Pasaulyje

2020.10.23 22:20

Nicu Popescu. Karas nepavyko, metas atsirėžti kaimynų teritorijos? Armėnų ir azerų konfliktas nedings

Nicu Popescu2020.10.23 22:20

Po dviejų „įšaldytų konfliktų sprendimo“ dešimtmečių Azerbaidžanas ir Armėnija palaipsniui pereina prie vadinamosios „saliamio taktikos“ – mažų konfliktų, kurių tikslas – sulaukti diplomatinių nuolaidų arba po truputį susigrąžinti priešo kontroliuojamą teritoriją, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) tinklalapyje rašo Nicu Popescu.

Kalnų Karabachas tapo karštuoju tašku. Vėl. Vienas iš primirštų posovietinių karų vėl primena, kad konfliktas niekur nedingo. Per pastaruosius šešerius metus Armėnijos ir Azerbaidžano susirėmimų dėl ginčijamo regiono dažnis ir aukų skaičius augo eksponentiškai. Kai kurie iš šių susirėmimų, pavyzdžiui, vykę 2016 m. arba vykstantys dabar, virto keletą dienų trunkančiais mini karais, kurių aukų skaičius nesiekė šimto.

Vienas iš nerimą keliančių tokių mini karų aspektų yra tai, kad jie rodo lėtą, bet nenumaldomą judėjimą link naujos priešiškų santykių tarp Azerbaidžano ir Armėnijos eros. Po dviejų „įšaldytų konfliktų sprendimo“ dešimtmečių Azerbaidžanas ir Armėnija palaipsniui pereina prie vadinamosios „saliamio taktikos“ – mažų konfliktų, kurių tikslas – sulaukti diplomatinių nuolaidų arba po truputį, tarsi pjaustant saliamį, susigrąžinti priešo kontroliuojamą teritoriją.

Kartu su konfliktais Abchazijoje, Padniestrėje ir Pietų Osetijoje, konfrontacija dėl Kalnų Karabacho beveik tris dešimtmečius buvo nevisai tiksliai pavadintų posovietinės erdvės „įšaldytų konfliktų“ grandinės dalis. Nuo tada, kai 1994 m. buvo pasirašytos trapios paliaubos, Armėnija de facto kontroliuoja ne tik patį Kalnų Karabacho regioną (Azerbaidžanui priklausančią teritoriją, kurioje gyventojų daugumą sudaro armėnai), bet ir septynis kitus Azerbaidžano rajonus, kuriuos Armėnija pavertė stipriai militarizuota buferine zona, saugančia Kalnų Karabachą. Beveik visus šiuos metus derybos dėl Kalnų Karabacho statuso ir okupuotų teritorijų grąžinimo Azerbaidžanui praktiškai nevyko.

Nepatenkintas, kad derybos daugelį metų buvo aklinai užstrigusios, ir siekdamas, kad jo balsas būtų išgirstas, Azerbaidžanas vis dažniau griebėsi karinių operacijų. Didžiąją dalį pirmojo 21 a. dešimtmečio Azerbaidžanas, gaunantis nemažas pajamas iš prekybos nafta, vykdė rimtą ginklavimosi programą. Jo tikslas buvo pakeisti jėgų pusiausvyrą ir sugriauti „įšaldytą“ status quo. Azerbaidžanas atvirai sakė, kad pasilieka teisę karinėmis priemonėmis susigrąžinti savo teritorijas, jei derybos nebus sėkmingos. O derybos nebuvo sėkmingos daugiau nei du dešimtmečius.

Tačiau Azerbaidžanas nesiekia pradėti didelio masto karą, kurio rezultatus būtų sunku prognozuoti. Dar vienas karinis pralaimėjimas sužlugdytų Azerbaidžano valdančiąją šeimą. Atrodo, kad Azerbaidžanas yra linkęs imtis „saliamio taktikos“, todėl dažnesni ir intensyvesni konflikto paūmėjimai atrodo neišvengiami.

Vienas iš šių karų tikslų yra atgauti bent dalį teritorijos – čia kalvelę, ten kaimelį. Tokiu būdu būtu galima kažką apčiuopiamo parodyti Azerbaidžano visuomenei. Antrasis tikslas yra padidinti spaudimą Armėnijai, net jei nepavyktų susigrąžinti teritorijos, pastatant Armėnijos lyderius į nemalonią padėtį ir tokiu būdu užsitikrinant papildomų nuolaidų prie derybų stalo.

Praktiškai tarptautinė bendruomenė nedaug kuo tegali padėti be siūlymų užtikrinti sąžiningą tarpininkavimą ar kiek agresyvesnių pastangų priversti Armėniją ir Azerbaidžaną ieškoti kompromisų, didinant diplomatinį ir netgi ekonominį spaudimą abiem pusėms. Tačiau Armėnijos ir Azerbaidžano pozicijos yra tokios tvirtos, kad tarptautinė bendruomenė praktiškai neturi svertų joms paveikti. Ir nors įtakingiausios regiono valstybės nenori karo tarp šių dviejų šalių, vargu ar jos suformuos bendrą frontą, kuris vienodai intensyviai spaustų Armėniją derybose siekti kompromisų, o Azerbaidžaną būti mažiau karingu.

Esant tokiems paūmėjimams, visos kitos jėgos atrodo arba nesvarbios, arba pernelyg agresyvios. Europos Sąjunga vėl atrodo nusivylusi – susiduria su dar vienu konfliktu savo pašonėje, kurio šalims ne itin rūpi, ką ji nori pasakyti. Jungtinės Valstijos galbūt galėtų turėti daugiau įtakos, bet irgi ne per daug.

Rusijai susidariusi padėtis dar nepatogesnė. Teoriškai Rusija yra sudariusi karinę sąjungą su Armėnija. Rusija yra įkūrusi svarbią karinę bazę Armėnijos teritorijoje, o Armėnija yra Rusijos vadovaujamo gynybos aljanso – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (CSTO) – narė. Tačiau CSTO garantijos turėtų būti taikomos tik tarptautiniu mastu pripažintoms Armėnijos sienoms, kurioms nepriskiriamas nei Kalnų Karabachas, nei kitos okupuotos Azerbaidžano teritorijos.

Vis dar nėra aišku, kaip suveiktų Rusijos ir Armėnijos kolektyvinės gynybos susitarimai karo, kuris prasidėtų Kalnų Karabache arba dėl jo, tačiau apimtų karinius veiksmus prie tarptautiniu mastu pripažįstamų Armėnijos sienų, kurių vientisumą garantuoja CSTO, atveju. Kad ir kaip ten būtų, Rusija nori išvengti situacijos, kurioje būtų priversta rinktis vieną ar kitą pusę. Ši šalis yra Armėnijos sąjungininkė, tačiau ji taip pat palaiko gana konstruktyvius santykius su Azerbaidžanu, kurių nenorėtų nutraukti.

Pastaraisiais metais Rusija garsėja tuo, kad palaiko ir gina savo sąjungininkus tiek politiškai, tiek ir ginklu, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų Sirijoje, ar Venesueloje, ar Libijoje. Tačiau Armėnijai šis Rusijos, kaip patikimos sąjungininkės, įvaizdis tėra miražas. Rusija daro viską, kad išvengtų būtinybės rinktis vieną ar kitą pusę konflikte dėl Kalnų Karabacho – tiekia ginklus ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, o tai labai piktina Armėnijos lyderius.

Mini karams tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vis dažniau įsiplieskiant ir vis intensyvėjant, Rusijai gali būti vis sunkiau išlaikyti šią pusiausvyrą. Kiek paradoksalu (bet visai nestebina), kad Prancūzija kur kas atviriau kritikuoja Turkiją ir Azerbaidžaną dėl konflikto eskalavimo nei Rusija, nors Rusija yra karinė Armėnijos sąjungininkė ir teoriškai turėtų kur kas tvirčiau stoti savo sąjungininkų armėnų pusėn.

Turkija labai aiškiai išsako paramą Azerbaidžanui. Net kilo įtarimų, kad Turkija teikė aktyvią karinę pagalbą Azerbaidžano ginkluotosioms pajėgoms. Taip pat pasigirdo spėlionių, kad kurdų kovotojai padeda Armėnijai, o Turkijos remiami kovotojai iš Sirijos ir Libijos siunčiami padėti Azerbaidžano kariuomenei. Turkija vis aiškiau demonstruoja raumenis Sirijos kare, Libijos konflikte ir teritoriniuose ginčuose rytinėje Viduržemio jūros dalyje, tačiau neaišku, keliais frontais ši šalis iš tikrųjų nori kariauti tiek ginklu, tiek ir diplomatinėmis priemonėmis.

Mažai tikėtina, kad konfliktas Kalnų Karabache baigsis. Aklavietė, kurioje yra atsidūrusios konfliktuojančios šalys, nėra pakankamai nemaloni, kad priverstų Armėniją ar Azerbaidžaną ieškoti kompromisų. Užsienio valstybės taip pat neprivers jų iš esmės pakeisti savo požiūrį į konfliktą. O dabartinis situacijos Kalnų Karabache paaštrėjimas tikrai nebus paskutinis. Praktiškai neišvengiamai ateityje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vėl vyks nedidelio masto karai dėl šios teritorijos.

Jų baigtis lems jėgų pusiausvyros pokyčius – Armėnija bus labiau linkusi į kompromisus prie derybų stalo – arba atskleis Azerbaidžano negebėjimą išgauti nuolaidų ar atsikovoti teritorijas. O tada šalių kariuomenės vadai leis diplomatams grįžti prie vadinamojo „Kalnų Karabacho taikos proceso“. Tačiau kol taip įvyks, per ateinančius keletą metų greičiausiai dar tapsime kelių „saliamio taktikos“ taikymo epizodų liudininkais.

Nicu Popescu yra Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) „Wider Europe“ programos direktorius.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.