Pasaulyje

2020.10.31 21:20

Rusai prisimena Kaliningrado aneksiją ir išvytus vokiečius: „Iš pradžių visi dirbome kartu“

Yevgenia Ivanova, Robert Coalson, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.10.31 21:20

Vieną dieną praėjusio amžiaus pabaigoje Marija Taran išgirdo kieme lojant šunį. Išėjusi pamatė keistą vyrą, stovintį priešais ir žiūrintį į jos namą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

„Paaiškėjo, kad tai – vokietis, – RFE / RL sakė 83 metų moteris, mieste prie Baltijos jūros apsigyvenusi netrukus po karo. – Jis šiame name užaugo ir buvo priverstas išvykti dar būdamas vaikas.“

Moteris pasikvietė nepažįstamąjį į vidų ir jie išsikalbėjo. Pasirodo, namą, kuris dabar yra padalintas į du atskirus butus, savo šeimai pastatė vokietis gydytojas.

„Man širdis sudrebėjo, kai jis atsiklaupė ir apsikabino seną krosnį, – prisimena M. Taran. – Mes niekaip nesupratome, kokia yra keisto, nuo buto atskirto kambario antrame aukšte paskirtis. Jis man paaiškino, kad tai – tarnaitės kambarys.“

Prieš 75 metus, nacistinei Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, iki tol jai priklausęs Karaliaučius ir aplink jį esančios žemės atiteko Sovietų Sąjungai. M. Taran namo palėpėje yra plyta, kurioje įspausta namo pastatymo data – lemtingieji 1939 metai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Karaliaučiuje gyveno apie 375 tūkst. žmonių – jis buvo vienas iš dešimties didžiausių Vokietijos miestų. Tai buvo stambus prekybos ir karinės pramonės centras, kuriame gyveno gausios lenkų, lietuvių ir žydų bendruomenės.

Kultūriškai jis buvo siejamas su filosofu Immanueliu Kantu, matematiku Christianu Goldbachu (kuris keletą metų buvo Petro Didžiojo mokytojas ir tarnavo Rusijos diplomatiniame korpuse) ir rašytoju E. T. A. Hoffmanu (parašiusiu apysaką, pagal kurią kompozitorius Piotras Čaikovskis sukūrė savo garsųjį baletą „Spragtukas“).

Kai 1945 m. karas baigėsi, miestas buvo visiškai sugriautas – jo istorinį centrą nuniokojo 1944 m. rugpjūtį vykdyti Didžiosios Britanijos aviacijos antskrydžiai, o tai, kas dar buvo likę, sugriovė negailestingai link Berlyno žygiavusi Raudonoji armija. Mūšiams pasibaigus, mieste buvo likę mažiau nei 65 tūkst. gyventojų.

Visgi dar nesibaigus karui sovietų diktatorius Josifas Stalinas buvo nusižiūrėjęs šį regioną.

„Rusija neturi neužšąlančio uosto Baltijos jūroje, – aiškino Stalinas 1943 m. Teherane vykusioje sąjungininkų konferencijoje. – Todėl mums reikalingi neužšąlantys Karaliaučiaus ir Memelio (Klaipėdos) uostai ir aplink juos esanti Rytprūsių teritorija.“ Ir dar pridūrė, kad „istoriškai tai yra slaviškos žemės“.

Šio regiono priešistorė yra diskutuotina, todėl iki galo neaišku, ką Stalinas turėjo omenyje. Pats miestas Septynerių metų karo metu, laikotarpiu nuo 1758 m. iki 1762 m., buvo atitekęs Rusijos imperijai.

Sąjungininkai, norėdami gauti Stalino patikinimą, kad, kapituliavus Vokietijai, Sovietų Sąjunga stos į karą prieš Japoniją ir užtikrins vokiečių militarizmo pabaigą, pakluso diktatoriaus reikalavimui.

Oficialiai šios teritorijos perdavimas buvo įteisintas 1945 m. spalio 17 d. vykusios Potsdamo konferencijos metu, kai sąjungininkai nubrėžė sieną tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos. Naujasis Sovietų Sąjungos regionas buvo pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu iškart po jo mirties 1946 m. birželį.

Kaliningrado srities, kaip neatsiejamos Sovietų Sąjungos dalies, statusas dar kartą buvo patvirtintas 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte, o 1990 m. pasirašiusi sutartį, Vokietija atsisakė bet kokių pretenzijų į šį regioną.

Šiandien Kaliningrado sritis yra labiausiai į vakarus nutolęs Rusijos regionas, šiek tiek už Juodkalniją didesnis ekslavas, kurį supa Lenkija ir Lietuva ir kuriame gyvena apie 950 tūkst. žmonių. Etniniai vokiečiai sudaro vos 0,8 proc. visų gyventojų.

Iki penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos iš šio regiono buvo išvaryta daugiau kaip 100 tūkst. vokiečių, nors iš karto po karo vietiniai vokiečiai ir naujakuriai iš kitų Sovietų Sąjungos vietų gyveno kartu sunkiomis to meto sąlygomis.

„Miestas buvo visiškai sugriautas, – prisimena 95 metų Raudonosios armijos karininkas Chakimas Bichtejevas, paskutiniais karo mėnesiais ir iš karto po karo tarnavęs Karaliaučiaus administracijoje. – 1945 m. tušti pastatai buvo išrinkti po plytą, kurios buvo siunčiamos Leningradui ir Stalingradui atstatyti.“

„Ypač sunki padėtis buvo kaimo vietovėse, – tęsia jis. – Atsitraukdami vokiečiai susprogdino užtvankas ir vanduo užliejo laukus. Praktiškai nebuvo likę sėjai tinkamos žemės. Ėjome iš namo į namą, tačiau vokiečiai visiškai neturėjo maisto. Mums buvo išdalintos maisto kortelės – mes turėjome savas, o vokiečiai – savas. Bet su maisto kortelėmis nepersivalgysi. Gaunamo maisto užtekdavo tik kad nebadautume.“

Pirmaisiais metais dauguma civilių buvo priverstinai verbuojami dirbti žemės ūkyje.

83 metų buvęs Kaliningrado valstybinio technikos universiteto inžinerijos profesorius Albertas Bičas teigia neprisimenąs, kad tas laikmetis būtų buvęs itin sunkus. Jis išgyveno Leningrado blokadą ir prisimena, kad tuo metu žmonės apskritai neturėjo, ką valguti – buvo tik žvirbliai ir dilgėlės. Kai buvo evakuojamas gyvybės keliu per užšalusį Ladogos ežerą, matė, kaip prieš jį važiavęs vaikų pilnas sunkvežimis įlūžo ir visi jie žuvo.

„Bet mūsų sunkvežimis sėkmingai pasiekė krantą ir štai aš gyvas“, – sako jis ir priduria, kad vaikystė jį „užgrūdino“.

A. Bičo teta dalyvavo mūšyje už Karaliaučių ir pasiliko jame po karo. Jo šeima nusprendė persikelti pas ją iš Sibiro, kur buvo prisiglaudę.

„Kai atvykau, nebijojau nei naujo miesto, nei vokiečių, – sakė jis RFE / RL. – Man buvo labai smalsu. Raudonomis čerpėmis dengti namų stogai... Niekada nebuvau nieko panašaus matęs. Atsimenu daugybę baltų lelijų. Mūsų namo rūsyje gyveno vokietė moteris su vaikais. 1946 m. pirmą kartą pamačiau kaip valomi šaligatviai. Ji pasiėmė šluotą ir nušlavė priešais savo namus esančią šaligatvio atkarpą. Rusijoje niekada nebuvau to matęs.“

„Žmonės stovėjo eilėse duonos, – prisimena A. Bičas. – Viena buvo vokiečių eilė, o kita – rusų. Kai jos priartėdavo viena prie kitos, mes imdavome stumdyti vokiečių vaikus. Dabar man dėl to gėda, bet tuomet nesupratome, ką darome.“

Devyniasdešimtmetei Tamarai Bonadysevai tebuvo 16, kai 1946 m. pradžioje ji kartu su tėvais, keturiais broliais ir seserimis ir karve, kuri per stebuklą išgyveno karą, iš Minsko rajono persikėlė į Kaliningradą.

„Iš vieno kolūkio [Baltarusijoje] mes persikėlėme į kitą, – prisimena ji. – Iš pradžių visi dirbome kartu – vokiečiai ir mūsų žmonės. Buvo malūnas, kuris gamino elektrą. Jį prižiūrėjo vokietis. 1948 m. jie visi buvo išsiųsti į Vokietiją.“

Prireikė kelių dešimtmečių, kol Kaliningrado srityje įsikūrę rusai nustojo apie savo kaimynus vokiečius galvoti kaip apie „fašistus“. Devintajame ir dešimtajame 20 a. dešimtmečiuose į šį regioną pajudėjo autobusai, pilni „nostalgijos kamuojamų vokiečių“, kurie norėjo pažiūrėti, kaip atrodo jų kadaise paliktas miestas.

„Keistais ryškiais šortais mūvintys ir beformiais švarkais vilkintys vokiečiai sunkiais perestroikos laikais dalino vietos vaikams kramtomąją gumą ir vokiškas markes, – prisimena M. Taran. – Tais laikais vaikai akimirksniu atpažindavo vokiečių autobusus ir sukviesdavo visus draugus. Vokiečių humanitarinė pagalba labai padėjo kaliningradiečiams tuo metu. Visi vaikai vaikščiojo su vokiškomis kuprinėmis ir mūvėjo vokiškus džinsus.“

Nors didesnė dalis vokiškojo paveldo prarasta visiems laikams, grupelė rusų stengiasi išsaugoti prūsiškosios architektūros likučius.

„Labai daug prarasta, – RFE / RL teigė nevyriausybinės organizacijos Prūsijos kultūrinis paveldas vadovas Olegas Li. – Rytinėje ir pietinėje regiono dalyse, kur itin prasta ekonominė situacija, pastatai masiškai išrenkami plytoms. Pakrantės miestuose, pirmiausia, Kaliningrade, jie tiesiog nugriaunami, atlaisvinant vietą naujiems statiniams.“

„Karas [seniai] pasibaigė, bet mes ir toliau metai iš metų prarandame vertybes“, – sakė jis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt