Pasaulyje

2020.10.25 10:40

Kai nacių atžalos kalba apie tėvų nusikaltimus – kaip nuo Holokausto Ukrainoje slapstėsi vaikai

LRT.lt2020.10.25 10:40

Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainos teritorijoje buvo sunaikinta pusantro milijono žydų. „Deutsche Welle“ pasakoja apie Vokietijoje išleistą liudijimų rinkinį, skirtą Holokausto tragedijai atminti.  

Kelno nacionalsocializmo dokumentavimo centras yra didžiausias Vokietijoje regioninis muziejus-memorialas. Jis įsikūręs tame pačiame pastate, kur Trečiojo reicho laikais veikė gestapo kalėjimas. Net pandemijos metu čia vyksta įvairūs renginiai, skirti nacių režimo aukoms atminti. Neseniai čia buvo pristatyta Vokietijoje išleista knyga „Gyvenimas ir mirtis Holokausto epochoje Ukrainoje“.

Joje pateikiami Holokaustą išgyvenusių žydų – tuo metu buvusių vaikais ir paaugliais – liudijimai. Žydų istorijas surinko Kijevo istorikas profesorius Borisas Zabarko, kuris pats, būdamas vaikas, išgyveno okupaciją Šargorodo miesto (Vinicos regionas) gete. Vokiškasis leidimas yra ilgamečio Margret ir Wernerio Muellerių darbo vaisius. Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus ši nelengva tema yra tapusi pagrindine jų gyvenime. Margret ir Werneris Muelleriai bendrauja su dažnai per stebuklą Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis Lenkijoje ir Ukrainoje, jais rūpinasi, organizuoja jų susitikimus su Vokietijos moksleiviais, verčia jų liudijimus į vokiečių kalbą... Jie ir pristatė knygą Kelne.

Kodėl vokiečiai kalba apie savo nusikaltimus

„Gyvenimas ir mirtis Holokausto epochoje Ukrainoje“ – tai išgyvenusiųjų liudijimų rinkinys, beveik monografija, su dešimčių getų aprašymais, geografiniais žemėlapiais, chronologinėmis lentelėmis: kur ir kada getas buvo įsteigtas, kiek žydų buvo sunaikinta... Tai yra Holokausto geografija, rašo „Deutsche Welle“.

Istorijas apie patyčias, trėmimus, masinius sušaudymus, alkį ir nepakeliamas gyvenimo sąlygas getuose sunku skaityti net ir tiems, kurie apie šiuos dalykus yra nemažai girdėję. O kaip tai skaityti vokiečiams, kurių tėvai ir seneliai buvo Holokausto vykdytojai ir organizatoriai? Kas juos verčia tai daryti? Kaltė? Atsakomybės jausmas?

Werneris Muelleris: Visų pirma atsakomybės jausmas. Kolektyvinė atsakomybė. Bet man asmeniškai labai svarbų vaidmenį suvaidino ir mano paties šeimos istorija. Mano tėvas, kuris buvo paprastas Vermachto kareivis, 1945 m. pabaigoje grįžo namo iš amerikiečių nelaisvės ir man pasakė (o man tada buvo devyneri), kad amerikiečiai jiems rodė dokumentinę kino kroniką apie koncentracijos stovyklas.

Mano tėvas buvo sukrėstas – buvo sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai iš tiesų vyko. Po metų, kai Didžiosios Britanijos okupacinė valdžia Hagene surengė parodą apie tai, kas vyko koncentracijos stovyklose, tėvas mane ten nusivežė. Ten mačiau baisias nuotraukas, kalnus batų, iš žmogaus odos pagamintus šviestuvus, rastus Buchenvalde... Nuo to laiko negaliu pamiršti matytų vaizdų.

Be to, mano tėvo broliai buvo tiesiogiai susiję su nacionalsocializmo nusikaltimais. Vyriausias brolis dirbo gestapui Mece. Jis siuntė kalinius į Dachau koncentracijos stovyklą, tačiau po karo visiškai rimtai tikino nežinojęs, kas yra Dachau. Neva jis tiesiog pasirašinėjo kalinių priėmimo ir išdavimo lapuose ir nieko baisaus nepadarė. Jam koją pakišo tai, kad jis iš karto po karo grįžo namo į Miuncheną, o kaimynai piktinosi: mūsų vyrai, paprasti kariai, vis dar sovietų nelaisvėje, o šis gestapo tarnautojas ramiai sau gyvena namuose. Dėl to amerikiečiai jį suėmė ir teisė, beje, Dachau mieste.

Kitas tėvo brolis nacių laikais tarnavo SS, dirbo geležinkelyje. Jis tarnavo statybiniame traukinyje Lenkijoje ir, atrodo, statė „Fiurerio“ bunkerį. Dar būdamas vaikas mačiau, kaip blogai jis elgėsi su žmonėmis. Bet po karo jam nieko nenutiko.

Apskritai mane paskatino noras, gilus vidinis poreikis parodyti, kad ne visi vokiečiai yra tokie. Nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio mudu su Margret pradėjome važinėti į Lenkiją, į Ukrainą, kalbėtis su žmonėmis, išgyvenusiais karą, lagerius, getus, kvietėmės juos į Vokietiją. Matėme, kokie svarbūs jiems yra asmeniniai kontaktai su vokiečiais, kurie suvokia savo praeitį ir ją smerkia. Labai svarbu, kad tai niekada nepasikartotų.

– O kaip pradėjote versti, publikuoti, pasakoti vokiečių skaitytojams apie tai, ką patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės?

Werneris Muelleris: 1996 m. Varšuvoje, kur lydėjome grupę Holokaustą išgyvenusių ukrainiečių žydų, susipažinome su istoriku iš Ukrainos profesoriumi Borisu Zabarko, kuris, pats būdamas dar vaikas, gyveno Šargorodo gete. Borisas pamatė, kad Lenkijoje yra daug knygų apie Holokaustą, o Ukrainoje jų beveik nėra. Jis ką tik buvo pradėjęs rinkti išgyvenusiųjų prisiminimus, jų liudijimus apie tai, ką jie patyrė. Sovietmečiu tai buvo neįmanoma – apie žydų tragediją nebuvo garsiai kalbama, pats žodis „žydas“ buvo įtartinas. O ir patys žmonės labai nenoriai kalbėjo apie tai, ką patyrė. Juos vis dar kaustė sovietmečiu gaji baimė, kai ši tema buvo tabu. Be to, buvo labai sunku viską prisiminti.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje situacija pasikeitė. Tačiau nebuvo lėšų keliauti po šalį, susitikti su žmonėmis, fiksuoti jų pasakojimus. Padėjome B. Zabarko. Tuo metu jis Ukrainoje išleido kelių dešimčių žmonių atsiminimus. Tada ir kilo mintis juos išversti į vokiečių kalbą ir išleisti Vokietijoje. Juk labai svarbu, kad šie liudijimai pasiektų kuo daugiau žmonių. Taip pasirodė pirmoji mūsų knyga „Tik mes išgyvenome („vok. „Nur wir haben überlebt“). B. Zabarko toliau susitikinėjo su išgyvenusiaisiais, užrašinėjo jų prisiminimus. Dabar jų yra jau daug daugiau kaip šeši šimtai.

Supratome, kad turime paskelbti ir kitus liudijimus. Juk čia, Vokietijoje, apie Holokaustą Ukrainoje žinoma labai mažai. Žinoma apie Aušvicą, apie Varšuvos getą, tačiau tai tik viršūnės, simboliai. O Ukrainoje buvo dešimtys, jei ne šimtai, getų ir lagerių, daugybė masinių egzekucijų, pavyzdžiui, Babi Jare, Umanėje, Charkive, Bogdanovkoje, Nikolajevo srityje... Ukrainoje žuvo apie pusantro milijono žydų.

– Kas skaitys šią knygą? Siauras specialistų ratas? Istorikai? Universitetų studentai? Nors žodis „skaityti“ čia, greičiausiai, nelabai tinka...

Margret Mueller: Žinoma, tai nėra ta knyga, kurią norisi skaityti prieš miegą. Jos apskritai neįmanoma skaityti nuo pradžios iki pabaigos kaip, tarkime, romaną. Knyga pirmiausia skirta tiems vokiečiams, kurie labai mažai žino arba iš viso nieko nežino apie žydų genocidą Ukrainoje „Trečiojo reicho“ metais. Su žmonėmis, kuriems tai svarbu, susiduriame įvairiose konferencijose, susitikimuose, atminimo renginiuose, sutinkame tų, kurie yra susiję su tragiška praeitimi, su vokiečių atsakomybe už ją, su mūsų atsakomybe, su galinčiais padėti išgyvenusiems žmonėms, tiems, kam pavyko išsigelbėti...

– Parengti knygą iš viso užtruko dešimt metų...

Margret Mueller: Tai – labai didelis darbas. Jį dar labiau apsunkino tai, kad sunkiai susirgo mano vyras, kuris daugiausia ir užsiėmė rinkinio sudarymu, redagavimu. Jam buvo atliktos kelios operacijos, bet paskui jis vėl ėmėsi knygos. Jis išsiuntė informaciją apie knygą, apie šimtą puslapių teksto, keletą knygoje pateiktų geografinių žemėlapių keliems leidėjams, įskaitant Berlyne įsikūrusią leidyklą „Metropol“. Čia leidžiamos knygos apie nacionalsocializmą ir stalinizmą, apie jų istoriją, nusikaltimus, esmę. Vos po kelių valandų paskambino leidėjas Friedrichas Veitlas ir padėkojo už garbę išleisti šią knygą.

Štai vienas iš liudijimų, patekusių į rinkinį „Gyvenimas ir mirtis Holokausto epochoje Ukrainoje“.

Vladimiras Atšeleris (g. 1934 m.): „Likau visiškai vienas“

Aš nežinau savo tikrojo vardo, pavardės, tėvavardžio, gimimo dienos ir metų. 1950 m. išduotame gimimo liudijime tose grafose, kur turi būti įrašyti tėvų duomenys, yra brūkšniai, o gimimo data nurodyta rugpjūčio 23 d. – Charkivo išvadavimo garbei. Prisiminiau, kad gyvenome dideliame mieste, todėl ir pasakiau, kad gimiau Charkive.

1939 m. (tada man buvo penkeri), mano tėvas, matyt, buvo išsiųstas dirbti į mažą kaimelį netoli Brody miesto, Lvivo srityje. Ten mes ir gyvenome, kai prasidėjo karas. Pirmieji karo prisiminimai: motinos ašaros dėl žuvusio tėvo, kuris vienas pirmųjų išėjo į frontą, daugybė verkiančių žmonių visame name, artilerijos šūvių gausmas ir sudegęs sovietinis tankas miestelio pakraštyje. Tada viskas nutilo. O ryte – didžiuliai vokiečių tankai ir pilkomis uniformomis vilkintys kareiviai su šalmais gatvėse. Mes, berniukai, pribėgdavome prie jų, apžiūrinėdavome ginklus ir išsiprašydavome gražių medinių dėžučių nuo cigarų.

Pirmuosius nerimo ženklus suaugusieji pajuto, pamatę liepsnojantį sinagogos pastatą. Po to visiškai nieko nebeprisimenu. Nepamenu, kaip atsidūrėme gete... Didžiuliai spygliuota viela apjuosti namai, nepažįstami žmonės ir gatvės. Nuolatinis alkio ir šalčio jausmas. Mes su broliu iš apgriuvusio namo nešiojome medžio drožles, lentas, kad turėtume kuo pasišildyti. Greičiausiai tokiu būdu ir išgyvenome 1942 metų žiemą. Tada pastebėjome, kad aplink mus gete beveik neliko žmonių (pirmosios masinės egzekucijos Brodyje vyko jau liepos 12 d. Vėliau buvo nužudyta dar 1000 žydų, be to, daugiau nei tūkstantis mirė nuo bado ir ligų, apie 9 tūkst. buvo išvežti į Treblinką ir kitas mirties stovyklas)... Mes slėpėmės tuščiame name, mažame kambarėlyje be durų. Naktį pro angą su mažu liuku lubose išlipdavome į palėpę.

Kartą mama pasakė, kad nebėra ko daugiau valgyti, kad turime eiti į kaimą pas kažkokius pažįstamus žmones. Išėjome į gatvę. Mama su mažąja sesute ant rankų ėjo priekyje, o mes su broliu, susikibę už rankų, iš paskos. Mama įspėjo, kad laikytumėmės atstumo ir jei kartais vokiečiai ar policija ją sustabdytų, nesiartintumėme, o apeitume aplinkui. Buvome jau visai netoli miesto pakraščio, kai mamą sustabdė policija. Daugiau nei jos, nei sesutės nebemačiau. Greičiausiai jas ištiko visų geto kalinių likimas.

Prasidėjo našlaičių gyvenimas. Miške gyvenome žeminėse, ugnį pasikurdavome tik naktį, kad nesimatytų dūmų. Mes su broliu paeiliui eidavome į artimiausius kaimus, prašėme išmaldos. Žmonės davė maisto, senų drabužių – kas ko galėjo. Vieną dieną brolis nuėjo į kaimą, o aš likau pamiškėje. Laukiau jo iki vakaro, bet jis taip ir negrįžo. Vėliau žmonės pasakojo, kad jį sugavo policija. Likau vienas. Man buvo aštuoneri.

Atėjo žiema. Vieną dieną vokiečiai surengė reidą. Išeidamas iš kaimo išgirdau šaudymą, o ant kelio mačiau nužudytą vyrą sutraiškyta galva. Pasileidau bėgti į priešingą pusę, kur akys veda. Pakeliui pamečiau batus ir kelis kilometrus per sniegą bėgau basas. Užsilipau ant daržinėje sukrauto šieno ir netekau sąmonės. Pabudau trobelėje, pamačiau virš savęs palinkusį mane slaugiusios ir man gyvybę išgelbėjusios senolės veidą. Bet ilgai likti pas ją negalėjau, todėl patraukiau į Rytus fronto link...

Išsiugdžiau kažkokį gyvulišką savisaugos instinktą. Intuityviai skirdavau savus ir svetimus žmones. Pusantrų metų klaidžiojau po okupuotą Ukrainos teritoriją, po kaimus, ūkius, vengiau miestų, nakvodavau daržinėse, tvartuose šalia gyvulių. Kartais pasisekdavo sutikti gerų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe, leisdavo man – žydų berniukui – pagyventi savo namuose, prižiūrėjo mane ir maitino. Buvo ir kitokių žmonių. Kartą įsikibau į roges su šienu. Vyras mane pastebėjo ir nuvijo botagu. Kritau į sniegą ir stebuklingu būdu nesušalau atvirame lauke.

Vėlyvas 1943 m. ruduo. Purvas, šaltis, alkis. Jėgų nebebuvo. Bet frontas artėjo. Vieną naktį pamačiau šviesą netoliese esančioje trobelėje. Prišliaužiau iki prieangio, atidariau duris, o ten ginkluoti žmonės prie krosnies. Instinktyviai bandžiau pabėgti, bet kritau, užkliuvęs už slenksčio. Paskutinis dalykas, kurį mačiau, buvo žvaigždutės ant Raudonosios armijos žvalgų kepurių. Prasidėjo naujas mano, kaip pulko sūnaus, gyvenimas. Bet tai jau atskira istorija.