Pasaulyje

2020.10.22 05:30

Kaip Sąjūdis su latviais ir estais sprendė konfliktą Kaukaze: lemtingi anekdotai ir žingsnis iki sėkmės

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.10.22 05:30

Rugsėjį pratrūkęs smurtas tarp armėnų ir azerų priminė, kad tris dešimtmečius vykstantis karas dėl Kalnų Karabacho nėra užgesęs. Tolimą konfliktą vaduodamasi iš Sovietų Sąjungos padėti spręsti bandė ir Lietuva – į Rygą susitikti su regiono atstovais keliavo trys sąjūdiečiai. Įtemptose derybose pavyko pasiekti proveržį, tačiau karo užgesinti – ne.

Pirmieji kruvini susirėmimai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano po kelerių metų pertraukos prasidėjo dar vasarą, tuomet stebėtojai minėjo karo ženklus – valstybės intensyviai ginklavosi, skambėjo arši retorika apie Kalnų Karabacho „susigrąžinimą“, o ją kurstė ir didžiosios kaimynės. Tada ugnis nurimo.

Rugsėjo 27-ąją pasirodė pranešimų apie pirmąsias „mažo karo“ aukas, o Kalnų Karabache užfiksuota artilerija, aviacija, tankai ir kariai, pranešta apie civilių aukas. Tarptautinei bendruomenei raginant nutraukti ugnį, Lietuvos reakciją dalis stebėtojų kaltino vangumu – esą Seimo narių išreikšto „susirūpinimo“ nepakanka.

Tačiau 1990 metų pradžioje, ieškodama kelio į nepriklausomybę, Lietuva bandė tarpininkauti jau rusenančiame konflikte dėl Kalnų Karabacho. Kartu su Latvijos ir Estijos liaudies frontais Sąjūdis pakvietė į Baltijos Tarybos posėdį Rygoje atvykti Armėnijos ir Azerbaidžano išsivaduojamųjų judėjimų atstovus.

„Atjausdami stebėjome įvykius Kaukaze, supratome, kad tai yra tos pačios kovos prieš imperiją, už išsivadavimą dalis. Tikrai atjautėme tautas, kurios yra sukiršintos ir kovoja tarpusavyje, vyksta dramos ir tragedijos, bereikalingos problemos kelyje į išsivadavimą“, – prisimena Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Jis kartu su Virgilijumi Čepaičiu ir Mečiu Laurinkumi atstovavo Sąjūdžiui Baltijos Taryboje Rygoje.

„Konflikte dalyvavo iš Azerbaidžiano ir Armėnijos pusės jų sąjūdžių žmonės, užėmę tarpusavyje priešišką poziciją. Tai buvo negerai. Baltijos Tarybos pasitarime nusprendėme, kad toks sąjūdinių liaudies frontų konfliktas nėra geras dalykas“, – LRT.lt teigia Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas M. Laurinkus.

Anot jo, tuo metu Baltijos šalims atrodė, kad armėnų ir azerų konfliktas yra sovietų nacionalinės politikos pasekmė – kai šalių teritorijos buvo padalytos nežiūrint tautinių skirtumų, sukuriant „uždelsto veikimo bombą“.

Baltijos šalys tikėjosi, kad Armėnijai ir Azerbaidžanui tapus nepriklausomomis šalimis konflikto neliks ir pusės sugebės taikiai bendradarbiauti.

Arbata ir anekdotai

1990-ųjų vasario 3 dieną Rygoje prie Sąjūdžio atstovų prisijungė latvių delegacija, vadovaujama Dainio Ivanso, estų – vadovaujama Edgaro Savisaaro, Azerbaidžano liaudies fronto atstovai, o iš Armėnijos atvyko ne tik Liaudies fronto, bet ir nacionalistinio Karabacho judėjimo delegatų.

Vidurdienį prasidėjęs posėdis užsitęsė iki vakaro. „Iš pradžių situacija buvo labai įtempta, buvo įvykusios žiaurios žudynės. Nei Azerbaidžano, nei Armėnijos pusė nepadavė vieni kitiems rankos, visi sėdėjo labai įsitempę, žiūrėjo vieni į kitus“, – prisimena M. Laurinkus.

V. Landsbergis pasakoja, kad armėnų delegacijos pozicijos skyrėsi – Liaudies frontas buvo linkęs ieškoti taikaus sprendimo ir vengti naujų susirėmimų, o Karabacho judėjimo atstovai manė, kad nėra kito kelio, tik ginkluotis ir jėga spręsti savo „saugumo problemą“.

„Derybos buvo nelengvos. Mūsų sutaikomoji misija susidūrė su dideliu priešiškumu. Bet jie norėjo kalbėtis mums tarpininkaujant, tai jau buvo geras ženklas, kad galbūt galima išvengti didelių nelaimių“, – sako V. Landsbergis.

Po 6 valandų derybų atmosfera ėmė keistis, prie to prisidėjo neformalus bendravimas arbatos pertraukėlių metu ir kažkieno pradėti pasakoti specialiai parinkti neįžeidūs anekdotai, teigia M. Laurinkus.

„Lyderystė derybose keisdavosi automatiškai. Iš pradžių aktyvus buvo Savisaaras, Ivansas mažiau, o Landsbergis veikė savu stiliumi, vis stebėjo ir įsiterpdavo. Man regis, paskutiniuose etapuose Landsbergis jau perėmė iniciatyvą“, – priduria jis.

Posėdžio gale visos pusės susitarė ir priėmė bendrą ketinimų deklaraciją, kurią pasiūlė V. Landsbergis. Jos esmė – kad konfliktuojančios pusės užmegztų tiesioginį kontaktą per sukurtą bendrą struktūrą, taip deeskaluotų padėtį, o incidentus tirtų bendras komitetas. Susitarimas įpareigojo derybininkus grįžti į savo šalis, paaiškinti padėtį ir pasistengti pasiekti taiką iki vasario 15-osios.

„Matėme ir sakėme, kad imperinė valdžia Maskvoje yra suinteresuota tuo konfliktu ir kiekviena galimybe jį dar pakursto. Tų galimybių reikia nesudaryti ir įvykus kokiam nors susirėmimui, kur yra skriaudų, žaizdų, žuvusių žmonių, pasistengti, kad nebūtų skatinamas keršto jausmas, revanšas, kad pirmiausia būtų įjungta dalijimasis informacija tiesiogiai, ne per sovietines tarnybas“, – pasakoja V. Landsbergis.

„Iki šiol labai gaila“

Pasiektu susitarimu teko džiaugtis neilgai. „Dar nebuvome spėję išvažiuoti, o gal ir iš patalpų išeiti, kai pranešė, kad keliuose kaimuose vėl milžiniškos žudynės, prievartavimai“, – prisimena M. Laurinkus.

1990-ųjų vasario 4 dieną JAV dienraštis „The New York Times“ pranešė, kad derybininkams dar nepalikus Rygos Jerevanas apkaltino Azerbaidžaną stumiant armėnus iš dviejų gyvenviečių. Tada Baltijos Tarybos atstovai teigė, kad pasirašytas susitarimas toliau galioja, bet Armėnija jau pareiškė neįgyvendinsianti susitarimo, kol išaiškės tikroji padėtis.

Iš pradžių Lietuvos delegacija manė, kad tai sovietų saugumo pajėgų sukelta provokacija, norint paaštrinti etninę neapykantą ir pakurstyti konfliktą.

„Ši mintis nedingo dar ilgai, bet vėliau, žvelgiant į viską atidžiau, ėmė aiškėti, (...) kad tai nėra vien lokalinės politikos pasekmė, kad viskas priklauso ne vien nuo sovietinės politikos, – konflikto šaknys kyla iš istorijos, tautų psichologijos“, – sako M. Laurinkus.

Netrukus kilo Kalnų Karabacho karas, o nepriklausomybę atkurianti Lietuva labiau bendradarbiavo su kaimyninių Baltarusijos, Ukrainos išsivadavimo judėjimais, skatindama nutraukti visus ryšius su Rusija ir NVS bloku.

V. Landsbergis apgailestauja, kad nutrūkus deryboms Armėnijoje ir Kalnų Karabache įsitvirtino nacionalistinio komiteto linija, anot kurios, karas yra neišvengiamas.

„To man iki šiol labai gaila, nors mūsų pastangos galbūt paliko pėdsaką. Kartais susitinku ten buvusius žmones, jie teigiamai atsimena, bet dalykai buvo vairuojami taip, kad vyrautų polinkis į smurtą, prievartą, ginklavimąsi ir karinius veiksmus“, – teigia Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.