Pasaulyje

2020.10.11 18:48

Šiurpą keliančios idėjos, pasiekusios ir močiutes, ir Silicio slėnį: ar sąmokslo teorijos sužlugdys JAV rinkimus?

Jurga Bakaitė, LRT.lt2020.10.11 18:48

Prireikė tik vienos žinutės internete, kurioje anonimas slapyvardžiu Q parašė turintis prieigą prie itin slaptos JAV Vyriausybės informacijos, ir pasaulį vos per porą metų užkrėtė konspiracijos teorijos „QAnon“ banga.

Galbūt ir galėtume numoti ranka į tai, kas vyksta už Atlanto, jei ne mastas, kuriuo šios idėjos per socialinius tinklus pasiekia ir Lietuvą: iš šio judėjimo paspirtį gauna ir koronaviruso neigėjai, ir tariamų pedofilų klanų medžiotojai, o ir ne viena Seimo rinkimuose kandidatuojanti nesisteminė partija. JAV ši sąmokslo teorija jau paskelbta vidinio terorizmo grėsme, o „Facebook“, artėjant JAV prezidento rinkimams, ėmėsi beprecedenčio žingsnio: paskelbė, kad su judėjimu susijusias paskyras, grupes ir įrašus imsis šalinti, – jų socialiniuose tinkluose šiandien šimtai tūkstančių.

Jos šalininkai tiki, kad Donaldas Trumpas yra kovotojas su globalistų elitu, nelyg apimti religinio tikėjimo laukia, kai su priešais bus susidorota jėga.

„Sakoma, kad su D. Trumpo atėjimu politikoje neliko apsimestinumo, pamatėme tikrąją kovą. Tačiau tai parodė ir ekstremizmą – juk negali daryti kompromisų su tuo, ką laikai blogio įsikūnijimu. Kai tokie žmonės patenka į politiką, jie toliau medžioja raganas“, – LRT.lt sakė Erikas Davisas, San Fransiske gyvenantis kultūros istorikas.


Kaip informacija tapo ginklu


Pokalbį su istoriku pradedame nuo klausimo, kas lemia mūsų – protingų ir racionalių žmonių – polinkį į sąmokslo teorijas. E. Davisas mosteli prieš kamerą telefonu: „Žmonės šiais laikais mato pasaulį, iš tikrųjų jo nesuprasdami. <...> Yra tiek daug daiktų, kuriais mes naudojamės, bet nesuprantame.

Viskas gerai, kol yra pasitikėjimas: telefonų gamintojais, gydytojais, bet jei tik šį pasitikėjimą prarandame, staiga dingsta ir tikėjimas aplinka, net ir esminėmis prielaidomis, kad Žemė yra apvali“, – istorikas aiškina, kodėl šiandien kaip niekada lengva tapti itin kritiškam, paranojiškam, o galiausiai atsisakyti tikėti savaime suprantamais dalykais: mokslininkais, universitetais, politinėmis institucijomis. „Ir tada grįžta visi mūsų fantazmai, visi mitai, kas anksčiau buvo religija arba dvasingumas ir ką mes, modernūs žmonės, buvome atstūmę. Staiga viskas ir vėl tapo įmanoma.“

Tada jis pradėjo kalbėti apie politiką. Staiga viskas pasisuko į labai keistą, niūrų sąmokslų pasaulį.


Toks radikalumas skinasi kelią ir politikoje, sako pašnekovas. Mums sunku suprasti, kodėl pasaulis toks sudėtingas, kodėl jame tiek daug kančios arba kodėl auga imigracija, kodėl išnaudojami vaikai. Todėl kai kurie žmonės imasi kovoti su tariama neteisybe: nori būti kovotojais su neteisinga sistema, su tariamais pedofilais ir nusikaltėliais, randa čia pozityvą.

„Absurdiška idėja, kad, pavyzdžiui, Demokratų partija yra šėtono pasiuntinių ir pedofilų ratas <...>, kad tai yra organizuota sistema, rodo, jog mes ne šiaip nepasitikime pavieniais politikais, mes netikime pačia sistema. Ir kai tik žmogus pradeda manyti esąs apgautas, tampa labai lengva būti įtrauktam į politikos muliažą, kitą politinę realybę, kuri iš esmės yra informacijos, arba vaizduotės, politika. Čia kiti veikėjai naudojasi tuo, kad žmonės nebeturi tikėjimo ir autoritetų, šie kontranaratyvai tam tikra prasme yra dar labiau suvaržantys.

– O jūs esate sutikęs šios sąmokslo teorijos šalininkų realiame gyvenime?

– Tai ne visai mano pasaulis, atsakingai renkuosi intelektualinius bičiulius. (Juokiasi.) <...> Bet žmones užkabina skirtingi jos aspektai. Kartą kalbėjausi su jaunu, solidžiu, dvasingu vaikinu, dirbančiu Silicio slėnyje, gal trisdešimties metų. <...> Jis domėjosi technogijomis, virtualiąja realybe ir panašiais dalykais. Bet dabar jis tai vertina kritiškiau nei tada, kai pradėjo dirbti, kai buvo jaunesnis.

Kokia gali būti demokratija, jei mes nesutariame dėl elementarių dalykų, pavyzdžiui, kad Žemė yra apvali? Arba kad mokslininkai kuria idėjas, kurios mums padeda?


Tada jis pradėjo kalbėti apie politiką. Ir staiga viskas pasisuko į labai keistą, niūrų sąmokslų pasaulį, [jis pasakojo], kad visi žinomi žmonės yra blogi. Tas vyras visai nebuvo piktas, jis nenorėjo tų žmonių atsikratyti, ko tikėtumės kalbant radikaliam dešiniajam. Ne – jis nuoširdžiai bandė rasti išeitį pasauliui, kuriame viskas sugadinta. Netgi tam tikra prasme galėjau jį suprasti ir sakiau: na, taip, net jei tai, ką sakai apie blogio jėgas, yra tiesa, tu juk nemanai, kad D. Trumpas yra visų žmonių gelbėtojas? Jis sako: ne, bet jis tikrai geriau nei Joe Bidenas.


Ir aš nebežinau, ką daryti. Mes praradome turėtus pasaulio orientyrus, jie nebeaiškūs.


Mes dalijamės ta pačia planeta, bet net iš tolo neturime tokios pačios pasaulėžiūros, faktų įsivaizdavimo. <...> Kokia gali būti demokratija, jei mes nesutariame dėl elementarių dalykų, pavyzdžiui, kad Žemė yra apvali? Arba kad mokslininkai kuria idėjas, kurios padeda? Nemanau, kad mūsų laukia „Mad Max“ apokalipsė, bet nežinau, kas nutiks demokratijai. Kaip ji atrodys informacijos suginklinimo ir tokio masto manipuliacijų amžiuje, dar pamatysime.


– Ar manote, kad sąmokslo teorijos žlugdo JAV politiką?


– Ne, nemanau, kad jos turi tiek daug galios. Yra keli kandidatai į Kongreso narius, kurie atvirai naudojasi su Q susijusiomis žinutėmis. Iš dalies jie tai daro dėl to, kad yra ciniški politikai ir žino, jog tai paveiks jų rinkėjus. Kai kurie iš jų tuo tiki arba tiki iš dalies, nors ir sunku pasakyti, kuo politikai tiki iš tikrųjų. Vis dėlto manau, kad svarbu to per daug nesureikšminti, nes tai ne priežastis, o labiau simptomas to, kad sugriuvo kitos autoritetų sistemos, ir dabar šis reiškinys ėmė gyventi savo atskirą gyvenimą. Prezidento rinkimai ir debatai Amerikoje būtų katastrofa ir be „QAnon“.

Progresyvi visuomenės dalis šiandien kartais yra tam tikra prasme palankesnė D. Trumpui, o ne demokratams.


Aš daugiau galvoju apie tai, kas vyksta šeimose. Daugybė žmonių sako: jau ta mano močiutė, ji pakvaišo, visą laiką kalba tik apie „QAnon“. Mes sakome: močiute, tai nėra tiesa, netikėk. Ir močiutė supyksta ant mūsų, mano, kad šaipomės. Tokių istorijų apstu. <...>


Koronavirusas sukėlė susirūpinimą vakcinomis, taigi, yra vadinamieji antivakseriai, prisideda ir visos koronaviruso sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, kad virusas sukeltas tyčia. Kur judėjimas prieš skiepus, ten dažnai ir žmonės, besidomintys alternatyviąja medicina. Jie gana progresyvūs, bet jiems rūpi sveikata, 5G ryšio žala, tarša. Ir čia prasideda kalbos apie toksinais teršiamą kūną, nuodus iš išorės – kai tik įsijungia tokia psichologija, jai labai būdingas radikalios politinės dešinės pyktis, aišku, ne visada.

Taigi, gana progresyvi JAV visuomenės dalis šiandien kartais yra tam tikra prasme palankesnė D. Trumpui, o ne demokratams, tai mane gana šokiruoja, bet tokia realybė.

– Šios bendruomenės telkiasi internete, bet ar jos galėtų veikti realiame gyvenime? Gal tai ir yra politikos ateitis?

– Manau, tai iš dalies matome protestuose [prieš karantiną]. Londone neseniai buvo didžiulė demonstracija prieš vakcinas. Manau, tai labiau kaip teroristinė ideologija, kaip džihadas – nesakau, kad jie yra džihadistai, noriu tai pabrėžti. Nes kur yra džihadas? Kur yra partizanų armijos? Jie nebūtinai egzistuoja fiziškai, kol ISIS neužima tam tikros teritorijos. Tai nėra jėga, pagrįsta teritorija, tai ne valstybė. Tai yra ideologija, kuri patraukia žmones globaliu mastu, virtualiai. Bet žmonės veikia realiame pasaulyje. <...>


Todėl ginkluotas vyras įsiveržia į restoraną, todėl kažkas yra nušaunamas dėl to, kad kažkas mano, jog jis yra valdančio klano dalis. Todėl matome žmones, protestuojančius prieš koronaviruso suvaržymus, manančius, kad Billas Gatesas su vakcinomis nori įdiegti mikroschemas, bet sunku įsivaizduoti juos, pavyzdžiui, užimančius miestą. Tai virtuali tapatybė, toks tapatybės jungiklis – gali tuo užsiimti privačiai, bet visada yra spaudimas pasirodyti, ir kai kurie žmonės pasirodo viešai. Ir tai nutiko – dėl to matome visus protestus.

– Ar konspiracinis mąstymas neprasiveržia ir į progresyviais žmonėmis save laikančiųjų stovyklą? Kaip vertinate, pavyzdžiui, Rusijos įvaizdį žiniasklaidoje ir politikoje? Šiandien Lietuvoje, taip pat ir JAV dažnai abstrakčiai sakoma, kad už vieno ar kito reiškinio kyšo Rusijos ausys. Ar tai neveda į mąstymą konspiracine logika?


– Sudėtinga, aš pats stengiausi suprasti, kaip iš tikrųjų vertinu manipuliacijų iš Rusijos mastą ir kaip rimtai tai reikėtų vertinti. Tai labai sunku ir tai yra dalis problemos. Kalbama apie karo rūką, o mes esame informacijos rūke. <...> Mūsų valstybė šeštajame dešimtmetyje buvo visiškai antikomunistinė, visiškai paranojiška, kad Rusija valdo [JAV] naudodamasi kino filmais, Holivudu, intelektualais, universitetais, liberalių pažiūrų žmonėmis. Turėjome raganų medžiokles, žmonės prarasdavo darbus. Tai [Sovietų Sąjungoje] buvo komunizmas, o dabar turime, pavadinkime, galbūt oligarchiją, tvirtos rankos totalitarizmą, bet elementų išliko.


Man žmonės yra oponavę sakydami, kad ne, šie ryšiai yra tikri, tai tikrai vyksta. Svarbiausias neatsakytas klausimas čia, manau, kiek išsivysčiusios yra šios manipuliacinės technikos: ar tai būtų interneto reklamos, ar Rusijos medijų propaganda. Kiek tokias manipuliacijas galima pasitelkti iš tikrųjų? Kitaip esame tik dar labiau klaidinami.


Kai veikimas ir kontrolė tampa su klaustuko ženklu, kai jų negalima suprasti, atsiranda priešingas efektas: įsitikinimas, kad yra kažkokie genijai, sukūrę šias kompiuterių sistemas, kurios mases žmonių paverčia robotais, naudojasi jų baimėmis, supriešina su kaimynais. Galbūt. Bet galbūt tai viso labo graži istorija.

<...> „QAnon“ nebūtų įmanoma be interneto algoritmų. Šie mechanizmai tikrai veikia mūsų politinę, socialinę, kultūrinę realybę. Bet tai ne tas pats, kas sakyti, kad rusai žino, kaip valdyti JAV politiką, ar netgi kad „Cambridge Analytica“ iš tikrųjų gali rasti ir profiliuoti asmenis, kad jie matytų būtent jiems pritaikytą informaciją, veikti jų psichologiją ir priversti atitinkamai balsuoti. Tai gera istorija, bet kiek ji yra tiesa? Kiek mes išvis turėtume galvoti, ar tai tiesa? Aš neturiu atsakymo.


– Kuo konspiracijos teorijos iš esmės skiriasi nuo politikos? Juk jos visada – apie politiką, visada ieško priešų, o politika ir yra konfrontacija.


– Geras klausimas. Sąmokslo teorijų pagrindas panašiai kaip religija yra įsitikinimas „aš tai žinau“, „aš tuo tikiu“, „akivaizdu, kad“. Ir nekalbant apie ekstremalius pavyzdžius iš istorijos, Antrąjį pasaulinį karą, Vakarų demokratijose mums įprasta politika nėra tokia radikali. Yra pragmatizmas, yra diplomatija, tai tarsi žaidimas, čia priimta būti mandagiam. Taip, tai tik teatras, bet tai konsensusas, laikantis mūsų visuomenę kartu.

Negali daryti kompromisų su tuo, ką laikai blogio įsikūnijimu.

Ką matome dabar, kas nutinka, kai tas sutarimas dingsta? Sakoma, kad su D. Trumpo atėjimu politikoje neliko apsimestinumo, pamatėme tikrąją kovą. Tačiau tai parodė ir ekstremizmą – juk negali daryti kompromisų su tuo, ką laikai blogio įsikūnijimu. Ir kai tokie žmonės patenka į politiką, jie toliau medžioja raganas, ir prasideda protu nesuvokiami dalykai. Bet gal šie protu nesuvokiami dalykai ir yra mūsų ateities dalis.


Žmogus kalba kvailystes, bet jo baimė – tikra


– Ar pateisinama, kad socialiniai tinklai imasi šalinti tokį turinį, blokuoti paskyras, riboti jo rodymą?

– Mane apima tikrai prieštaringi jausmai dėl to, kad interneto kompanijos užsiima tokia cenzūra, turi tokią galią. Bet aš suprantu, kodėl jos tai daro, kokios aplinkybės prie to privedė. Nes kas bus kita ideologija, kurią laikysime bloga? Jei mes dar norime gyventi pagal Apšvietos modelį, tai taip, kai kurios kalbėjimo formos turi būti kontroliuojamos. Bet turime tai daryti labai saikingai. Apšvieta reiškia, kad netinkamas idėjas įveiksime, tai bus padaryta atvirai ir viešai. Gali būti, kad dabar išgyvename Apšvietos idėjų, kaip tų, kuriomis reikėtų vadovautis viešosioms įstaigoms, žiniasklaidai, visai socialinei tikrovei, krizę, ir kas žino, kas bus po to.

Tokiomis aplinkybėmis aš suprantu, kodėl socialinių tinklų kompanijos imasi drausti kai kuriuos dalykus, nes jie yra tiesiog žalingi. Bet net ir pats vartojamas žodynas yra rizikingas. Norėčiau galėti pasakyti, kuri iš vertybių šiuo atveju turėtų būti aukščiau. Žinoma, yra daugybė turinio, kuris vis tiek prasprūs, nesu tikras, kiek [cenzūravimas] bus iš tikrųjų naudingas.


– Kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie platina konspiracijos teorijas, ką reikėtų daryti politikams ir žiniasklaidai?


– Dažnai girdžiu šį klausimą. Žmonės įsitraukia dėl labai skirtingų priežasčių: kai kurie yra pikti, kai kurie nori geresnio gyvenimo, kai kurie tiesiog mėgsta paslaptis. Ir jie mano esantys tie, kurie žino. Kai kurie šių žmonių nėra labai protingi, kai kurie yra net itin protingi. Manau, nėra vieno metodo, o esmė greičiausiai yra galvoti apie emocijas, o ne kurti naują naratyvą.

Nereikia stengtis kovoti su naratyvu, sakyti, kad tai nėra racionalus mąstymas arba kad štai ši informacija rodo, jog tai nėra racionalu. Gal tai padės vėliau. Bet pradžioje reikia būti tame pačiame emociniame lauke, negalima tiesiog pulti, nes tada jūs būsite dar viena problemos dalis. Nežinau, ar tai padeda, bet reikėtų įsiklausyti į žmones, iš kur yra jų emocijos. Reikia suprasti, kad net jei jų istorijos yra visiškos kvailystės, baimė, kuri motyvuoja taip kalbėti, yra reali, pyktis yra realus. Ir tada galima kalbėtis. <...>