Pasaulyje

2020.11.14 13:56

Kremlius laimėjo karą Kalnų Karabache? Realybė kitokia, nei išgirtos paliaubos

Mike Eckel, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.11.14 13:56

Kam taikos susitarimas Kalnų Karabache atnešė daugiausiai naudos? Ogi Rusijai.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Virš mūšio laukų Kalnų Karabache sklaidantis dūmams ir ant trijuose lapuose surašyto taikos susitarimo, kuriuo siekiama sustabdyti neseniai atsinaujinusias bene nuožmiausias per pastaruosius dešimtmečius kovas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, džiūstant rašalui, ryškėja vienas akivaizdus dalykas – Kremlius ir vėl laimėjo.

Panašu, kad Maskva bent jau sėkmingai išsisuko, atsidūrusi ant pralaimėjimo slenksčio. Ji dar labiau sustiprino savo įtaką regione, kur įsiplieskęs konfliktas tarp dviejų buvusių sovietinių respublikų, vieną iš kurių palaiko vis labiau stiprėjanti Turkija, grasinusi nustumti Kremlių į užribį.

„Rusijai tai puikiai pavyko, – sako vienas iš buvusių Minsko grupė vadovų Matthew Bryza, grupė ne vienerius metus diplomatiniais būdais bandė sureguliuoti šį konfliktą. – Vladimiras Putinas dominavo. Jis pasirodė įtakingiausias šioje situacijoje.“

Nuo rugsėjo 27 d., kai atsinaujino kovos dėl Kalnų Karabacho – nedidelės kalnuotos teritorijos, kuri teisiškai priklauso Azerbaidžanui, tačiau pastaruosius 26 metus yra kontroliuojama etninių armėnų, – žuvo mažiausiai 2 tūkst. karių ir civilių.

Nuo 1994 m. pasirašytų paliaubų, užbaigusių plataus masto karą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, šalys ne kartą buvo susirėmusios, ne kartą apsikeitė snaiperių ar minosvaidžių ugnimi, tačiau sugebėdavo laiku sustoti, konfliktui dar neįsisiūbavus.

Dėl neaiškaus regiono statuso ekspertai jį priskiria vadinamiesiems „įšaldytiems konfliktams“ – karštiesiems taškams aplink buvusią Sovietų Sąjungą, kur Rusija vaidina pagrindinį vaidmenį, tiek pakurstant, tiek ir mažinant įtampą.

Kiti panašaus pobūdžio, tačiau skirtingo įtampos ir smurto lygio konfliktai apima nuo Sakartvelo atskilusius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus bei nuo Moldovos atsiskyrusią Padniestrę. Taip pat yra ir Rytų Ukraina, kur Rusijos vadovaujamos ir remiamos pajėgos yra užėmusios dviejų provincijų teritorijas, o nuo 2014 m. rusenančiame kare jau žuvo daugiau kaip 13 tūkst. žmonių.

Kaip ir kai kuriose kitose vietose, Rusija siekė kaip taikdarius dislokuoti savo karius Kalnų Karabache ar netoli jo, tačiau iki šiol jai tai nebuvo pavykę. Tai iš dalies lėmė Jerevano ir Baku nepasitikėjimas Maskva kaip sąžiningu tarpininku.

Rusija palaiko glaudžius ekonominius ryšius su abiem šalimis; Azerbaidžanas yra pagrindinis Rusijos ginkluotės pirkėjas.

Tačiau iki šiol ryškiausias Maskvos diplomatinis darbas vyko per Minsko grupę – Prancūzijos, Rusijos ir JAV iniciatyvą, kurią globoja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Minsko grupė buvo suformuota su mintimi, kad Vakarų valstybės – NATO sąjungininkės Prancūzija ir JAV – turėtų atlikti strateginį vaidmenį regione, kurį Maskva vis dar laiko savo istorinės įtakos sfera.

Pasirašius naują taikos susitarimą, Rusija įgyja galimybę dislokuoti savo karius konflikto teritorijoje ir, greičiausiai, kartą ir visiems laikams išstumti Paryžių ir Vašingtoną.

Ir, remiantis Kremliaus paskelbtu tekstu bei V. Putino atstovo spaudai pastabomis, panašu, kad Turkijos taikos palaikymo pajėgos nebus dislokuojamos, nors Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas teigė atvirkščiai.

„Minsko grupė žlugo. Panašu, kad taip, – RFE / RL sakė M. Bryza, 2010–2012 m. dirbęs JAV ambasadoriumi Azerbaidžane. – Rusija užpildė vakuumą. Kaip ir Turkija.“

Jerevane įsikūrusio Regioninių studijų centro direktorius Richardas Giragosianas teigė, kad šis sandoris buvo labai palankus Rusijai ir tai dar labiau pakenkė Minsko grupei.

„Šio naujojo susitarimo sąlygos suteikia Rusijai galimybę įgyvendinti svarbiausius Maskvos tikslus: dislokuoti dominuojantį karių kontingentą konflikto vietoje, – elektroniniame laiške RFE / RL aiškina R. Giragosianas. – Vienas ryškiausių Kalnų Karabacho konflikto aspektų yra tai, kad iki šiol čia nebuvo Rusijos kariuomenės – tai visiškai nebūdinga panašiems konfliktams posovietinėje erdvėje. Ir tai labai erzino Maskvą.“

Susitarimu įtvirtinamos Azerbaidžano pajėgų atkovotos teritorijos, įskaitant ir apie 40 proc. paties Kalnų Karabacho bei aplink jį esančios sritys, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių kontroliavo Armėnija.

Iki konflikto paūmėjimo rugsėjo pabaigoje Armėnijos remiamos pajėgos kontroliavo visą Kalnų Karabachą, taip pat dalį septynių aplinkinių rajonų – kartu šios žemės sudarė apie 13 proc. Azerbaidžano teritorijos.

Pagal naująjį susitarimą Azerbaidžanas susigrąžina nemažą dalį žemių, kurias prarado dešimtajame 20 a. dešimtmetyje.

Anot R. Giragosiano, Maskva įgyvendino dar vieną tikslą – įgijo galimybę daryti spaudimą Armėnijos ministrui pirmininkui Nikolui Pašinianui.

Nepriklausoma N. Pašiniano užsienio politika erzino Kremlių nuo pat 2018 m., kai aksomine revoliucija vadinamas liaudies sukilimas atvedė jį į valdžią – tokie politiniai pokyčiai Maskvai kelia nerimą.

„Veiksmingesni svertai, kurių įgijo Rusija, ne tik padės išlaikyti Armėniją Rusijos orbitoje, bet ir dar labiau apribos Armėnijos galimybes bei orientaciją, ieškant glaudesnių ryšių su Vakarais“,– teigia R. Giragosianas.

Kai kurie analitikai tvirtina, kad susitarimas gali įvilioti Rusiją į tam tikrus spąstus.

Londone dirbantis politikos analitikas ir Rusijos saugumo agentūrų ekspertas Markas Galeotti sako, kad Rusijos karių dislokavimas regione nebūtinai yra Maskvos pergalė.

„Tai yra papildoma našta Rusijos kariuomenei ir iždui. Be abejo, ji prisiėmė svarbų vaidmenį regiono geopolitikoje, tačiau tai juk buvo ta pasaulio dalis, kurioje ji jau ir taip dominavo? – rašo jis „The Moscow Times“ paskelbtame straipsnyje. – Kai turite plėsti savo įsipareigojimus, kad išlaikytumėte turimas pozicijas, labiau panašu ne į pažangą, o į pastangas išvengti regreso.“

Pirmojo dešimtmečio viduryje buvęs vienas iš Minsko grupės vadovų, 2009 m. karjerą baigęs JAV diplomatas Stevenas Mannas sako, kad, jo nuomone, akivaizdus nugalėtojas šioje situacijoje yra Azerbaidžanas, atsikovojęs dalį teritorijos.

Kalbant apie Rusiją, jos vadovaujantis vaidmuo įtvirtinant taikos susitarimą nebuvo netikėtas, o taikdarių dislokavimas nėra toks jau svarbus žingsnis Maskvai, turint omenyje jos ilgalaikį dominavimą regione.

„Rusija visada buvo vyraujanti karinė jėga, todėl nemanau, kad taikos palaikymo pajėgų dislokavimas ką nors keičia“, – RFE / RL aiškino S. Mannas. – Aš nepritariu minčiai, kad Rusija turi kokių nors ypatingų teisių į savo buvusias respublikas. Tai yra nepriklausomos šalys. Jos turi teisę pačios rinktis savo politiką. Bet kalbant atvirai, jei šioje situacijoje reikalingi taikdariai, sunku būtų buvę tikėtis, kad kuri nors kita šalis, o ne Rusija, galėtų juos dislokuoti.“

Carey Cavanaugh, buvę JAV diplomatas, padėjęs organizuoti 2001 m. Ki Veste, Floridoje, vykusias derybas, kur Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentams pavyko labiausiai priartėti prie taikaus konflikto sprendimo, sako, kad susitarimas, atsižvelgiant į teritorinius laimėjimus, yra aiški Azerbaidžano pergalė.

Tačiau jis nesutinka, kad Rusija yra akivaizdi nugalėtoja šioje situacijoje, nes susiklosčiusios aplinkybės privertė ja ieškoti būdų, kaip išvengti dar didesnio konflikto eskalavimo.

Anot C. Cavanaugh, Maskva įvertino pavojus, kurie galėjo kilti, jei Azerbaidžanas būtų tęsęs kovą ir privertęs Armėniją imtis desperatiškų karinių veiksmų, pavyzdžiui, paleisti raketą į Baku arba savo taikiniu pasirinkti po Kaspijos ir Viduržemio jūromis einantį naftotiekį, tokiu būdu įtraukiant Rusiją ir Turkiją į dar gilesnį konfliktą.

Šis susitarimas buvo vienas iš būdų „sustabdyti kraujo praliejimą, – sakė jis RFE / RL. – Jie privalėjo užkirsti kelią konflikto progresavimui, kol visi neatsidūrė ant bedugnės krašto ir kol „beviltiška situacija nepareikalavo kraštutinių priemonių“.

Ir nors N. Pašiniano Vyriausybės politika erzino Maskvą, I. Alijevas buvo atsargesnis, teigia Maskvos „Carnegie“ centro analitikas Aleksandras Baunovas.

„Tarp visų posovietinių respublikų Azerbaidžanas yra pavyzdinio elgesio etalonas, kaip vykdyti visiškai nuo Rusijos nepriklausomą užsienio politiką ir tuo pačiu metu palaikyti gerus santykius su Maskva ir Vladimiru Putinu, – rašė jis lapkričio 8 d. paskelbtoje analizėje. – Šis pavyzdys labai svarbus ir pačiai Rusijai, nes jis liudija, jog geri santykiai su Maskva gali būti palaikomi nebūtinai nuolaidžiaujant ir pasirašant Rusijos inicijuotus integracijos projektus.“

Vienas iš svarbiausių Rusijos inicijuotų integracijos projektų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje yra Kolektyv

inio saugumo sutarties organizacija – Maskvos vadovaujamas aljansas, sutvirtintas abipusės gynybos nuostata, panašia į NATO penktąjį straipsnį.

Armėnija šiai organizacijai priklauso, o Azerbaidžanas – ne.

Tačiau naujuoju taikos susitarimu įtvirtinami Baku kariniai laimėjimai, nepaverčiant Azerbaidžano labiau pavaldžiu Maskvai, net ir turint omenyje, kad šalies teritorijoje bus dislokuoti Rusijos kariai.

Kad ir kokie būtų Kremliui nepalankūs tam tikri šio susitarimo aspektai, jis „daugeliu atžvilgių atitinka pagrindinius Rusijos interesus konflikte ir galbūt yra geriausias rezultatas (bent jau trumpuoju laikotarpiu), kurį Maskva galėjo pasiekti šioje situacijoje“, – savo „Twitter“ paskyroje rašė Maskvos „Carnegie“ centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Aleksandras Gabujevas.