Pasaulyje

2020.10.11 16:23

Kaip nigerietis Augustas Browne`as gynė Lenkijos nepriklausomybę ir globojo geto pabėgėlius

LRT.lt2020.10.11 16:23

Tarp šimtų tūkstančių šalies patriotų, kuriuos Lenkija šlovina už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime Antrojo pasaulinio karo metu, yra ir Nigerijoje gimęs juodaodis, rašo BBC. 

Septyniolika metų Lenkijoje praleidęs džiazo muzikantas Augustas Agboola Browne`as jau buvo įkopęs į penktą dešimtį, kai 1939 m. stojo į kovą su nacių okupacija. Manoma, kad jis yra vienintelis juodaodis, dalyvavęs Lenkijos pasipriešinimo judėjime.

Pasivadinęs Ali slapyvardžiu, jis narsiai kovėsi už savo antrąją tėvynę Varšuvos apgulties metu, kai Lenkiją užpuolė Vokietija, o vėliau ir Varšuvos sukilime, kuris buvo numalšintas prieš 76 metus.

Nuostabiausia tai, kad jis išgyveno karą, kurio metu 94 proc. Lenkijos sostinės gyventojų žuvo arba buvo priversti bėgti, ir gyveno sugriautame mieste iki pat 1956 m., kai kartu su antrąja žmona emigravo į Didžiąją Britaniją.

Šiandien apie A. Browne`o pasiaukojamą kovą primena nedidelis akmeninis paminklas Varšuvoje. Tačiau net ir tų nedaugelio detalių apie jo gyvenimą nežinotume, jei 1949 m. jis nebūtų pateikęs prašymo stoti į veteranų asociaciją.

Dokumentas net šešis dešimtmečius buvo kažkur užsimetęs, kol 2009 m. jį atrado Varšuvos sukilimo muziejaus darbuotojas Zbigniewas Osinskis.

Šis dailiu pasviru raštu užpildytas prašymas su viename kampe priklijuota pasine nuotrauka tapo A. Browne`o „Rozetės akmeniu“, leidusiu tyrėjams iš atskirų faktų atkurti jo biografiją ir surasti iki šiol gyvenančius palikuonis.

Nuotraukoje švarku ir jaukiai prigludusiu megztiniu vilkintis A. Browne`as atrodo jaunatviškas ir žvalus, veidą puošia vos pastebima šypsenėlė. Visi, kas pažinojo A. Browne`ą, apibūdina jį kaip gražų vyrą, mėgusį stilingai rengtis, rašo BBC.

Tuo metu jis jau buvo perkopęs penktą dešimtį, nes formoje nurodyta, kad gimė 1895 m. liepos 22 d. Wallace`o ir Jozefinos šeimoje tuo metu Britų imperijai priklausiusiame Lagose.

Kartu su uosto darbininku dirbusiu tėvu britų prekybiniu laivu A. Browne`as atvyko į Angliją, kur prisijungė prie teatro trupės, keliavusios po Europą, ir per Vokietiją pasiekė Lenkiją.

„Teikė prieglobstį pabėgusiems iš geto“

Apmaudu, tačiau dokumente nieko nerašoma apie tai, kas privertė jį išvykti iš Nigerijos ir apsistoti Lenkijoje, todėl belieka tik spėti, kad dėl visko kaltas nuotykių troškimas. Visgi ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis jau buvo pakankamai gerai žinomas džiazo perkusininkas, grojęs Varšuvos restoranuose.

Rastame dokumente A. Browne`as nurodo, kad pasipriešinimo metu jis platino pogrindinę spaudą, prekiavo elektronine įranga ir „teikė prieglobstį pabėgusiems iš geto“. Varšuvos gete, į kurį naciai buvo per prievartą suvarę mieste gyvenusius žydus, dėl bado, ligų ir smurto mirė 91 tūkst. žmonių. Dar maždaug 300 tūkst. buvo išvežti mirti į nacių koncentracijos stovyklas, rašo BBC.

Varšuvos sukilimas (1944 m. rugpjūtis-spalis):

– Rugpjūčio 1 d. Lenkijos pogrindiniai daliniai, dar žinomi kaip „Armia Krajowa“, užpuolė šalį okupavusius vokiečius.
Jie greitai perėmė didesnės miesto dalies kontrolę.
– Vokietija atsiuntė pastiprinimą, o visai šalia dislokuota sovietų kariuomenė lenkams nepadėjo.
– 63 dienas priešinęsi lenkai pasidavė spalio 2 d.
– Žuvo 200 tūkst. civilių ir 16 tūkst. lenkų kovotojų.

Pasirodo, A. Browne`as pats nusprendė likti Lenkijoje po karo, nes kaip Britų imperijos pilietis jis turėjo galimybę išvykti.

Pirmą kartą atvykęs į Lenkiją, A. Browne`as apsistojo Krokuvoje, kur susituokė su pirmąja žmona Zofia Pykowna, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Ryszardo ir Aleksanderio.

Santuoka iširo, tačiau prasidėjus karui, A. Browne`as pasirūpino, kad jo sūnūs ir jų motina gautų prieglobstį Anglijoje. Greičiausiai dėl pasiryžimo dalyvauti Lenkijos pasipriešinimo judėjime pats A. Browne`as kartu su jais neišvyko.

Trūkstamos informacijos dėlionės detalės kelia daug klausimų apie jo gyvenimą.

„Tylus, uždaras žmogus“

Tatiana Browne, dukra iš kur kas ilgiau trukusios antrosios santuokos su Olga Miechowicz, gimė ir užaugo Londone ir yra vienintelė šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenanti A. Browne`o atžala. Ji sako, kad tėvas niekada nepasakojęs, ką jam teko išgyventi.

Šiuo metu jai 62 metai. Tėvas mirė 1976 m. kai Tatianai buvo vos 17. Ji atsimena A. Browne`ą kaip „labai tylų, labai uždarą ir šiek tiek nuo visko atsiribojusį“ žmogų, kuris niekada nekalbėjo apie gyvenimą Lenkijoje ir vaikystę Lagose.

Tatiana negali paaiškinti, kodėl nė vienas iš tėvų nepasakojo jai apie savo praeitį. Galbūt tokiu būdu jie stengėsi pamiršti traumą, kurią patyrė ir baisumus, kurių liudininkai buvo, rašo BBC.

Moteris prisimena kartą su tėvais žiūrėjusi dokumentinį filmą apie karą ir tuomet motina pasakiusi: „Prisimenu, mačiau žmones pakartus tiesiog gatvėje. Žinau, kad tai tiesa, nes savo akimis mačiau“.

Tačiau daugiau kalbų apie tai nebuvo, nors dabar ji apgailestauja, kad tėvai nepapasakojo plačiau.

A. Browne`as liko ištikimas lenkų kultūrai, kurios apsuptyje gyveno beveik 35 metus, o Tatiana prisimena, kad jų namuose Londone buvo kalbama tik lenkiškai.

Vienas pažįstamas lenkas A. Browne`ą prisimena kaip žmogų, kalbėjusį „tobula lenkų kalba, net šiek tiek varšuvietišku akcentu“. Jis laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, rašo BBC.

„Tėtis mane išmokė angliškai skaityti ir rašyti“, – prisimena Tatiana.

„Sąmojingas ir labai žavus“

Lieka neaišku, kaip juodaodžiui muzikantui, kuris tuo metu turėjo traukti visų aplinkinių žvilgsnius, pavyko išgyventi nacių okupuotoje Lenkijoje.

Dar du iš Afrikos kilę vyrai – Jozefas Diakas iš Senegalo ir Samas Sandi, kurio tiksli kilmės vieta kontinente nėra žinoma, – tarnavo Lenkijos kariuomenėje lenkų ir bolševikų karo (1919–1921) metu ir liko Varšuvoje, tačiau abu mirė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, rašo BBC.

Atmetus juos ir A. Browne`ą, ekspertų teigimu, tarpukariu Varšuvoje galbūt gyveno dar du juodaodžiai, profesionalūs muzikantai, kurių pėdsakai dingsta, pasidėjus okupacijai.

Tatianos prisiminimai apie charizmatišką tėvo asmenybę gali padėti suprasti, kaip jam pavyko išgyventi.

„Tėtis buvo labai sąmojingas ir labai žavus, – prisimena Tatiana. – Kai sekmadieniais eidavome į bažnyčią, mačiau, kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis. Jis turėjo kažkokios šilumos, kuri patraukdavo žmones, todėl visi jį mėgo. Kai jis būdavo kitų žmonių draugijoje tai [energija] labai jautėsi. Jis traukė žmones.“

A. Browne`o istorija pasirodė 2009 m., tuo metu, kai Lenkijoje buvo labai sustiprėjusios patriotinės nuotaikos ir ksenofobija, rašo BBC.

Ji akimirksniu sudomino politinės aplinkos atstovus, pasigirdo raginimų įamžinti jo atminimą kaip pridera nacionaliniam didvyriui.

Tuo metu tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, kuris yra vienas iš kontraversiškai vertinamos partijos „Įstatymas ir teisingumas“ įkūrėjų, pasiūlė „pagerbti jį, minint 65-ąsias Varšuvos sukilimo metines“, – sako džiazo istorikas Krzysztofas Karpinskis, tuomet ėjęs Lenkijos džiazo asociacijos, su kuria L. Kaczynskio kanceliarija susisiekė, norėdama gauti daugiau informacijos apie A. Browne`ą, viceprezidento pareigas.

Tačiau 2010 m. L. Kaczynskis žuvo aviakatastrofoje ir prezidento planai, deja, buvo palaidoti kartu su juo.

Tik praėjusiais metais buvo atidengtas nedidelis paminklas iš Nigerijos kilusiam Lenkijos pasipriešinimo kovotojui. Jį finansavo nepelno organizacija Laivės ir taikos judėjimo fondas. A. Browne`o nuopelnus pripažįsta ir konservatyvių, ir progresyvių pažiūrų šalies gyventojai, nes šio žmogaus gyvenimas puikiai atspindi šiandieninę Lenkiją.

Paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius A. Browne`as kukliai gyveno Anglijoje. Jis ir toliau dirbo muzikantu, iš pradžių grodavo su džiazo ansambliais, o kai jėgos nebeleido, „įsigijo pianiną ir namuose mokė žmones muzikos“, – pasakoja Tatiana.

Tai buvo „labai miela šeima“, prisimena vėžiu sirgusį A. Browne`ą gydęs Dr. Michaelas Modellis.

Jis mirė 1976 m., sulaukęs 81 metų ir yra palaidotas paprastame kape vienose iš Šiaurės Londono kapinių, rašo BBC.

Nėra nieko, kas primintų tuos traumuojančius ir audringus įvykius, kuriuos jam teko išgyventi.

„Man tai buvo tiesiog vaikystė namuose su mama ir tėčiu. Kad ir koks buvo mūsų gyvenimas, man jis atrodė normalus“, – sako Tatiana.

Populiariausi