Pasaulyje

2020.10.19 21:30

Protestų „sėkmė“: revoliucija nuvertė Kirgizijos prezidentą, bet į valdžią ateina kriminalinis pasaulis

Eglė Zubriūtė, LRT Radijo laida „Pasaulio laikas“, LRT.lt2020.10.19 21:30

Spalio 4-ąją Kirgizijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose buvo fiksuojami balsų pirkimai, kiti pažeidimai, sukėlę visuomenės pasipiktinimą – tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Tai lėmė ne tik rinkimų rezultatų anuliavimą, bet ir prezidento atsistatydinimą. Tačiau, kaip teigia Vilniaus universiteto dėstytojas Fabio Belafatti, į valdančiąsias pozicijas dabar iškilo kriminalinio pasaulio atstovai, o pati šalis krypsta autoritarinio režimo link.

Interviu LRT RADIJUI, Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytojas F. Belafatti teigia, kad protestai Kirgizijoje atskleidė įsisenėjusį visuomenės pyktį, o žmonės reikalavo tikrų pokyčių. Tačiau nors įvyko formalus lyderių pasikeitimas, šalies ateitis neoptimistiška – interesų grupės ir toliau išlaiko savo valdžią.


– Kodėl Kirgizijoje spalį prasidėjo protestai?

– Protestai, kurie šalyje vyko pastaruoju metu, kilo dėl spalio 4-ąją vykusių parlamento rinkimų. Tiesą pasakius, paskutiniais mėnesiais šalyje vyko daug protestų, kai kuriuos iš jų sukėlė nepasitenkinimas tuo, kaip valdžia tvarkosi su koronaviruso pandemija, dėl kurios šalyje kilo ekonominė krizė. Mes turime taip pat pabrėžti, kad šalyje pakankamai įprasta protestuoti, vertinant politinį diskursą, šalyje yra gyvybinga ir dinamiška visuomenė. Įprastai čia protestai vyksta dėl kokios nors interesų grupes, todėl negalima teigti, kad visi mitingai yra demokratiniai, jie greičiau yra įvairių politikų, vietinių valdžios lyderių šalininkų mobilizacija, jie į gatves dažniausiai išeina reikalaudami resursų ar galios pozicijų perskirstymo. Dažnai protestuotojai palaiko tam tikrus vietinius lyderius, kurie turi tvirtus ryšius su organizuoto nusikalstamumo atstovais.

Tai, ką mes matėme Kirizijoje paskutiniais mėnesiais, buvo iškilimas naujų politinių, socialinių jėgų. Dažniausiai tai jauni miestiečiai, kurie išėjo į gatves išreikšdami nepasitenkinimą visa sistema, kurioje išplitusi korupcija bei aiškiai matoma organizuoto nusikalstamumo grupuočių įtaka politikams. Taigi tai tos pačios jėgos, kurios buvo pastarųjų mėnesių protestų epicentre, jos taip pat buvo vienos iš tų, kurios pradėjo protestus dar rinkimų naktį. Šios jėgos buvo pakankamai stiprios ir privertė anuliuoti parlamento rinkimų rezultatus po dviejų dienų. Tiesą pasakius, protestai prasidėjo dar vykstant rinkimams, nes buvo aišku, kad jų metu vyksta didžiulis balsų pirkimas, buvo fiksuojama daug pažeidimų ir kitų neteisėtų veiksmų. Taigi šios politinės jėgos buvo pirmųjų protesto dienų protagonistai.

– Sakote, kad šios jėgos buvo protestų lyderės tik pirmosiomis dienomis, kokie pokyčiai įvyko vėliau?

– Problema ta, kad, tikriausiai dėl to, koks įsisenėjęs pyktis ir nepasitenkinimas yra visa politine sistema, didžioji dalis šios politinės jėgos išsisklaidė. Šiuose protestuose nebuvo aiškaus lyderio, tikslo, net nebuvo aiškios krypties, kur šis judėjimas turėjo krypti. Rinkimų naktį vyko keturios masinės demonstracijos, kurių lyderiai buvo skirtingi ir turėjo skirtingus tikslus. Ypač pirmosiomis protestų valandomis daug valdžios atstovų buvo išversta iš postų – miestų merai, gubernatoriai, ministrai paliko sostinę ar regionų sostines, o juos pakeitė iš protestuojančių minių atsiradę lyderiai, kurie turėjo neaiškias politines priklausomybes.

Protestai buvo plačiai išplitę ir kilo labai greitai, o jų tikslas – visos politinės sistemos pokyčiai, tačiau jie neturėjo tikslaus tikslo, tarkime, jie nereikalavo prezidento Soronbajaus Žejenbekovo nušalinimo. Savo pyktį jie nukreipė į visą sistemą, o to rezultatas – išsisklaidžiusi energija. Būtent tai suteikė galimybę kitoms politinėms jėgoms ateiti ir pasinaudoti krize, o kartu į valdžią atvesti tai, ką tikriausiai galime įvardyti kaip antidemokratines jėgas.

Grupės, kuriuos šiuo metu atrodo, kad kontroliuoja šalį, yra šalininkai jau dabar buvusio prezidento S. Žejenbekovo, taip pat tai politikai, korumpuoti lyderiai, kuriuos palaiko organizuoto nusikalstamumo grupuotės. Tai tikrai nėra teigiamas žingsnis demokratizacijos link. Šios galios įsikišo norėdamos apginti rinkimų rezultatus, kuriuose dominavo S. Žejembekovą palaikančios partijos, bet dabar atrodo, kad jos nusisuko nuo jo paties ir prastūmė jo pakaitalą Sadyrą Žaparovą, kuris dabar oficialiai yra Kirgizijos premjeras bei atlieka prezidento funkcijas, nors konstituciškai tai – neteisėta. Aišku, kai vyksta revoliucija, mažai kas vyksta teisėtumo ribose.

Šiuo metu situacija sunkiai nuspėjama, bet atrodo, kad dabar valdžioje esančios jėgos palaiko dar autoritariškesnį, korumpuotą lyderį, o kartu perėmė šalies valdymą ir iš politinio diskurso išmetė pilietines, demokratines jėgas.

– Tai jūs sutinkate su nuomone, kad šie protestai nėra demokratinė revoliucija?

– Aš manau, kad kol kas dar per anksti tą teigti, nes Kirgizija yra nenuspėjama. Tiesą pasakius, niekas nenumatė, kad rinkimų metu prasidės tokio dydžio protestai. Aš manau, kad protestai prasidėjo su didžiuliu demokratiniu potencialu. Tik primenu, kad Kirgizijoje jau buvo revoliucijos 2005 ir 2010 metais. Abiem atvejais buvo aišku, kad protestai buvo valdomi tam tikrų interesų grupių.

Šiuo atveju buvo aišku, kad šiuos protestus iniciavo pilietinė visuomenė, bet jie buvo perimti korumpuotų interesų grupių. Demokratizacijos idėja pradžioje tikrai buvo, pilietinė Kirgizijos visuomenė yra labi svarbi ir buvo tikėtina, kad protestai būtų atvedę prie sistemos transformacijos ir normaliai veikiančių demokratinių institutų link.

Dabar kyla klausimas, kas perėmė tuos protestus. Aišku, protestai dar gali pasisukti į bet kurią pusę, tačiau dabar atrodo, kad neinama demokratizacijos keliu.

– Kokios interesų grupės perėmė protestus ir, atrodo, įsitvirtino valstybėje?

– Dabar S. Žaparovas atrodo, kad turi partijos „Mano tėvynė Kirgizija“ užnugarį. Tai nauja politinė partija, tačiau joje susirinkę žmonės yra dalis senos „Ata-Zhurt“ politinės partijos nariai. Taigi nauja politinė jėga iškilo šiuose parlamento rinkimuose, ji surinko 24,27 proc. balsų, kas, aš sakyčiau, įtartinai daug. Manoma, kad ši partija yra balsų pirkimo ir kitų rinkimų pažeidimų epicentre. Daugiausiai skandalų ir pranešimų apie balsų pirkimą įtraukė žmones, kurie yra „Mano tėvynė Kirgizija“ nariai ar yra su ja susiję.

Tai buvo prožejenbekovo partija, ar bent jau tokia buvo. Svarbiausia, kad „Mano tėvynė Kirgizija“ gauna finansinę paramą iš Raimbeko Matraimovo, kuris buvo Kirgizijos muitinės viršininko pavaduotojas. Jis – nusikaltėlis, praėjusiais metais jis atsidūrė didžiulio korupcijos skandalo centre.

Buvo atskleista, kad jis nusavino kažkur apie 700 mln. JAV dolerių iš Kirgizijos valstybės naudodamasis tarifų ir muitų spragomis. Jo paties brolis buvo partijos „Mano tėvynė Kirgizija“ kandidatų sąraše ir pateko į parlamentą. Taigi manoma, kad R. Matraimovas finansuoja partiją ir būtent ji, manoma, dabar ir valdo politinius „žaidimus“.

Labai daug protestų, kurie vyko paskutiniais mėnesiais, buvo nukreipti prieš R. Matraimovą, nors jis neturėjo jokios politinės pozicijos, tačiau dauguma po skandalo jį matė kaip simbolį visko, kas yra blogai su šalimi. Taigi daug jaunų žmonių, ypač miestuose, protestavo prieš korupciją ir jie prašė, kad R. Matraimovas būtų pasodintas į kalėjimą.

Manoma, kad būtent jis suteikė partijai reikalingą finansavimą, kuris padėjo nusipirkti balsus rinkimuose ir jis galbūt buvo tas, kuris sumokėjo asmenims, kurie, kaip jau minėjau, perėmė protestus sostinėje ir pasuko juos reikalinga linkme. Kartu jis iškėlė S. Žaparovą į reikalingą galios poziciją. Taigi jis – pilkasis kardinolas, kuris galimai slepiasi už visų Kirgizijoje pastaruoju metu vykstančių įvykių.

– Kaip jau anksčiau sakėte, kad rinkimuose dominavusios partijos buvo laikomos proprezidentiškomis, tačiau dabar atrodo, kad jų tikslas buvo kaip tik nuversti prezidentą. Kaip manote, gal jų pradinis tikslas ir buvo nuversti, o ne palaikyti prezidentą?

– Tai yra diskusijos vertas klausimas. Dabar aišku, kad prieš rinkimus trys politinės partijos – „Vienybė“, „Mano tėvynė Kirgizija“ ir „Kirgizija“ – visos buvo proprezidentiškos. Kartu šios partijos rinkimuose gavo 107 postus iš 120, taigi galima sakyti, kad jie užėmė visą parlamentą. Reikiamą balsų kartelę rinkimuose peržengė tik viena partija, kuri atvirai pasisakė prieš prezidentą, ji gavo 13 vietų.

Aišku, opozicija buvo pikta, nes šie rezultatai neatitiko realybės, ypač žinant tai, koks nepopuliarus valstybėje yra S. Žejenbekovas. Būtent čia reikalai tampa sudėtingi – teoriškai visos šios partijos buvo proprezidentiškos, bet tada atrodo, kad protestai suteikė galimybę atsikratyti prezidento. S. Žejembekovas buvo matomas kaip kylantis, tačiau neryžtingas diktatorius. Tai Kirgizijos ekspertų buvo aptarinėjama dar balandį. Ir mes galime tai aiškiai pamatyti jo elgesyje po rinkimų, kai prasidėjus protestams jis tiesiog dingo kelioms dienoms, o po to jis atsistatydino.

S. Žejembekovas nenorėjo kovoti su protestuotojais, jis paskelbė tik ekstremaliąją padėti, tačiau nesiėmė jokių aktyvių ar efektyvių veiksmų sukontroliuoti įvykius sostinėje. Jis visada buvo silpnas ir svyruojantis, taigi įmanoma, kad žmonės, kurie jį palaikė rinkimų kontekste, pamatė galimybę, kurią suteikė protestai, žengti žingsnį toliau ir atsikratyti jo, o kartu pakeisti jį kažkuo, kas būtų ryžtingesnis ir padėtų Kirgiziją vesti autoritarinio režimo link. Toks režimas būtų naudingesnis nusikalstamoms grupėms. Tai bent jau mano teorija, kuri paaiškintų, kodėl proprezidentiškos partijos nusprendė jį išmesti ir į jo vietą pastatyti kažką kitą.

– Kokį vaidmenį suvaidino prezidentas šiuose rinkimuose?

– Jis labai įsitraukė į rinkimus, jis yra tas, kuris leido taip suvešėti balsų pirkimui. Nors prezidento galias varžo Kirgizijos Konstitucija tam, kad būtų išvengta autoritarizmo įsigalėjimo, tačiau jis turėjo galimybę, pavyzdžiui, inicijuoti tyrimą dėl rinkimų neskaidrumo, jei būtų to norėjęs. Pats faktas, kad rinkimų metu buvo tiek balsų pirkimo atvejų rodo, kad S. Žejembekovui tai buvo naudinga. Aišku, kad jis nebuvo tik stebėtojas, jis buvo įsitraukęs į rinkimų procesą, bet neturėjo pakankamai įgūdžių, kad galėtų suvaldyti tokią krizę, kuri kilo.

Kai jis buvo išrinktas, atrodė, kad jį palaiko tos pačios interesų grupės, kurios palaikė Kurambeką Bakijevą. Atrodo, kad S. Žejembekovas nebuvo efektyvus, bandydamas įvesti labiau autoritarinį valdymą, dabar jis nesugebėjo suvaldyti situacijos. Tačiau galime būti tikri, kad jis atsakingas už sukurtą galimybę plėtotis politinei krizei šalyje, nes rinkimai aiškiai buvo paveikti ir suklastoti. Aišku, dabar jis įvykių nebekontroliuoja.

– Ekspertai įvardija, kad dvi partijos, kurios laimėjo rinkimus, yra prorusiškos, ar gali būti, kad į rinkimų procesą įsitraukė kitos valstybės?

– Manau, kad šiuo atveju turime nekalbėti apie užsienio įtaką rinkimams. Aš nemanau, kad, pavyzdžiui, Rusija turėjo planų Kirgizijai. Kinija turi daugiau interesų šalyje, dėl koronaviruso ir ekonomikos krizių, tačiau politinė ir socialinė dinamiką, kurią matome šalyje paskutinius pora mėnesių, tikrai sukelta vietinių, o ne užsienio jėgų. Taip pat sakyti, kad kažkokia partija, judėjimas ar politikas yra prorusiškas, – per paprasta, nes dauguma jų yra oportunistiniai ir jų svarbiausias tikslas – išlaikyti įtaką šalies resursų srityje ir tuos resursus naudoti savo šalininkų apdovanojimui tam, kad būtų užtikrinta vietinė ir valstybinė pagalba, paramą.

Dėl to politinės jėgos gali būti ir prorusiškos, ir prokiniškos ar proamerikietiškos, jei tik joms tai bus naudinga. Aš nemanau, kad šiuo metu mes neturėtume ieškoti Rusijos pėdsakų, nors 2010 metais Maskva suvaidino svarbų vaidmenį revoliucijoje.

– Žiūrint į dabartinę situaciją, kokias matote Kirgizijos ateities perspektyvas?

– Tai milijono dolerių vertės klausimas. Niekas nežino, tačiau aš asmeniškai nesu nusiteikęs optimistiškai. Manau, kad interesų grupės, kurios dabar užsitikrino vietą valdžioje per S. Žaparovą, yra pakankamai galingos šioje pozicijoje išsilaikyti. Taip yra todėl, kad tose interesų grupėse yra organizuoto nusikalstamumo atstovų, todėl nematau galimybių pilietinei visuomenei mesti iššūkį jiems. Jei iššūkis būtų mestas, reikalai pasisuktų smurtiniu keliu ir aš nemanau, kad Kirgizijos pilietinė visuomenė nori, ar yra pasiryžusi, susirėmimams po patirties 2005 ir 2010 metais.

Dabar šalyje pasireiškia „revoliucinis nuovargis“ – buvo protestų, kuriuos lydėjo šviesios perspektyvos, bet dabar aš nematau scenarijaus, kuriame pilietinė visuomenė laimi prieš interesų grupes. Bet galbūt aš klystu, nes Kirgizija – nenuspėjama valstybė. Daug specialistų šiuo atveju yra nusiteikę neoptimistiškai, nes mes matėme revoliucijas Kirgizijoje. Aš nemanau, kad nėra galimybių šias interesų grupes išmesti iš valdančiųjų pozicijų, kurias jie dabar turi.