Pasaulyje

2020.10.17 12:01

Vienas sprendimas keistų Baltijos regiono likimą – neutralūs švedai žvalgosi į NATO?

„New Eastern Europe“, LRT.lt2020.10.17 12:01

Nepaisant to, kad Švedija yra atsidūrusi Rusijos užsienio politikos paraštėse, šalies politinis elitas rimtai svarsto, ar verta rinktis NATO. Nuo jų sprendimo priklausys Baltijos jūros regiono stabilumas.  

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.

„New Eastern Europe“ skelbia Mario Giagnorio interviu su Upsalos Universiteto (Švedija) docentu Dr. Gregory Simonsu.

Mario Giagnorio: Švedija nepriklauso jokiam kariniam aljansui. Kokia yra tokio pasirinkimo, kuris, kaip žinome, skiriasi nuo Danijos, Norvegijos ir Islandijos sprendimo po Antrojo pasaulinio karo, priežastis? Kodėl niekas nepasikeitė, pasibaigus Šaltajam karui?

Gregory Simonsas: Jei pažvelgtume atgal į istoriją, Švedija anksčiau buvo dominuojanti Baltijos jūros regiono valstybė, tačiau jos plėtra susikirto su Rusijos plėtra, sutapusia su Petro Didžiojo valdymo laikotarpiu.

Susirėmimai prasidėjo 18 a. pradžioje, o ne itin išmintingas sprendimas įsitraukti į Napoleono karą prieš Rusiją lėmė tolesnį žemių, pajėgumų ir valios praradimą bei ženklų Švedijos teritorijos sumažėjimą.

Įvertinus tokias pražūtingas pasekmes, buvo nuspręsta išsaugoti tai, kas liko, pirmenybę teikiant neutralitetui, o ne dalyvavimui kituose konfliktuose. Pradžioje buvo ketinimas išlaikyti neutralumą, tačiau taip pat galima sakyti, kad tikslesnis Švedijos apibūdinimas būtų „nesusisaisčiusi“, nes, pažvelgus į tai, kas vyko praeityje, pavyzdžiui, kad ir tą faktą, jog Švedija leido naciams judėti per savo teritoriją į okupuotą Norvegiją, į „neutralumo“ apibrėžimą kaip ir nebeįtelpama.

Tačiau neutralumo idėja, pati koncepcija, Švedijoje labai gaji ir populiari, puoselėjama tarsi šventa vertybė, nepaisant nemenkų karinių pajėgumų. Kai baigėsi Šaltasis karas, atrodė, kad nebeliko galingos kariuomenės poreikio, ir karinis biudžetas buvo sumažintas.

Šiandien, dėl minėtų istorinių priežasčių, Švedijos visuomenė nepritaria idėjai stoti į NATO ar bet kurį kitą karinį aljansą. Vis dėlto yra tam tikras susiskaldymas – Švedijos politikai, tiek atstovaujantys kairę, tiek ir dešinę, palankiau nusiteikę karinės partnerystės ar stojimo į NATO atžvilgiu nei Švedijos visuomenė, o JAV yra įsitraukusios į „karinę diplomatiją“ tiek su Švedija, tiek su Suomija.

– Kodėl santykiai tarp šių dviejų valstybių apibūdinami kaip „asimetriški“?

– Asimetrija yra dėl to, kad Švedijos požiūriu, dėl istorinės atminties ir dabartinės geopolitinės priešpriešos Rusija yra laikoma „egzistencine grėsme“. Kita vertus, Rusija visiškai nelaiko Švedijos grėsme ir savo užsienio politikoje neskiria didesnio dėmesio Švedijai, nes mano ją esant nesvarbia, periferine valstybe. Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesnė yra Suomija.

– Švedija yra Europos Sąjungos narė. Ar narystė ES sumažino Švedijos asimetriją, ar tai apskritai ką nors reiškia saugumo požiūriu?

– Tai tikrai nieko nepakeitė. Švedija vis dar laikosi savo „šlovingųjų“ liberalių vertybių, tokių kaip liberalizavimas ir daugiakultūriškumas, egzistavusių dar iki įstojant į Europos Sąjungą. Be to, Švedija šiek tiek įtariai žiūri į ES ir nemano, kad ES apsaugotų nuo kokios nors galimos invazijos iš užsienio. Jų santykiai labai keisti ir jie nepadėjo subalansuoti asimetrijos. Nors, žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, tam tikri dalykai pasikeitė, nes ES vertinama ne mažiau priešiškai nei NATO, ypač po Ukrainos ir įvestų sankcijų.

– Jei Švedija įstotų į NATO, ji galėtų iš esmės pakeisti savo poziciją? Ar tokiu atveju labiau pasikeistų Švedijos, ar Rusijos pozicija?

– Na, Rusija aiškiai pasakė, kad jei Švedija prisijungs prie NATO, jų santykiai iš „santūrios draugystės“ pereis į „priešo statusą“, nes ji taps Aljanso, kuris nuo pat jo sumanymo yra laikomas priešišku, dalimi.

Tai gali pakeisti Švedijos miestų, kurie šiuo metu yra už Rusijos radaro ribų, bet lengvai gali tapti naujais taikiniais, statusą. Pavyzdys apie Naująją Zelandiją: migrantas iš Rusijos apie šią šalį sužinojo tarnaudamas raketinėse pajėgose. Jie turėjo knygą, kurioje buvo išvardinti visi „priešai“ arba priešiškos šalys (remiantis, pavyzdžiui, jų karinėmis sąjungomis su JAV). Laisvalaikiu jis šią knygą skaitė ir sugalvojo, kad Naujoji Zelandija būtų puiki vieta emigruoti kartu su šeima.

– Kaip karas Donbase ir Rusijos Federacijos įvykdyta Krymo aneksija pakeitė Švedijos suvokimą apie Rusijos keliamas grėsmes šalies saugumui?

– Mažai kas tepasikeitė. Iš esmės Rusija visada buvo suvokiama kaip grėsmė, todėl beveik niekas nepasikeitė. Krymas yra vertinamas kaip labai „tolimas“ kraštas, kaip „mažai aktualus“ Švedijos saugumo interesams. Jiems didesnę įtaką padarė povandeninių laivų pratybos, tuo pačiu metu 2014 m. vykusios dviejose ne NATO šalyse – Helsinkio uoste ir Stokholmo salyne. Švedijos gynybos ministerija išleido labai trumpą komunikatą, kuriame teigiama, kad tai nebuvo Rusijos povandeninis laivas, bet galėjo būti Švedijos laivynui priklausantis objektas, mes paprasčiausiai nežinome.

Aš tuo nepatikėjau, bet daugelis patikėjo, nes 1981 m. jau yra buvęs istorinis precedentas, kai sovietų povandeninis laivas dėl stulbinamos nekompetencijos atsidūrė prie pat Švedijos karinio jūrų laivyno bazės. Tai sužadino žmonių atmintį ir jie patikėjo, tačiau tuo metu NATO labai ragino abi valstybes stoti į Aljansą ir štai koks iškalbingas „sutapimas“.

– Pastaruoju metu Baltijos jūroje buvo juntama įtampa dėl rugpjūčio mėn. Rusijos vykdytų pratybų „Vandenyno skydas“. Dėl šios priežasties Švedija dislokavo karines pajėgas Gotlande. Ar galėtumėte pasakyti, kad šios karinės pratybos, tiek Vakarų, tiek ir Rusijos, turėjo įtakos abiejų valstybių santykiams ir tarpusavio pasitikėjimui?

– Jos griauna pasitikėjimą. Vyksta „Aurora 17“ pratybos, kuriose neutrali ir nesusisaisčiusi Švedija treniruojasi kartu su NATO, arba atsakomosios Rusijos pratybos „Zapad-17“ ar „Vandenyno skydas“. Abi pusės tai daro. Tai panašu į seną šunį, kuris loja, kad pažymėtų savo teritoriją, tačiau tai pakerta bet kokį likusį pasitikėjimą.

– Didėjanti grėsmė saugumui, nesvarbu, ar ji reali, ar įsivaizduojama, gali Švedijoje paskatinti diskusijas dėl NATO. Ar galėtumėte paaiškinti, dėl kokių priežasčių NATO galėtų susilaukti palaikymo ir dėl kokių priežasčių galėtų būti stengiamasi išlaikyti status quo ir kokių pasekmių galėtų turėti stojimas į NATO palyginti nedidelės įtampos regione?

– Tai susiję tiek su užsienio, tiek ir su vidaus politika. Buvęs JAV ambasadorius Švedijoje Markas Brzezinskis parinko labai prastą palyginimą sakydamas, kad Švedija turėtų vertinti NATO kaip draudimo polisą, kuris turėtų būti įsigytas prieš įvykstant nelaimei.

Žiniasklaida yra linkusi palaikyti NATO. Kaip jau minėjau anksčiau, socialdemokratų partijai atstovaujantis parlamento narys Andersas Oesterbergo pateikia svarų kontrargumentą, kad narystė NATO tik dar labiau padidintų įtampą. Yra ir tokių, kurie nusiteikę palankiai kariuomenės atžvilgiu, tačiau nenori, kad Švedija stotų į NATO, net jei jiems nepatinka Rusija, nes dėl to nukentėtų šalies ginklų pramonė. Stojimas į NATO atitiktų realistinę saugumo strategiją, grįstą prielaidomis, kad Švedija Rusijai yra strategiškai svarbi ir ji siekia ją perimti.

Nepaisant politiškai įkaitusios atmosferos, visuomenė paprastai net nežino, kas vyksta. Užkulisiuose vyksta įvairiausių su tokio pobūdžio lobizmu susijusių dalykų, apie kuriuos, dėl skaidrumo ir atskaitomybės stokos, plačioji visuomenė net nesužino.

Yra tokis retorinis pasakymas „žodžiai, o ne darbai“: Švedija mėgsta smūgiuoti už savo svorio kategorijos ribų ir būti aktyviai matoma tarptautinėje arenoje kaip puoselėjanti liberalias globalistines vertybes. Išskyrus koronaviruso atvejį, šalis yra linkusi plaukti pasroviui, o ne prieš srovę. Dabar darosi populiaru kritikuoti Rusiją ir Kiniją, tačiau daug kas vyksta paviršutiniškai.

Pastebima labai lėta evoliucija, sąlygojanti pokyčius šventoje neutralumo būsenoje, tačiau diskusijos šiuo klausimu nėra tokios karštos kaip buvo, pavyzdžiui, prieš 15 metų, ir jas dažniausiai skatina emocijos ir vertybės, o ne interesai. Šiais laikais prioritetas teikiamas kitiems klausimams, pavyzdžiui, migracijai.

– Norėčiau užduoti paskutinį klausimą apie dabartinę situaciją Baltijos šalyse ir Vidurio Europoje, atsižvelgiant į Baltarusijos protestus ir NATO kariuomenės perkėlimą į Lenkiją. Kokia yra visuomenės reakcija į šiuos įvykius Švedijos viešojoje nuomonėje ir politiniame diskurse? Ar tai tik patvirtina Rusijos, kaip grėsmės, įvaizdį?

– Viena iš gerųjų Švedijos savybių yra tai, kad ji atkreipia dėmesį ir bando būti vertinama tarptautiniu mastu jos pačios sukurtos sistemos kontekste kaip „humanitarinė supervalstybė“, pirmiausia pabrėžiant vyraujantį liberalų požiūrį į Baltarusiją.

Tai gana naivus globaliai liberalus požiūris į Baltarusijoje vykstančius įvykius ir didėjančią karinę bei politinę įtampą Vidurio ir Rytų Europoje. Nors Baltarusijos įvykiai aiškiai byloja apie vykstančią vienokios ar kitokios formos spalvotąją revoliuciją, pagrindiniame Švedijos diskurse apie ją kalbama panašiai kaip Arabų pavasario pradžioje, kol galiausiai, kaip ir reikėjo tikėtis, toks naratyvas žlunga tikrovės akivaizdoje.

Nepaisoma ar atmetami tam tikri tikrovės aspektai, kaip antai užsienio (t. y. ne Rusijos) sąsajos su Rusijos samdinių perversmo naratyvu. Trūksta valios ar sugebėjimo kritiškai mąstyti ir suprasti galimas vidutinio laikotarpio ar ilgalaikes tokio geopolitinio kišimosi į kitos šalies reikalus pasekmes. Švedija tiesiog nori būti laikoma svarbia ir pripažinta tarptautinės bendruomenės nare ir projektuoti šį įvaizdį, net jei iš tikrųjų jos vaidmuo yra palyginti nežymus.

Gregas Simonsas yra Švedijos Upsalos universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų instituto mokslininkas ir Rygos Turibos universiteto Komunikacijos mokslų katedros dėstytojas. Jo mokslinių interesų sritis apima Rusijos žiniasklaidą, viešąją diplomatiją ir minkštąsias galias, krizių valdymo komunikaciją, žiniasklaidą ir ginkluotus konfliktus.

Mario Giagnorio yra „New Eastern Europe“ redaktorius ir Trento universiteto (Italija) Tarptautinių studijų programos doktorantas.