Pasaulyje

2020.10.25 19:38

Maksym Khylko. Turim atsikratyti iliuzijų – Rusijai reikia visos Ukrainos

Maksym Khylko, „New Eastern Europe“, LRT.lt2020.10.25 19:38

Mokantis iš Vokietijos susivienijimo patirties, ekonomikos plėtra ir demokratinių institucijų tobulinimas Ukrainoje gali būti labai svarbūs kalbant apie Donbaso susigrąžinimo perspektyvas.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.

Minint Vokietijos susijungimo 30-metį, verta prisiminti, kad labai tikėtina, jog greičiausiai nepažintume tokios Vokietijos, kokią žinome šiandien, Vokietijos – pagrindinio ES ir NATO ramsčio – jei šeštojo 20 a. dešimtmečio pradžioje Vakarų valstybės būtų pasidavusios apgaulingiems Maskvos pasiūlymams, dar vadinamiems „Stalino nota“, dėl Vokietijos susijungimo.

Juose nurodytos neutralumo sąlygos iš tikrųjų reiškė ribojimų šalies užsienio politikai įvedimą. Maskva taip pat bandė įvilioti Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) į tiesiogines derybas su Sovietų Sąjungos okupuotos Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) marionetine Vyriausybe, nesudariusi sąlygų tikrai laisviems ir skaidriems rinkimams pastarojoje.

Vakarų Vokietijai pavyko išvengti Kremliaus pinklių. Po trejų metų, 1955 m., VFR tapo NATO nare, o 1957 m., kartu su Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgu ir Nyderlandais, pasirašė Romos sutartį, kuria buvo sukurta Europos ekonominė bendrija ir muitų sąjunga – būsimos Europos Sąjungos pirmtakė. Galiausiai 1990 m. ekonomiškai nusilpusi SSRS sutiko su Vokietijos susijungimu, nereikalaudama jokių Vokietijos suvereniteto teisių apribojimų užsienio politikoje.

Nepaisant visų skirtumų tarp tuometės Vokietijos ir šiandieninės Ukrainos situacijų, verta prisiminti Vokietijos patirtį, turint omenyje Kremliaus polinkį taikyti senuosius metodus ir Vladimiro Putino teigiamą požiūrį į Josifo Stalino užsienio politiką.

„Teritorija mainais už suverenitetą“

Šiandien Maskva reikalauja užmegzti tiesiogines derybas tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų marionetinių vyriausybių okupuotose Donbaso teritorijose ir suteikti šiam regionui ypatingą statusą, kuris apribotų Ukrainos suverenitetą. Tiesą sakant, taikoma „teritorija mainais už suverenitetą“ formulė, kurios įgyvendinimas suteiktų Maskvai papildomų svertų destabilizuoti Ukrainos valstybę ir blokuoti reformas, įskaitant ir europinę bei euroatlantinę integraciją.

Turime kartą ir visiems laikams atsikratyti iliuzijų dėl galimo kompromiso su dabartine Rusijos vadovybe tol, kol pastaroji yra įsitikinusi, kad besitęsiantis konfliktas atitinka neoimperinius Rusijos strateginius tikslus ir asmeninius autokratinio jos režimo motyvus.

Rusija mano, kad be Ukrainos jai nepavyks atkurti pasaulinio galios statuso. Kaip teigia žymiausi rusų ekspertai, Maskvos bandymas didinti savo geopolitinį svorį, įsteigiant Eurazijos ekonominę sąjungą, gali būti sėkmingas tik dalyvaujant Ukrainai. 2020 m. vasarį V. Putinas sakė, kad „bet koks Rusijos ir Ukrainos suvienijimas, jų galimybės ir konkurenciniai pranašumai sukurtų rimtą konkurentą tiek Europai, tiek ir likusiam pasauliui“. Nuo 2014 m. užėmusi dalį Ukrainos teritorijos Maskva vis dar tikisi blokuoti Ukrainos europinę ir euroatlantinę integraciją ir kada nors priversti Ukrainą sutikti su Rusijos integracijos projektais.

Kremliaus strategai vis dar mąsto „įtakos sferų“ kategorijomis, o Rusijos invazija į Ukrainą kaip tik ir atitiko šią viziją. Rusija militarizavo okupuotą Krymo pusiasalį, kad pasinaudotų juo kaip strateginiu tramplinu, projektuojant savo galią Juodosios jūros regione ir Artimuosiuose Rytuose.

Be to, autokratinis Kremliaus režimas tiesiog negali leisti nepriklausomai proeuropietiškai demokratinei Ukrainai pasiekti sėkmės, baimindamasis, kad šis pavyzdys gali įkvėpti Rusijos visuomenę.

Todėl Rusija nenutrauks hibridinio karo prieš Ukrainą, kurio tikslas – silpninti jos suverenitetą ir stabilumą, papildomai apkrauti šalies ekonomiką ir atitraukti dėmesį nuo reformų. Maskvos pozicija galėtų pasikeisti tik pasikeitus jėgų pusiausvyrai regione arba valdžią Rusijoje perėmus demokratiškesnėms jėgoms.

Kuo stipresnė Ukraina, tuo daugiau galimybių susigrąžinti teritorijas

Pirmiausia turėtume būti kiek realistiškesni ir pasirengti gyvenimui ilgalaikės konfrontacijos su Rusija sąlygomis. Mes to nesirinkome, bet negalime išvengti, nes kapituliacija nėra išeitis.

Turėtume žinoti, kad galutinis Rusijos tikslas nėra nei Krymas, nei Donbasas, galutinis tikslas yra visa Ukraina. Todėl reikia labai atsargiai vertinti apgaulingus Rusijos pasiūlymus, formulės „teritorija mainais už suverenitetą“ ribose, nes visi jie vienaip ar kitaip veda link suvereniteto praradimo.

Neatsisakydami bandymų derybomis pasiekti taikų susitarimą, turime sutelkti savo pastangas į Ukrainos nepriklausomybės ir suvereniteto išsaugojimą bei stiprinimą.

Tai reiškia Ukrainos gynybinius pajėgumų stiprinimą, įskaitant viso saugumo ir gynybos sektoriaus modernizavimą, NATO standartų įgyvendinimą, bendradarbiavimo su tarptautiniais partneriais plėtimą, teritorinės gynybos plėtojimą, ginkluotųjų pajėgų aprūpinimą naujais ir modernizuotais ginklais bei investicijas į mokymus ir karių socialinę gerovę.

Ukraina, kartu su partneriais Vakaruose, turėtų apsvarstyti griežtų sankcijų paketą, kurį būtų galima laikyti po ranka ir nedelsiant pradėti taikyti, jei tik Rusija imtų eskaluoti karinius veiksmus.

Visi žinome, kad silpnumas ir negebėjimas duoti atkirtį provokuoja Maskvos agresiją. Todėl turėtume būti pasirengę ir ryžtingai Kremliui pasakyti, kad tolesnio konflikto eskalavimo atveju nuostoliai bus didesni už bet kokią galimą naudą.

Humanitarinis saugumo aspektas taip pat turėtų būti prioritetas, sutelkiant dėmesį į pastangas suteikti tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms galimybę patekti į okupuotas teritorijas, išlaisvinti visus neteisėtai sulaikytus piliečius, atlikti humanitarinį išminavimą konflikto zonoje, užtikrinti teises ir laisves, taip pat socialinius standartus valstybės viduje perkeltiems asmenims ir tiems, kas šiuo metu gyvena okupuotose teritorijose, palaikyti psichologinį ryšį su Ukrainos piliečiais kitoje kontaktinės linijos pusėje ir imtis veiksmingų kovos su Rusijos propaganda priemonių.

Labai svarbu tai išsiaiškinti kartu su mūsų tarptautiniais partneriais ir plačiai viešai pristatyti išsamų okupuotų teritorijų atstatymo ir veiksmingos reintegracijos planą. Tai turėtų apimti didelius investicinius projektus, darbo vietų kūrimą, infrastruktūros atkūrimą, aplinkosaugos problemų sprendimą, veiksmingos vietos savivaldos sistemos sukūrimą ir platų vietos bendruomenių įtraukimą į jų gyvenamosios vietos problemų sprendimą. Svarbu okupuotų teritorijų žmonėms parodyti, kas jų laukia atkūrus Ukrainos suverenitetą.

Grįžtant prie istorinės paralelės, verta paminėti, kad prieš Vokietijos suvienijimą įvyko vadinamasis VFR „ekonominis stebuklas“, leidęs šiai valstybei tapti viena iš lyderių pasaulyje pagal gyvenimo kokybę ir tapęs svarbiu stimulu VDR gyventojams. Stagnuojanti ekonomika, neskaidri teisingumo sistema ir masinė emigracija vargu ar padeda kurti patrauklų šalies, su kuria laikinai okupuotų teritorijų gyventojai norėtų sieti savo ateitį, vaizdą.

Ukrainai skubiai reikalingos veiksmingos reformos, kurios padėtų skatinti ekonomikos augimą, ženkliai pakeltų gyvenimo lygį ir pagerintų demokratinių institucijų bei teisės viršenybės padėtį šalyje. Turėtume sukurti šalį, į kurią žmonės norėtų grįžti ir kurioje norėtų likti gyventi.

Ekonominė plėtra taip pat labai svarbu, siekiant sustiprinti Ukrainos galimybes kaip įmanoma greičiau atstatyti Donbasą po deokupacijos. Rusijos agresijos metu regiono infrastruktūra praktiškai buvo sunaikinta. Kai kurių gamyklų įranga buvo perkelta į Rusiją, o dalis buvo supjaustyta į metalo laužą.

Be to, užtvindytos dešimtys anglies kasyklų. Remiantis įvairiais skaičiavimais, Donbaso atstatymui reikės nuo dešimčių iki šimtų milijardų JAV dolerių, tačiau tikėdamiesi tarptautinės pagalbos, turėtume išlikti realistai. Greičiausiai pagrindinė ekonominė Donbaso atstatymo našta teks pačiai Ukrainai ir mums reikės stiprios ekonomikos, kad ją atlaikytume.

Rusija bus priversta trauktis iš okupuotų teritorijų, kai galutinai įsitikins, kad nebeįmanoma grąžinti Ukrainą į savo įtakos sferą ir kad tolesnė Ukrainos teritorijų okupacija yra bergždžia ir nepateisinamai brangi. Ukrainos užduotis yra priartinti šią akimirką, reformomis stiprinant nepriklausomybę, suverenumą ir atsparumą, siekiant sukurti stiprų saugumo ir gynybos sektorių, augančią ekonomiką, aukštą gyvenimo lygį, veiksmingą demokratiją ir veikiančias teisines institucijas.

Maksymas Kylko yra Kijeve įsikūrusio Rytų Europos saugumo tyrimų iniciatyvos fondo valdybos pirmininkas. Jis turi filosofijos daktaro ir tarptautinių santykių magistro laipsnius.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.