Pasaulyje

2020.10.16 21:03

Penki dalykai apie Kalnų Karabachą: sovietinė „taika“ ir Rusijos susirėmimas su Turkija

Mike Eckel, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.10.16 21:03

Šimtamečių imperijų sandūroje tarp Pietų Kaukazo viršukalnių ir sausringų plokščiakalnių įsiterpęs Kalnų Karabachas vėl atsidūrė įnirtingų susirėmimų epicentre – Armėnijos ir Azerbaidžano apsikumščiavimas virto rimčiausiu konflikto paūmėjimu nuo pat 1994 m. pasirašytų paliaubų, nutraukusių nuožmų, ne vienerius metus trukusį karą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Rugsėjo 27 d. prasidėjusių susirėmimų, kurių metu žuvo jau ne mažiau kaip 532 kariai, šaknys ir priežastys siekia paskutines Sovietų Sąjungos gyvavimo dienas, o gal net ir keletą kartų iki tol.

RFE / RL pateikia penkis svarbiausius dalykus, kuriuos reikia žinoti apie Kalnų Karabachą.

Ilgalaikė atmintis

Ne vieną šimtmetį įvairios kariuomenės, tarp kurių ir romėnai, arabai musulmonai, osmanai, safavidai persai ar rusai, trypė Kaukazo teritoriją.

Tai pasakytina ir apie senąją Armėnijos karalystę, egzistavusią 300 metų prieš Kristų, kuri daugeliui armėnų nacionalistų iki šiol išlieka buvusios šalies didybės simboliu ir atspirties tašku bet kokioje diskusijoje apie tai, kam iš tiesų priklauso Kalnų Karabachas.

Šių laikų armėnai dažnai šią kalnuotą vietovę vadina Arcachu – taip pat kaip vadinosi vienas iš senosios armėnų karalystės regionų.

19 a. tai buvo pusiau nepriklausomas regionas, kuriame gyventojų daugumą sudarė krikščionys armėnai, bet kurį valdė Safavidų Irano paskirtas chanu vadinamas azerų turkų – ir musulmonų – lyderis. 19 a. pradžioje krašto kontrolę perėmė Rusijos imperija, o po 1917 m. bolševikų revoliucijos jis atiteko Sovietų Sąjungai.

Susidarius vakuumui po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos pilietinio karo metu armėnai su azerais buvo keletą kartų susirėmę, tačiau 1920 m. visą šią teritorija, kurią Rusija vadina Užkaukaze, užėmė Raudonoji armija ir bet kokie neramumai baigėsi.

Stalino palikimas

Dar prieš tapdamas Sovietų Sąjungos vadovu Josifas Stalinas suvaidino nemenką vaidmenį priimant sprendimus, kurie vėliau tapo įtampos Kalnų Karabache priežastimi.

Trečiajame 20 a. dešimtmetyje Vladimirui Leninui stengiantis įtvirtinti komunistų valdžią, Stalinas tapo tautybių reikalų liaudies komisaru, kurio pareiga buvo išsiaiškinti, kaip komunistų partija turėtų valdyti tolimąsias provincijas ir įvairias etnines grupes.

Jam buvo pavesta prižiūrėti žemėlapių sudarymą ir administracinių ribų braižymą, kuris dažnai būdavo visiškai sąlyginis, tyčia padalinant bendruomenes ir tokiu būdu, anot istorikų, siekiant sumenkinti kai kurių etninių grupių politinę galią.

Kaukaze, iš kur pats Stalinas buvo kilęs, Karabacho sienos buvo įformintos 1923 m., o Kalnų Karabacho autonominė sritis tapo Azerbaidžano Sovietų Socialistinės Respublikos dalimi. Pagal tą pačią sutartį buvo suformuota ir Nachičevanės autonominė respublika – Azerbaidžanui priklausanti ir azerų gyvenama teritorija, įsiterpusi tarp Armėnijos ir Irano ir neturinti su Azerbaidžanu bendros sienos.

Dešimtmečius po to, kaip ir visur kitur Sovietų Sąjungoje, Komunistų partija ir jos vadovybė Maskvoje tvirtai užgniaužusi laikė bet kokius nacionalistinius ar religinius sentimentus, galinčius pakurstyti konfliktą.

Iki 1988-ųjų.

Nuo Agdamo iki Askerano

Griežta kontrolė ėmė silpti devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti atvirumo (rus. glasnost) ir persitvarkymo (rus. perestroika) politiką. 1988 m. vasario 20 d. Kalnų Karabacho Liaudies Deputatų Taryba, kurioje daugumą sudarė etniniai armėnai, paskelbė ketinanti prijungti regioną prie Armėnijos. Tuo metu 190 tūkst. gyventojų turinčiame Kalnų Karabache du trečdalius jų sudarė armėnai, o trečdalį – azerai.

Po šio pareiškimo abejose sostinėse nuvilnijo masinės demonstracijos: Baku – pasipriešinimo, o Jerevane – palaikymo.

Praėjus vos dviem dienoms po šios deklaracijos, azerai ir armėnai susirėmė prie Askerano miesto – tai buvo pirmasis kraujo praliejimas šių laikų konflikto iteracijoje. Dar po penkių dienų minios azerų nusiaubė Baku priemiestį Sumgaitą, kuriame gyveno didelė armėnų bendruomenė. Oficialiai buvo pranešta, kad žuvo 32 žmonės, tačiau armėnai sako, kad aukos buvo skaičiuojamos šimtais.

Ateinančius trejus metus Armėnija ir Azerbaidžanas stumdėsi pirmyn-atgal dėl teisinės valdžios, sienų ir referendumų, gyventojų nepasitenkinimas prasiverždavo smurtu gatvėse ar pogromais kaimuose, kol galų gale 1991 m. rugpjūtį ir rugsėjį abi respublikos paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Abi šalys pasinaudojo besitraukiančių sovietų dalinių palikta ginkluote ir 1992 m. vasarį jau vyko plataus masto karas.

Nestabilios paliaubos

Susirėmimai baigėsi, kai 1994 m. gegužę buvo pasirašytos paliaubos, numačiusios, kad Armėnijos pajėgos lieka kontroliuoti praktiškai visos Kalnų Karabacho teritorijos ir kelių kaimyninių sričių – iš viso apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Baku tai buvo žeminantis pralaimėjimas. Konflikto metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių buvo priversti palikti namus ir bėgti.

Nuo 1995 m. Prancūzija, Rusija ir Jungtinės Valstijos pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) įsteigtai Minsko grupei, kuri (kol kas nesėkmingai) siekia atvesti Armėniją ir Azerbaidžaną prie abi puses tenkinančio konflikto sprendimo.

Arčiausiai prie šio tikslo buvo priartėta 2001 m., kai, tarpininkaujant Minsko grupei, abiejų šalių prezidentai susitiko Floridoje.

Daugiau nei ketvirtį amžiaus abi pusės vis apsistumdo ties vadinamąja kontaktine linija, reguliariai apsikeičia tūžminga retorika, kartais snaiperių ugnimi ar minosvaidžių serijomis, padarydamos viena kitai nedidelių nuostolių. Azerbaidžanas šimtus milijonų dolerių – iš didžiulių naftos ir dujų išteklių gautas pajamas – investuoja į kariuomenės modernizavimą, todėl nenuostabu, kad stebėtojai nuolat įspėja apie galimą naują karą.

Viena iš rimčiausių kliūčių, siekiant susitarimo, yra ginčai dėl paties Kalnų Karabacho ateities ir jį supančių teritorijų, kurias šiuo metu kontroliuoja etninių armėnų pajėgos ir kurios tęsiasi iki pat Armėnijos sienos, likimo.

2020 m. ruduo

Laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2020 m. rugsėjo didžiausi susirėmimai buvo užfiksuoti 2016 m. balandį. Jų metu žuvo apie 200 karių ir civilių.

Pagrindiniu veiksniu, įpylusiu alyvos į ugnį ir paskatinusiu konflikto atsinaujinimą 2020 m., tapo naujos ginkluotės atsiradimas, pirmiausia, dronų, dar vadinamų nepilotuojamomis oro transporto priemonėmis. Nė viena iš šalių neturi rimtesnių oro pajėgų, todėl didesnė dalis mūšių vyksta ant žemės. Visgi pastaraisiais metais Azerbaidžanas nemažai investavo į bepilotes skraidykles, pirkdamas ir licencijuodamas Izraelio dronų gamybą, o paskutiniu metu vis dažniau apsistodamas ties modernesnėmis turkiškomis nepilotuojamomis oro transporto priemonėmis.

Kai kurie stebėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais mėnesiais juntama išorinio pasaulio dėmesio stoka, įskaitant ir Minsko grupei pirmininkaujančias Prancūziją bei Jungtines Valstijas. Pasaulio dėmesį užvaldė COVID-19 pandemija, o JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, kuri ir taip ženkliai sumažino savo diplomatinį dalyvavimą įvairiose pasaulio vietose, šiuo metu pasinėrusi į rinkimų kampaniją.

Tuo tarpu Turkija – tradicinė Azerbaidžano sąjungininkė regione – pastaraisiais metais vis ryžtingiau demonstruoja raumenis, mesdama iššūkį Rusijos ambicijoms Pietų Kaukaze.

2020 m. Turkija vaidina kur kas ryškesnį vaidmenį nei visuose iki šiol vykusiuose susirėmimuose dėl Kalnų Karabacho ir, kaip teigiama, Azerbaidžanui į pagalbą net siunčia bepiločių žvalgybos orlaivių operatorius.

Analitikų teigimu, Rusija, už milijonus dolerių pardavusi ginkluotės tiek Armėnijai, tiek ir Azerbaidžanui, visiškai nesuinteresuota konflikto Kalnų Karabache paūmėjimu ir bet kokiais status quo pokyčiais. Nenorėtų ji ir kad Turkija per daug giliai kištų nosį į tas teritorijas, kurias Maskva tradiciškai laiko savo įtakos sfera.