybės reikalavimą. Dėl nacionalinių judėjimų darbotvarkėse anuomet vyravusios sąvokos „suverenitetas“ reikšmės nesutariama iki šiol.

„Dabar atsakyti, ar tas suverenitetas jau reiškė nepriklausomybę – čia galima daug ginčytis. Aš manau, kad tikrai jų toks tikslas buvo, bet čia būtų klausimas, ar viešas tokio tikslo deklaravimas būtų padėjęs pasiekti didelę mobilizaciją. Manau, kad Baltarusijos visuomenėje tą dieną – ne“, – svarstė K. Bartkevičius.

LDK paveldo ir Vilniaus klausimai

Kaip ir šiandien, taip ir žlungant Sovietų Sąjungai, Baltarusijoje vykusių masinių akcijų metu vyravo istorinė simbolika – Vytis bei raudonos ir baltos spalvų vėliavos. Baltarusiai savo istorinį pasakojimą rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), taip pat 1918 m. kovo 25 d. paskelbtos, tačiau dėl tuomet susiklosčiusios geopolitinės situacijos trumpai egzistavusios ir valstybingumo neįtvirtinusios Baltarusijos Liaudies Respublikos atmintimi.

„Mes iškart pastebėjome, kad jie naudoja LDK simboliką – Vytį, tą pačią baltą–raudoną–baltą vėliavą. Įsisąmoninome, kad jie turėjo Baltarusijos Liaudies Respubliką po revoliucijos, ir buvo po to aneksuoti. Sužinojome daugiau apie jų istoriją“, – ryšių su baltarusių judėjimais užuomazgas prisiminė G. Songaila.

Tiesa, būtent LDK palikimas ir žlungant Sovietų Sąjungai iškilęs Vilniaus krašto priklausomybės klausimas anuomet galėjo tapti didelių Lietuvos ir Baltarusijos tarpusavio konfliktų priežastimi.

20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje pasirodė baltarusių istoriko Mikolos Jarmalovičiaus studija, kurioje teigiama, kad LDK branduolys – tarp Vilniaus ir Minsko esančios baltarusiškos žemės, o baltarusiai – tikrieji šios valstybės kūrėjai. Pagal tokį požiūrį LDK arba „Litva“ yra senoji baltarusių – „litvinų“ valstybė. Tokia teorija vadinama litvinizmu, o jos ištakos fiksuojamos dar baltarusių išeivijoje.

Tuo tarpu su Baltarusijos liaudies frontu ryšius palaikęs G. Songaila teigė, jog į Vilniaus krašto klausimą baltarusių demokratinė opozicija žvelgė nuosaikiai, ir klausimų dėl jo priklausomybės nekėlė.

„Tik prašė pripažinti, kad tai yra ir jų sostinė, ir jų kultūros centras. Ta jų pozicija, sakyčiau, buvo protinga“, – prisiminė pašnekovas.

G. Songailos nuomone, litvinistų judėjimą skatino lietuvių ir baltarusių konfliktu suinteresuotos išorės jėgos.

„Manau, kad tą litvinistų judėjimą skatino rusų tarnybos tam, kad sukurtų problemą, kurios niekada nebuvo, tarp lietuvių ir gudų. Vienu metu, kiek man žinoma, kiek aš mačiau, kur tuos laikraštukus leidžia tokie veikėjai, jie taip pat važinėdavo į Varšuvą ir gaudavo paramą iš Varšuvos“, – teigė pašnekovas.

G. Songailos teigimu, su Baltarusijos nacionaliniu judėjimu ryšius palaikę sąjūdininkai pripažino baltarusių teisę į LDK palikimą bei tradiciją.

Kiek kitaip atgimimo metu kilusias teritorines peripetijas prisiminė P. Vaitiekūnas, ryšius su baltarusių demokratiniu judėjimu palaikęs koordinuojant Vilniuje vykusį nepriklausomų leidinių spausdinimą. Pašnekovas taip pat įžvelgė išorės jėgų dalyvavimą ir teigė į Baltarusijos liaudies frontą žiūrėjęs atsargiai – nerimą jam kėlė galimai iš Kremliaus per Baltarusiją kurstyto teritorinio konflikto grėsmė.

„Be abejo, ten (Baltarusijoje – LRT.lt) buvo daug demokratinių judėjimų, bet tame demokratiniame judėjime plaukiojo tokie Kremliaus „rykliukai“, Kremliaus žuvys, plėšrūnai, kurie dirbo visiškai kitą darbą. Kaip ir tarp lenkų, kaip ir tarp Lietuvos rusų. Kremliaus agentūra veikė visose tautinėse mažumose ir kaimyninėje Baltarusijoje, ir stūmė mus į kaimyninius konfliktus“, – sakė P. Vaitiekūnas.

Pašnekovo teigimu, tokią nuomonę jis susidarė, bendraudamas su Baltarusijos liaudies fronto atstovais: „Pabendravęs su kai kuriais iš jų, supratau, kad Baltarusijoje liaudies frontas yra labai stiprių nacionalistinių tendencijų, kurios buvo mums gana pavojingos“.

Tiesa, P. Vaitiekūnas pabrėžė, jog tokia anuomet baltarusių nacionalinio judėjimo atžvilgiu susiformavusi jo nuostata galėjo būti ir perdėta.

„Galbūt aš ir patologiškai buvau įtarus. Tačiau kaip buvo, taip buvo. Aš vengiau su jais per daug suartėti, per daug jiems atiduoti energijos, nes turėjau per daug darbų“, – teigė buvęs diplomatas.

Dvišalio bendradarbiavimo pradžia

Tuo tarpu G. Songaila teigė, jog Sąjūdžio ir Baltarusijos liaudies fronto santykiai buvo draugiški. Pašnekovo teigimu, baltarusiai, reikšdami paramą mitinguose bei protesto akcijose, demonstruodavo solidarumą su lietuviais.

„Iš to neformalaus judėjimo, kuris kūrėsi Gudijoje, paskui žmonės važiavo į Vilnių, dalyvavo ne tik mitinguose, bet ir Sausio 13–osios įvykiuose su baltai raudonomis vėliavomis. Gudų jaunimas demonstravo visapusišką solidarumą su lietuviais. Dabar, kiek atsimenu, buvo protesto akcijų dėl Sausio 13–osios ir Minske“, – pasakojo G. Songaila.

Pašnekovo teigimu, geri tarpusavio santykiai tęsėsi ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užmezgant dvišalį bendradarbiavimą, kuomet rengti bendri tarptautiniai susitikimai, kuriuose dalyvaudavo Baltijos šalių, Baltarusijos liaudies fronto, taip pat Ukrainos nacionalinio judėjimo „Ruch“ atstovai, vyko dvišalės Lietuvos ir Baltarusijos derybos.

Iš tiesų, 1991 m. spalio 24 d. Lietuvos ir Baltarusijos parlamentų pirmininkai – Vytautas Landsbergis ir S. Šuškevičius – pasirašė deklaraciją dėl geros kaimynystės santykių principų. Tų pačių metų gruodį abiejų valstybių parlamentai apsikeitė nepriklausomybės pripažinimais.

G. Songailos teigimu, padėtis pasikeitė po 1992 m. Seimo rinkimų, kuomet absoliučią daugumą parlamente iškovojo ekskomunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), tuo tarpu Sąjūdžio koalicijos atstovai patyrė nesėkmę.

„Žlugo visos bendradarbiavimo iniciatyvos tiek su Gudija, tiek su Ukraina. Iš Lietuvos pusės žlugo“, – kalbėjo pašnekovas.

Kita vertus, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iškilo daug diskusijų kėlęs sienos su Baltarusija klausimas. Iki šiol egzistuojanti Lietuvos ir Baltarusijos siena – Antrojo pasaulinio karo metu susiklosčiusios geopolitinės situacijos bei Sovietų Sąjungos politikos rezultatas, todėl viešojoje erdvėje netrūko svarstymų dėl sienos peržiūrėjimo.

Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komitete dirbęs P. Vaitiekūnas prisiminė Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos delegacijos (kartu dalyvaujant Z. Pazniakui) vizitą Vilniuje 1990 m.

„Mes galvojom, kad draugai atvažiavo, o jie sakė – mes atvažiavome svarstyti Vilniaus krašto kondominiumo klausimo. Tai reiškia, kad jie buvo pasirengę svarstyti tai, kad Vilniaus kraštas būtų valdomas iš dviejų sostinių – iš Vilniaus ir Minsko. Aš tada gal ir per daug jautriai sureagavau, bet tyliai nusprendžiau, kad atvažiavo paskelbti karą Lietuvai“, – pasakojo P. Vaitiekūnas.

Diplomatas įsitikinęs, jog šis įvykis pateisino jo atsargumą palaikant ryšius su Baltarusijos liaudies frontu 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje.

P. Vaitiekūnas prisiminė ir kitą epizodą, įvykusį jau tuomet, kai prezidentu buvo išrinktas Algirdas Brazauskas, o Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi tuometis Baltarusijos vadovas S. Šuškevičius. A. Brazausko referentu užsienio politikos klausimais tuomet dirbusio P. Vaitiekūno teigimu, prie sienos turėjo įvykti kaimyninės šalies vadovo sutikimas su duona ir druska, tačiau svečias sustoti atsisakė.

„S. Šuškevičius važiuodamas įspėjo, kad jis nesustos ten, nes jie tos sienos nepripažįsta“, – pasakojo P. Vaitiekūnas.

Pašnekovas įsitikinęs, jog Kremlius tuo metu kurstė Baltarusiją paskelbti teritorines pretenzijas Lietuvai bei siekė įpainioti kaimynines valstybes į nuolatinį teritorinį konfliktą.

Žlugusi demokratija ir nesėkminga Liaudies fronto atomazga

Grįžkime į Baltarusiją. 1990 m. pavasarį vykusiuose Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose demokratinės opozicijos atstovams nepavyko pasiekti tokių rezultatų, kokius Lietuvoje pasiekė Sąjūdis. 360 vietų turėjusiame parlamente Liaudies fronto atstovai iškovojo vos kelias dešimtis vietų.

Istoriko K. Bartkevičiaus teigimu, demokratinis blokas Baltarusijos Aukščiausiojoje Taryboje, įskaitant vadinamuosius tautiškai nusiteikusius komunistus bei neapsisprendusius deputatus, „geriausiu atveju“ turėjo apie 100 vietų.

Tačiau tai nesutrukdė dar sovietinės Baltarusijos parlamentui 1990 m. liepos 27 d. priimti valstybės suvereniteto deklaraciją. Galiausiai 1991 m. rugpjūčio 25 d., žlugus Maskvoje surengtam pučui bei galutinai paaiškėjus, kad sovietinės imperijos dienos suskaičiuotos, buvo paskelbta visiška šalies nepriklausomybė. Mažiau nei po mėnesio įteisinti ir nepriklausomos valstybės simboliai – Vytis bei raudonos ir baltos spalvų vėliava.

Dar 1990 m. pradžioje baltarusių kalba įteisinta kaip valstybinė kalba.

Vis dėlto nepriklausomybę paskelbusioje Baltarusijoje demokratijos įtvirtinimą stabdė demokratinės opozicijos ir komunistinės nomenklatūros tarpusavio nesutarimai, visuomenės bei politinio elito nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų politinių ir ekonominių sąlygų, didelio masto baltarusių visuomenės sovietizacija bei rusifikacija, taip pat išorinė Rusijos įtaka.

„1991 metais atgavus nepriklausomybę de jure, į demokratiją orientuotoms Baltarusijos jėgoms nepavyko įtvirtinti ir stabilizuoti šalies kaip valstybės, panašios į Lietuvą, Latviją, Estiją. Tai atsitiko ir dėl to, kad baltarusiai labiau nei kitos tautos buvo paveikti komunizmo idėjų ir su šiomis idėjomis nuoširdžiai siejo šviesaus rytojaus viltis“, – knygoje „Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas 1990–1992“ publikuotame straipsnyje rašė S. Šuškevičius.

Nesutarimai Baltarusijos valdžioje lėmė demokratinės opozicijos susiskaldymą. Demokratai 1994 m. prezidento rinkimų metu jau nekoordinavo veiksmų ir nekėlė bendro kandidato. Rinkimuose ryškia persvara pergalę šventė tuometis Aukščiausiosios Tarybos narys A. Lukašenka, už nugaros palikdamas tuometį ministrą pirmininką Viačeslavą Kebičių, Baltarusijos liaudies fronto lyderį Z. Pazniaką bei parlamento pirmininką S. Šuškevičių.

A. Lukašenkai tapus prezidentu, šalyje pradėta varžyti žodžio ir spaudos laisvė. 1995 m. gegužę kartu su rinkimais į Baltarusijos Aukščiausiąją Tarybą vyko referendumas dėl konstitucinių pataisų: naujų valstybės simbolių įteisinimo (iš esmės tai buvo senosios sovietinės simbolikos grąžinimas), valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai, glaudesnės ekonominės integracijos su Rusija bei teisės suteikimo valstybės vadovui paleisti parlamentą. Nepaisant to, kad Aukščiausioji Taryba sutiko tik su vienu referendumo klausimu, balsavimas vis tiek įvyko, o didžioji dalis rinkėjų pritarė pateiktiems pasiūlymams.

Po 1996 m. surengto referendumo Baltarusijos prezidento galios buvo dar labiau išplėstos, o šalies parlamentas liko tik bereikšme institucija. Netrukus A. Lukašenkos režimas pradėjo atvirą oponentų persekiojimą, kuris tęsiasi iki šiol. Daugelis Baltarusijos liaudies fronto dalyvių buvo suimti, o judėjimo lyderis Z. Pazniakas buvo priverstas emigruoti į JAV.

Pats Baltarusijos liaudies frontas 1999 m. skilo į dvi politines jėgas – Baltarusijos liaudies fronto partiją bei Konservatyviąją krikščioniškąją Baltarusijos liaudies fronto partiją. Abi politinės jėgos oponuoja A. Lukašenkos režimui.