Pasaulyje

2020.10.18 18:51

Su COVID-19 kovojančių rusų medikų kasdienybė: ligoninės apsimeta, kad mirusių darbuotojų nė nebuvo

Robert Coalson, Tatyana Voltskaya, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.10.18 18:51

Tarp 75 žmonių, žvelgiančių iš nuotraukų savadarbiame Sankt Peterburgo gyventojų įrengtame memoriale nuo COVID-19 mirusiems medikams, jauniausia yra trisdešimtmetė Marija Tyško

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Aštuonerius metus M. Tyško dirbo slaugytojos padėjėja veteranų ligoninėje ir svajojo vieną dieną tapti bendrosios praktikos slaugytoja.

Tačiau kai balandžio 15 d. ji mirė nuo COVID-19, ligoninė ir miesto valdžia atsisakė ją pripažinti medicinos darbuotoja ir išmokėti jos šeimai kompensaciją, žadamą priešakinėse fronto linijose su šia infekcija kovojusiems ir jos aukomis tapusiems medikams.

„Kai ligoninės personalo skyriaus direktorės apie tai paklausiau, ji šiurkščiai atkirto: „Jai kompensacija nepriklauso, ji nebuvo medicinos darbuotoja“, – pasakoja Marijos Tyško mama Margarita.

„Nesupratu, kaip jie gali atsisakyti, – RFE / RL sakė rajono tarybos narė Nelli Vavilina. – Nors pinigai jiems [tėvams] nėra taip svarbu, jie apstulbo išgirdę: „Jums niekas nepriklauso. Ji nebuvo medikė. Ji buvo registratūros darbuotoja.“

„Jie kreipėsi į mane prieš keletą savaičių ir vos pradėję apie tai kalbėti, apsiverkė. Jiems labai skaudu. Pinigai nesugrąžins dukros, tačiau aš padarysiu viską, kad kompensacija būtų išmokėta“, – kalbėjo valdininkė.

N. Vavilina pridūrė, kad Marijos Tyško istorija tampa vis plačiau žinoma, o visuomenės parama jos šeimai auga – žmonės siūlosi apmokėti advokato paslaugas ar suteikti kitokią pagalbą.

Svajonė ir ryžtas

Vos ketverių metukų sulaukusiai Marijai Tyško buvo diagnozuotas vaikų cerebrinis paralyžius. Šeima dėjo visas pastangas, bandydama palengvinti įvairius simptomus, tačiau mergaitės regėjimo atstatyti nepavyko. Ji lankė specialią silpnaregių mokyklą, o vėliau įstojo į medicinos kolegiją, neatsisakydama svajonės vieną dieną tapti slaugytoja.

Baigusi mokslus Marija įsidarbino slaugytojos padėjėja valstybinės Karo veteranų ligoninės Traumatologijos skyriuje.

„Pirmieji metai jai buvo labai sunkūs, – prisimena mama. – Jai teko prižiūrėti pagyvenusius žmones, gydomus dėl įvairių kaulų lūžių. Juos tekdavo kiloti, apversti. O ji buvo tokia smulkutė, nesvėrė nė 50 kilogramų. Tačiau palaipsniui ji įgudo.“

„Ji labai mėgo bendrauti, su ja buvo lengva sutarti, – pasakoja Margarita Tyško. – Ji su niekuo nekonfliktavo.“

Maždaug po metų mergina buvo perkelta į neurologijos skyrių, kur labai sėkmingai pritapo.

„Į darbą ji kasdien eidavo kaip į šventę, – prisimena mama. – Ji man nuolat pasakojo, kokia yra laiminga, kaip jai puikiai sekasi darbe. Šiame skyriuje ji dirbo penkerius metus, puikiai sutarė su vyr. slaugytoja ir vyr. gydytoju. Ji buvo tokia laiminga.“

Tačiau netrukus buvo paskirtas naujas ligoninės direktorius. Juo tapo Maksimas Kabanovas. Vieną dieną jis išsikvietė M. Tyško ir pasakė, kad ji privalanti išeiti iš darbo. Jis atsisakė nurodyti atleidimo priežastis tepasakęs, kad apie viską ji galinti pasiskaityti ligoninės tinklalapyje.

M. Kabanovo vadovaujama ligoninės administracija atsisakė pakomentuoti šią situaciją.

Marija ir jos tėvai pasikonsultavo su teisininku ir nusprendė, kad mergina liks dirbti. Marija Tyško pasakė M. Kabanovui, kad jei jis ją atleis, ji kreipsis į teismą. Kitą dieną ji buvo paskirta dirbti registratūroje ligoninės reabilitacijos centre.

„Jai pradėjo skirti papildomas pamainas, – pasakoja mama. – Vietoje priklausančių šešių ar septynių 24 valandų pamainų per mėnesį ji dirbdavo po dešimt. Jie stengėsi ją išstumti. Aš jai tai paaiškinau, bet ji sakė, kad jai nesvarbu, kad ji nesitrauks, nes dirbti ligoninėje jai patinka.“

„Ji negalėjo susitaikyti su neteisybe, – priduria mama. – Jis vis kartodavo: „Tegul jie paaiškina, ką aš padariau ne taip, ir aš išeisiu.“

„Aš taip stengiausi“

Mama prisimena, kad likus maždaug trims mėnesiams iki mirties, Marija Tyško ėmė nuolat verkti. Užtruko nemažai laiko, kol jai pavyko išsiaiškinti, kas atsitiko. Paaiškėjo, kad apgaulės būdu Marija buvo priversta pasirašyti dokumentą, kuriame jos pareigos įvardijamos ne kaip medicinos įstaigos registratūros darbuotoja, o tiesiog kaip registratūros darbuotoja. Nuo tos akimirkos, nors pareigos niekuo nepasikeitė, ji tapo ligoninėje dirbančia ne medicinos darbuotoja.

„Iš pradžių ji nesuprato, kas nutiko, – sako Margarita Tyško. – Bet kai suprato, nebegalėjo sulaikyti ašarų. Ji sakė: „Mama, jie atėmė iš manęs profesiją. Aš taip stengiausi, o jie mane apgavo.“

Kovo viduryje, kai miestą jau visa jėga siaubė pandemija, Marija Tyško buvo iškviesta į darbą 7 val. ryto. Jai buvo liepta matuoti visų savo pamainą pradedančių ligoninės darbuotojų temperatūrą. Jai buvo skirtas nedidelis kabinetas ir beveik tris valandas kiekvieną rytą ji turėdavo vertinti ligoninės personalo sveikatos būklę.

„Balandžio 1 d. ji man paskambino apie antrą valandą popiet ir pasakė, kad labai prastai jaučiasi, – prisimena mama. – Temperatūra pakilo iki 38,9 laipsnių. Aš jai liepiau nedelsiant važiuoti namo, bet ji sakė negalinti ir atidirbo iki pamainos galo. Kai apie penktą valandą vakaro ji galiausiai grįžo namo, vos bepaėjo, prisilaikydama sienos.“

„Apgaulė“ ir mirtis

Margarita Tyško iškvietė greitąją pagalbą, tačiau atvykę medikai pasakė, kad jos dukra persišaldė ir kitos dienos rytą turėtų kreiptis į gydytoją.

Gydytoja išrašė antibiotikų ir išsiuntė Mariją gydytis namuose. Balandžio 6 d., kai merginai pasidarė sunku kvėpuoti, tėvai vėl iškvietė greitąją pagalbą. Ji buvo nuvežta į ligoninę, kur jai diagnozuotas plaučių uždegimas. Po trijų dienų Margarita Tyško taip pat buvo hospitalizuota.

Paskutinį kartą telefonu juodvi kalbėjosi balandžio 7 d. Tos pačios dienos vakarą Marija Tyško buvo perkelta į intensyviosios terapijos skyrių ir prijungta prie plaučių ventiliavimo aparato. Balandžio 15 d. mergina mirė.

Nė vienas žmogus iš ligoninės, kurioje Marija dirbo 8 metus, nesusisiekė su jos šeima ir nepareiškė užuojautos.

„Galioja įstatymai, – RFE / RL sakė miesto Sveikatos apsaugos komiteto atstovė spaudai Olga Riabinina. – Juose aiškiai parašyta, kad kompensacija mokama tik medicinos darbuotojams. Visose ligoninėse yra medicinos ir ne medicinos darbuotojų sąrašai. Jei bus priimtas sprendimas mokėti kompensacijas ne medicinos darbuotojams, žinoma, jos tėvai išmoką gaus. Mes neprieštaraujame, kad jos būtų mokamos visiems... Tačiau šiuo metu kompensacijos skiriamos tik medicinos darbuotojams.“

Sankt Peterburgo tarybos deputatas Aleksejus Kovaliovas teigė, kad Marijos Tyško atvejis jam kelia susirūpinimą.

„Tuo pačiu metu mane vis pasiekia pranešimai apie tai, kad ta pati ligoninė skiria išmokas niekada COVID-19 nesirgusiems, bet reikiamus dokumentus pristačiusiems žmonėms, – sakė jis RFE / RL. – Kalbu apie įvairius draugus ir artimuosius. Kol kas man nepavyko išsiaiškinti, ar ši informacija turi pagrindą. Tačiau tokiame fone atsisakymas išmokėti kompensaciją Marijos tėvams dėl menko formalumo ypač liūdina. Tuo labiau, kad aštuonerius metus ji dirbo slaugytoja.“

Nors memoriale nuo COVID-19 mirusiems Sankt Peterburgo medikams galima suskaičiuoti 75 nuotraukas, oficialiai šios infekcijos aukomis miesto valdžia pripažįsta tik 35 medicinos darbuotojus.

A. Kovaliovas ne kartą prašė Generalinės prokuratūros ištirti kai kuriuos iš šių atvejų. RFE / RL jis sakė, kad daugelis medicinos darbuotojų mirė dėl įstaigų, kuriose jie dirbo, administracijos, neaprūpinusios jų reikiamomis apsaugos priemonėmis, aplaidumo.

„Šie atvejai turėtų būti kvalifikuoti kaip baudžiamosios bylos“, – sakė jis. Antraip, anot jo, ligoninių administracija ar sveikatos priežiūros pareigūnai „ir toliau nekreips dėmesio į medicinos darbuotojų sveikatą ir naudos žmones kaip patrankų mėsą“.

Populiariausi