Pasaulyje

2020.10.17 20:53

Gyvenimas rūsiuose, koronavirusas ir užgriuvęs karas: normalios realybės Kalnų Karabache nėra

Greta Klimkaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.10.17 20:53

Lietuvoje gyvenantis teisininkas Armenas, mūsų šalyje studijas baigusi ir Baku gyvenanti Leyla bei karinius konfliktus stebinti Raudonojo Kryžiaus atstovė Eteri Musayeliam LRT RADIJUI pasakoja šiurpias istorijas iš nepasidalinamo Kalnų Karabacho regiono. Anot pašnekovų, vietos žmonės jau priprato gyventi tamsiuose, nešildomuose rūsiuose arba ryžosi palikti savus namus.

Oro atakos, sprogimai, sugriauti namai – tokia dabar kasdienybė Kalnų Karabacho miestuose ir kaimuose. Trečią savaitę tęsiasi intensyvūs kariniai veiksmai. Raudonasis Kryžius skaičiuoja, kad smurtas regione paveikė šimtus tūkstančių gyventojų.


Žūsta civiliai. Žmonės, tarp kurių nemažai vaikų ir senelių, priversti slėptis nešildomuose rūsiuose arba palikti savo namus.

Bėga į Jerevaną

Lietuvoje tris dešimtmečius gyvenantis teisininkas Armenas Airapetianas telefonu dažnai kalbasi su Kalnų Karabache esančio brolio sūnumi. A. Airapetianas yra šiame regione užaugęs armėnas. Jaunystėje baigęs studijas Vilniaus universitete (VU), į gimtinę jis negrįžo, nes Kalnų Karabachas tuomet buvo nuniokotas, kaip jis sako, pirmojo karo.

Dabar Armenas dirba LRT. Kalnų Karabache vėl prasidėjus kariniams veiksmams, jis nerimauja dėl ten esančių artimųjų. Telefonu jis sužinojo, kad artimieji nuėjo pasitikrinti dėl koronaviruso, mat „visi ten sirguliuoja“.

Armeno mama, sesuo ir brolis su mažais vaikais, prieš prasidedant karo veiksmams, gyveno Kalnų Karabacho mieste Stepanakerte – jį armėnai laiko nepriklausomu apsiskelbusio regiono „sostine“. Pasak Armeno, esant tokiai blogai situacijai regione, gyventi pasidarė visiškai neįmanoma.

„Mano mama, kuriai yra 73 metai, mano sesė su dviejų metukų vaiku, mano brolio žmona su vaikais, kur vienas jų yra vos dviejų metukų, visi jie šiomis dienomis išvyko į Armėniją, į Jerevaną. Su mažais vaikais, su vyresnio amžiaus žmonėmis iš tikrųjų yra labai sudėtinga, – pasakoja Lietuvoje gyvenantis Armenas. – Ten (Kalnų Karabache – LRT.lt) praktiškai iš mano šeimos yra likęs mano brolis bei visi vyrai, kurie gali stovėti su ginklu – visi yra ten.“

Pasislėpti teturi kelias minutes

Armenas pasakoja, kad rugsėjo 27-ąją atakos prasidėjo ryte, kai jo artimieji dar miegojo. Visi iškart puolė slėptis daugiabučio rūsyje. Tokiame, kokie įprastai būna ir Lietuvoje – rūsiai, kaip slėptuvės, Kalnų Karabache būdavo naudojami ir per kelerius metus iki 1994-ųjų trukusį karą.

„Mano brolis dabar yra smarkiai susirgęs – jam plaučių uždegimas. Nežinau, kaip ten yra, ar tai „covidas“, ar kad tie rūsiai nepritaikyti ilgam sėdėti ir gyventi juose. Daugybė žmonių taip paprasčiausiai galbūt suserga – grynai nuo netinkamų gyvenimui sąlygų, ilgai pabuvus tuose rūsiuose“, – neabejoja dėl artimųjų sveikatos besijaudinantis pašnekovas.

Į rūsius slėptis žmonės bėga išgirdę apie tai įspėjančias sirenas. Armenas sako, kad tam jie teturi kelias minutes. „Kadangi daugelis žmonių yra senyvo amžiaus, daugelis su mažais vaikais, kaip kad mano sesė, brolis, tai jūs įsivaizduokit, kad dviejų metukų vaiką miegantį reikia paimti, suruošti ir per dvi ar septynias minutes atsidurti rūsyje, – sako Armenas. – Kadangi tokių bombardavimų ir pavojaus sirenų būna apie septynias-aštuonias, o naktimis ir dar daugiau, tai žmonės, galima sakyti, paprasčiausiai iš tų rūsių negali ir išlįsti.“

Anot jo, situacija yra sudėtinga ir „praktiškai prilygsta humanitarinei katastrofai, nes nuo karo kenčia žmonės, kurie gyvena miestuose, kaimuose – paprasti, taikūs žmonės“.

Jaudinasi dėl artimųjų

Telefonu LRT RADIJUI pavyko susisiekti su Leyla Aliyeva, gyvenančia Azerbaidžano sostinėje Baku. Leyla anksčiau taip pat, kaip ir jau kalbintas Armenas, studijavo VU, kur rinkosi tarptautinės komunikacijos mokslus. Ji yra kilusi iš Kalnų Karabacho, ten užaugo jos tėvai, tačiau per karą 1993-aisiais iš regiono pasitraukė. Vis tik dalis jos giminių vis dar gyvena Kalnų Karabache.

„Turiu giminių, kurie ten kariauja. Vadiname tai Antruoju Karabacho karu. Sunkiausia tai, kad dabar puolami civiliai. Kuomet išgirstu apie žuvusius žmones, iškart skambinu ten gyvenantiems artimiesiems sužinoti, ar viskas gerai“, – jaudulio balse neslepia Leyla.

Pašnekovė sako yra kilusi iš Agdamo, kurį, anot jos, Armėnija okupavo. „Jei neklystu, yra 11 ar 12 kaimų, kuriuos kontroliuoja Azerbaidžanas, – tikina ji. – Mano giminės gyvena tuose kaimuose. Turiu giminių Agdžabedi – Azerbaidžano rajone, kuris dabar atakuojamas. Šis miestas yra ties fronto linija. Kasdien girdimi smūgiai. Ten gyvenantys artimieji persikėlė į mokyklas ar slėptuves.“

Gyvena atakų ritmu

Leyla pasakoja, kad jos artimiesiems taip pat tenka slėptis rūsiuose. „Dėl pavojaus gyvybei jie paliko savo namus, dabar glaudžiasi netoliese esančiuose kaimuose, įsikuria mokyklose. Dabar, kai konfliktas sustiprėjo, kaskart išgirdę raketas, jie bėga žemyn, į rūsius, sėdi ten tris-keturias valandas, po to grįžta atgal, į savo butus, ir laukia kitos atakos.

Mano artimieji turėjo palikti kaimą, savo namus, dabar jie gyvena slėptuvėse ir kasdien bijo dėl savo gyvybių, dėl vaikų gyvybių. Labai neteisinga, kad yra puolami civiliai“, – telefonu LRT RADIJUI sako Azerbaidžano sostinėje Baku gyvenanti Leyla Aliyeva.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tęsiasi kelis dešimtmečius. Šis regionas yra Azerbaidžano dalis, tačiau jį kontroliuoja etniniai armėnai, remiami Armėnijos vyriausybės. 1994-aisiais, nutraukus karo veiksmus, paskelbtos paliaubos, tačiau taikos susitarimas nepasiektas. Vėliau kelių dienų susišaudymai tarp šalių vyko ir 2016-ųjų balandį bei šiemet liepą.

Labiausiai kenčia civiliai

Tarptautinė bendruomenė ragina Armėniją ir Azerbaidžaną nutraukti kovas ir sėsti prie derybų stalo. Tačiau abi pusės toliau tęsia karinius veiksmus, nepaisydamos šeštadienį turėjusių įsigalioti paliaubų, per kurias ketinta apsikeisti žuvusiųjų kūnais.

Sitaciją Kalnų Karabache stebi ir Tarptaurtinis Raudonojo kryžiaus komitetas. Misijos Kalnų Karabache atstovė Eteri Musayeliam LRT RADIJUI konstatuoja, kad „abiejose fronto linijos pusėse civiliai kenčia šio konflikto pasekmes“. „Realybė tokia, kad paprasti žmonės, civiliai, kurie turėtų būti saugomi ir gerbiami, kaip ir jų aplinka, patiria didžiausius sunkumus dėl šio konflikto.

Pranešama apie tragiškai žūstančius ir sužalojamus civilius abiejose pusėse. Žmonėms sunku užsidirbti pinigų kasdieniam gyvenimui, kiti leidžia santaupas. Daug jų traukiasi į saugesnes vietas. Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho „institucijos“ skelbia, kad apie 75-is tūkstančius žmonių dėl saugumo paliko namus ir persikėlė arba į kaimyninius kaimus, arba į Armėniją“, – pasakoja E. Musayeliam.

Normali realybė nebeegzistuoja

Raudonojo Kryžiaus atstovė pasakoja, kad regione sunaikinta šimtai namų, ligoninių, mokyklų ir kita infrastruktūra. Gyventojai buvo smarkiai paveikti koronaviruso krizės, nukentėjo ekonomiškai. Moksleiviai dėl pandemijos į mokyklas sugrįžo rugsėjo viduryje, tačiau netrukus, prasidėjus kariniams veiksmams, jos vėl buvo uždarytos. Atakuojamos ligoninės. Medikai praneša, jog trūksta kraujo donorų bei medicininės įrangos.

„Skaičiuojame, kad per ateinančius mėnesius humanitarinės pagalbos prireiks šimtams tūkstančių žmonių abiejose fronto linijos pusėse. Reikės vandens, higienos priemonių, – sako ji. – Matome, kad mastas didelis, tačiau tikslų poreikį dar reikės suskaičiuoti.

Žmonės ir taip kentėjo dėl koronaviruso, izoliacijos, ekonominių sunkumų, tačiau gyvenimas buvo begrįžtantis į vėžes. Tačiau staiga šis konfliktas vėl viską sugadino – normali žmonių realybė nebeegzistuoja.“

Pašnekovai pasakoja, kad dėl karo kai kur nėra elektros, sutriko ir kitos komunalinės paslaugos. Ne visur įmanoma nusipirkti maisto, tad artimieji bei įvairios organizacijos jiems perduoda maisto davinius, drabužių bei kitų būtiniausių dalykų.

Be to, nerimaujama, kad artėja žiema, ir žmonės gali nespėti pasiruošti šaltajam sezonui. Baiminamasi ir dėl koronaviruso, mat dideliam kiekiui žmonių slepiantis rūsyje, jis gali lengvai plisti, tačiau dabar yra nustumtas į antrą planą.

Pasakojimą klausykite ir radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.