Pasaulyje

2020.10.30 15:42

Andrew Rettman. Graudu žiūrėti, kaip ES reaguoja į Baltarusiją – lyg jai būtų nusispjauti

Andrew Rettman, euobserver, LRT.lt2020.10.30 15:42

Jau praėjo 81 diena nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą milicininko lazda palietė protestuojančio baltarusio galvą, tačiau, žvelgiant iš ES perspektyvos, prezidentas Aliaksandras Lukašenka, kol kas niekuo už tai nesumokėjo, rašo „EUobserver“ reporteris Andrew Rettmanas.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EUobserver“ originalus kūrinys.

Smurtas prieš taikius protestuotojus, kurio jo valia buvo griebtasi po suklastotų rugpjūčio 9 d. rinkimų, stulbina.

Per visus 15 darbo „EUobserver“ metų, nušviečiant įvykius Baltarusijoje, man dar nėra tekę rašyti apie gatvėse žuvusius žmones, masiškai sulaikymo vietose prievartaujamus vyrus ir moteris ir tūkstančius žmonių, tikrąją to žodžio prasme, sugrūstus į kalėjimus.

Net jei tokie dalykai vyktų Venesueloje ar Mianmare, būtų tikimasi griežtų ES sankcijų.

Tačiau kai visa tai vyksta Europos viduryje, ES silpnavališkumą dar sunkiau suvokti.

Iš pradžių ES laukė, kad A. Lukašenka sės su opozicija prie bendro stalo ir ims derėtis.

Pavydėtinas žmonių, kurie turėtų kiek geriau suprasti situaciją, optimizmas.

Nes jei A. Lukašenka pasitrauktų, jo lauktų du galimi keliai – kalėjimas arba nuolatinis slapstymasis.

Kaip kartą man sakė lenkų diplomatas: „Diktatūra – tai ne kazino, kai vakarui pasibaigus, atsistoji nuo stalo, išsigrynini žetonus ir eini namo. Tai – rusiška ruletė. Nuo stalo pakyli tik ištaškytomis smegenimis“.

Tai, kad nuo rugpjūčio 9 d. A. Lukašenkos administracija atsisakė bet kokiu lygiu kalbėtis su ES, turėjo aiškiai parodyti, kokia iš tiesų yra tikrovė.

Tai, kad jis neseniai vėl paskyrė savo baisiausią monstrą Viktorą Šeimaną, atsakingą už politinių oponentų dingimą dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, „tvarkyti prezidento reikalus“, turėjo būti dar vienas signalas.

Spalio 2 d. ES įtraukė į juodąjį sąrašą 40 baltarusių: Vidaus reikalų ministrą ir 39 niekam nežinomus pareigūnus.

Bet buvo graudu žiūrėti, kaip Kipras stengėsi uždelsti šį sprendimą.

Kas apskritai yra ES? Ekonominė supergalia? NATO remiama geopolitikos žaidėja? Aršiausia žmogaus teisių gynėja pasaulyje?

Kad ir kaip ten būtų, šį kartą ji apsikvailino dėl mažulytės salos rytiniame pakraštyje, kuri iš pradžių bandė vetuoti sankcijas Baltarusijai.

Kipro nurodyti motyvai buvo pakankamai ciniški – jis bandė šantažuoti likusias ES valstybes, kad šios taip pat nubaustų ir Turkiją dėl visiškai nesusijusio nesutarimo.

Tačiau tai, kad Kipras uždirba milijardus eurų iš sandorių su Baltarusija ir yra priglaudęs keletą neaiškių su A. Lukašenkos šeima siejamų įmonių, sukėlė dar daugiau įtarimų dėl jo veto.

Galiausiai?

Spalio 13 d. ES užsienio reikalų ministrai galiausiai sutarė į juodąjį sąrašą įtraukti ir patį A. Lukašenką.

Bet buvo labai graudu stebėti, kaip ES biurokratija šį procesą vilkina.

Baltarusijos sankcijų teisinis pagrindas egzistuoja nuo tada, kai ES jį parengė 2011 m., todėl nereikalingas joks techninis darbas, kad naujos sankcijos įsigaliotų.

Tačiau sprendimas dėl A. Lukašenkos jau dvi savaites stumdomas nuo vienos ES Tarybos „darbo grupės“ prie kitos ir kol kas nepanašu, kad kas nors konkretaus būtų priimta anksčiau nei lapkričio pradžioje.

Iš pradžių ES diplomatai siekė įtraukti A. Lukašenką ir 14 ar 30 kitų pareigūnų į juodąjį sąrašą kartu. Vėliau nusprendė jam sankcijas taikyti atskirai. Dabar vėl persigalvojo ir svarsto dar kartą visus apjungti į vieną sankcijų paketą.

„Relex“ [Tarybos grupė] šiuo metu laukia dokumentų / teisėkūros aktų, po to bus surengtos rašytinės konsultacijos, o paskui „Corepero“ [kita grupė] surengs susitikimą“, – situaciją šia savaitę paaiškino ES šaltinis, kalbėdamas apie tai, kas yra visiškai normalu ES sostinėje, tačiau Baltarusijos protestuotojui gali pasirodyti kaip visiška nesąmonė.

Skubių sprendimų stoka man priminė 2006 metus.

Tąkart vykau į Minską nušviesti rinkimų Baltarusijoje ir po jų vykusių protestų bei jų numalšinimo.

Į Briuselį parskridau ES aukščiausio lygio susitikimo dieną, kupinas emocijų po to, kai kelias dienas kartu su didžiule minia, apsupta riaušių milicijos ir snaiperių ant pastatų stogų, spiginančiame šaltyje prastovėjau prie A. Lukašenkos rūmų.

Tačiau kai įžengiau į ES Tarybos pastatą, supratau, kad čia visiems rūpi tik derybos dėl kito daugiamečio ES biudžeto.

Simboliai yra svarbu

Visi žino, kad realios ES sankcijos užkirstų kelią A. Lukašenkai gauti pajamų iš Europoje parduodamo benzino ir trąšų.

Visi žino, kad jo asmeniniai turtai greičiausiai laikomi Artimuosiuose Rytuose, o ne ES bankuose, nes Europos šalyse jis lankosi retai.

Tačiau net jei A. Lukašenkos turto įšaldymas ir draudimas išduoti jam ES vizą yra tik simbolinis dalykas, toks simbolizmas būtinas, siekiant stiprinti opozicijos dvasią.

Dėl to turėjo būti nuspręsta prieš kelis mėnesius.

Su kiekviena uždelsta diena vis daugiau žmonių Baltarusijoje jaučia tą patį nusivylimą, kurį aš pajutau 2006 m. grįžęs į Briuselį.

„Toks jausmas, kad Europai į mus nusispjauti“, – šią savaitę „EUobserver“ sakė vienas baltarusių aktyvistas, dėl saugumo nepanoręs skelbti savo pavardės.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.