Pasaulyje

2020.11.22 21:02

Bolševikų pergalė: 100 metų po masinės „baltųjų“ emigracijos ir Juodojo barono bėgimas iš Krymo

Ivan Gutterman, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.11.22 21:02

Prieš šimtą metų bolševikai išstūmė paskutines jiems besipriešinančias baltųjų pajėgas iš paskutinės jų tvirtovės Europoje – Krymo. Kareiviai, karininkai ir tūkstančiai civilių emigrantų, bijojusių dėl savo gyvybės ar tiesiog nenorėjusių gyventi komunistų valdomoje šalyje, išplaukė laivais. Su emigracijos banga, nusiritusia per šalį iškart po revoliucijos, iš Rusijos išvyko apie 2 mln. žmonių. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE /RL) originalus kūrinys.

Kareiviai, karininkai ir tūkstančiai civilių emigrantų, bijojusių dėl savo gyvybės ar tiesiog nenorėjusių gyventi komunistų valdomoje šalyje, išplaukė laivais. Su emigracijos banga, nusiritusia per šalį iškart po revoliucijos, iš Rusijos išvyko apie 2 mln. žmonių.

„Juodasis baronas ir armija baltoji
Į sostą carą grąžint užsimojo, –
dainuojama Pilietinio karo laikų Raudonosios armijos dainoje. –
Bet nuo taigos lig Britanijos jūrų
Niekam įveikt nepavyks raudonųjų!“

Nepatyrusiai, jaunai Raudonajai armijai nepavyko nužygiuoti iki Britanijos jūrų. 1920 m. rugpjūtį jos žygis ta kryptimi buvo sustabdytas Varšuvos prieigose. Tačiau „Juodąjį baroną“ – Piotrą Vrangelį – ji visgi nuvijo iki pat Juodosios jūros, taip užbaigdama baltųjų ir raudonųjų susirėmimus Europoje.

1920 m. balandį P. Vrangelis, Pirmojo pasaulinio karo metais buvęs imperatoriškosios Rusijos armijos karininkas, perėmė vadovavimą Pietų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms – vieningoms baltųjų judėjimo pajėgoms Rusijos imperijai priklausiusiose pietinėse teritorijose. Tuo metu Rusijos pilietinio karo kovos tęsėsi jau daugiau kaip dvejus metus. Manoma, kad jo pravardė kilo nuo tamsios čerkesės, kurią jis buvo pamėgęs dėvėti, nors yra nuotraukų, kur P. Vrangelis vaizduojamas ir su šviesiu apdaru.

Kai 1920 m. balandį jis perėmė vadovavimą baltųjų pajėgoms, jos jau buvo atsidūrusios ant pralaimėjimo slenksčio. Didelio masto puolimas, kuriuo buvo siekiama iš bolševikų atsiimti Maskvą, žlugo 1919 m. pabaigoje, ir Pietų Rusijos pajėgos buvo nustumtos iki pat Krymo.

Nesėkmingą puolimą organizavęs generolas Antonas Denikinas pasitraukė iš pareigų ir vietoje savęs paskyrė Juodąjį baroną.

Įvairiose buvusios Rusijos imperijos vietose savo karius dislokavę ir baltuosius kovoje rėmę britai po truputį pasidavinėjo ir ragino Baltosios gvardijos likučius daryti tą patį. Vakarų sąjungininkai įsikišo į Rusijos pilietinį karą, tikėdamiesi, kad Vokietija liks įsitraukusi į kovas Rytų fronte ir kad bolševikams nepavyks perimti valdžios ir sudaryti atskiros taikos su vokiečiais, tačiau jie tai padarė 1918 m. kovą. Kiek vėliau tais pačiais metais Vokietija kapituliavo ir motyvacijos intervencijai į Rusijos vidaus kovas neliko.

1920 m. balandžio 2 d. išsiųstoje slaptoje telegramoje Didžiosios Britanijos vyriausiasis komisaras Konstantinopolyje (dabar Stambulas) baltiesiems rekomenduoja prašyti bolševikų amnestijos ir teigia, kad britų parama bus nutraukta, jei jie pasirinks tęsti „aiškiai beviltišką kovą“.

Tačiau baronas P. Vrangelis neketino pasiduoti be kovos ir net negalvojo kreiptis į bolševikus su amnestijos prašymu.

Kryme trūko išteklių, kad būtų galima išmaitinti vietos gyventojus, jau nekalbant apie gausų būrį kareivių ir civilių pabėgėlių, atvykusių iš kitų Rusijos imperijos regionų. Padrąsintas bolševikų pralaimėjimų Lenkijos armijai ir sąjungininkės Ukrainos pajėgoms, P. Vrangelis surengė paskutinį puolimą maisto ištekliais turtingos Pietų Ukrainos kryptimi.

Judėdami link dabartinio Ukrainos Chersono regiono, prieš gausesnes bolševikų pajėgas baltieji metė savo sunkiąją techniką. Atsiminimuose P. Vrangelis gyrė savo armijos tankus kaip „ypač galingą kovos metodą“. Pasiekę šiokios tokios sėkmės vasarą, spalį, po bolševikų surengto puolimo, baltieji buvo nustumti atgal į Krymo pusiasalį.

Traukdamasis atgal į Krymą ir nežinodamas, kiek laiko dar pavyks atsilaikyti, P. Vrangelis įsakė paruošti laivus Kerčės, Feodosijos ir Jaltos miestuose, kad šie, kartu su jau paruoštais laivais Sevastopolyje, būtų pasirengę bet kada išgabenti tūkstančius žmonių ir arklių. Siekiant išvengti masinio karių dezertyravimo, pasklidus žiniai apie evakuaciją, buvo paskleistas gandas, kad laivai neva ruošiami desantiniam Odesos arba Kubanės puolimui.

Įsakymas evakuotis buvo duotas 1920 m. lapkričio 13 d. Baltųjų civilinės administracijos pranešime visuomenėje aiškiai buvo nurodyta, kad sąlygos laivuose bus labai sudėtingos, o „kadangi jokia užsienio valstybė nesutiko priimti evakuotų žmonių, jų likimas yra visiškai neaiškus“. Civiliams, kuriems bolševikai nekėlė tiesioginės grėsmės, buvo rekomenduojama likti Kryme.

Per keturias dienas apie 150 tūkst. žmonių sulipo į „126 linijinius laivus, kariuomenės laivus, vilkikus, baržas, jachtas – bet ką, kas tik gali plaukti“ ir išplaukė daugiausia į sąjungininkų okupuotą Konstantinopolį.

Dauguma ištremtų Rusijos karių iš Konstantinopolio persikėlė į stovyklą Galipolio pusiasalyje, esančiame dabartinės Turkijos Europinėje dalyje, o tuo metu priklausiusiam Prancūzijos okupuotai Graikijai. Prancūzai prisiėmė pabėgėlių išlaikymo išlaidas mainais į užstatą, kurį sudarė 30 Juodosios jūros laivyno laivų.

Nors vadai ir tremtyje bandė palaikyti kariuomenės kovinę dvasią, nuo pirmųjų tremties dienų jie susidūrė su dezertyrų problema. Prancūzai, siekę kuo greičiau nusimesti pabėgėlių išlaikymo naštą, bandė paskatinti juos išvykti, mažindami maisto davinius arba verbuodami rusus į Svetimšalių legioną.

P. Vrangelis, derėdamasis daugiausia su slavų šalimis, kad šios priimtų jo vyrus, susitarė su Bulgarija ir Jugoslavija (tuomete Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste), kad į jas būtų galima perkelti didesnį jų skaičių. Persikėlimą iš stovyklos Galipolyje į Varną (Bulgarijoje) Baltosios gvardijos gydytoja apibūdino kaip visišką atotrūkį tarp realybės ir to, kaip ištremti baltųjų karininkai įsivaizdavo situaciją.

„Konstantinopolio uoste buvo galima stebėti paskutinį baltosios gvardijos farsą. Stovėdamas ant motorinės valties denio P. Vrangelis pasveikino armijos likučius,... kurie atsakė silpnu „valio“.

Aukščiausi karininkai vis dar laikė save kariuomene ir nenorėjo susitaikyti su kukliu pabėgėlių statusu, – rašė gydytoja. – Jie stovėjo ginkluoti, pasipuošę uniforma su visais pelnytais apdovanojimais.

Daugelis tikėjosi iškilmingo sutikimo Varnoje,... tačiau jokios ceremonijos nebuvo. Sutinkama buvo ne kariuomenė, o pabėgėliai, emigrantai. Vos pasiekus Bulgariją ir išsilaipinus uoste, vyrai buvo nuginkluoti ir prieplaukoje netrukus iškilo kalnas šautuvų, revolverių ir kardų.“

1922 m. P. Vrangelis su savo štabu persikėlė į Sremski Karlovci miestą Serbijoje. Jugoslavija buvo vienas pagrindinių baltųjų emigrantų centrų tarp dviejų pasaulinių karų, o tūkstančiai atvykstančių Baltosios gvardijos karių stojo į tarnybą jos pasienio pajėgose.

Ištremti P. Vrangelio vadovaujami kariniai daliniai kaip vieninga karinė struktūra egzistavo iki 1924 m., kai kariuomenė buvo reformuota ir reorganizuota į Rusijos visuotinę karinę sąjungą – su imperatoriaus kariuomene susijusį pasaulinį antibolševikų emigrantų tinklą, kuris, pasitaikius progai, tikėjosi nuversti komunistų valdžią Rusijoje. Tarpukariu jos nariai dalyvavo tokiuose konfliktuose, kaip Ispanijos pilietinis karas (frankistų pusėje), ir netgi vykdė išpuolius SSRS viduje.

P. Vrangelis gana greitai perleido sąjungos, kuriai vadovavo tik du mėnesius, vairą ir su šeima persikėlė į Belgiją. Kaip skelbia oficiali versija, ten 1928 m. jis mirė nuo tuberkuliozės.
Barono dukra, taip pat kai kurie istorikai, ginčija šią jo mirties versiją. Du jo įpėdinius, pirmininkavus karinei sąjungai, generolus Aleksandrą Kutepovą ir Jevgenijų Millerį, nužudė OGPU – ankstyvosios sovietų slaptosios milicijos, vėliau tapusios KGB – agentai. P. Vrangelis galėjo sulaukti panašaus likimo.

Barono pasiuntinio Jakovo Judihino broliu prisistačiusiam vyrui buvo leista keletui naktų apsistoti jo namuose. Šis tariamas brolis, apie kurį, anot Barono dukters, pasiuntinys niekada nebuvo užsiminęs, tarnavo jūreiviu Antverpene prisišvartavusiame sovietų prekybos laive. Netrukus po šios viešnagės P. Vrangelis nepagydomai susirgo, todėl kyla įtarimų, kad jo mirtis galėjo būti sėkmingai įgyvendinto sovietų nuodijimo plano išdava.