Pasaulyje

2020.10.01 11:29

Ekspertai apie konfliktą Kalnų Karabache: Rusijai iš to naudos nėra

Virginijus Savukynas, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.10.01 11:29

Kalnų Karabache konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vėl pasiekė pavojingą tašką, abi pusės praneša apie karių žūtis, esama ir civilių aukų. Turkija mūru stoja už giminingą azerbaidžaniečių tautą, tuo tarpu armėnų saugumo garantija – Rusija. Ar tai gresia dideliu geopolitiniu susidūrimu?


Į konfliktą tarp armėnų ir azerbaidžaniečių akys krypo dar liepą, tiesa, neilgai – nepaisant apsišaudymų pasienyje, situacija aprimo. Iki pastarosios savaitės.

Atsinaujinus kovoms patvirtinta apie šimtą aukų, tarp jų – keliolika civilių. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas pareiškė esantis ryžtingai nusiteikęs sugrąžinti ginčijamą Kalnų Karabacho regioną į šalies sudėtį, o armėnai smerkia tiek Azerbaidžaną, tiek jo sąjungininkę Turkiją – pastarąją kaltina ne tik provokacijomis, tačiau ir dalyvavimu kovos veiksmuose iš Azerbaidžano teritorijos.

LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ profesorė Dovilė Jakniūnaitė priminė nesutarimų tarp šalių šaknis.

„Kalnų Karabache gyveno ir tebegyvena armėnų dauguma, nors teritorija aplink yra Azerbaidžano. Šiuolaikinė istorija prasideda 1988 m., nors teisingiau turbūt grįžti iki 20 a. pradžios, kai žlugo Rusijos imperija ir buvo keli metai, kai buvo susikūrusios nepriklausomos Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos, paskui, kaip žinia, šios teritorijos tapo Sovietų Sąjunga ir bedalijant sovietinių respublikų ribas, nepaisant armėnų atviro noro, kad Karabachas taptų Armėnijos dalimi, visgi nuspręsta jį palikti Azerbaidžanui. (...)

Dabartinio sujudimo šaknys yra 1980-ųjų pabaiga, kai prasideda „perestroika“, Gorbačiovo idėjos apie laisvėjimą ir atvirumą, tada aistringiau ima reikštis idėjos iš Kalnų Karabacho armėnų ir pačios Armėnijos, kad teritorija būtų perduota. Tai, aišku, sukelia nepasitenkinimą ir tie ginčai, įtampos tarp tuo metu dar sovietinių Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų, jau vyksta, tiesa, dar be prievartos. Suirus Sovietų Sąjungai, kai valstybės tampa nepriklausomomis, nepriklausomybę paskelbia ir Kalnų Karabacho valdžia 1991 m. rugsėjį. Armėnija, aišku, palaiko, Azerbaidžanas – ne. 1992 m. sausį prasideda karinis konfliktas“, – pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologė.

Karo faktiniu pralaimėtoju liko Azerbaidžanas, kuriam dažniausiai priskiriama atsakomybė dėl pastaruoju metu vėl atsinaujinusių susirėmimų.

Ši šalis labiau negu Armėnija suinteresuota pakeisti status quo, taip pat žinoma, kad joje esama nemažai turkų ginkluotės, o rugsėjo pradžioje vyko bendri kariniai mokymai. Tačiau tvyro ir daug nežinios, sako D. Jakniūnaitė.

Turkija ir Rusija yra svarbūs faktoriai, tačiau pastarosios parama Armėnijai nėra tokia vienareikšmiška, mat ir su Azerbaidžanu Maskva palaiko gerus ir abipusiškai naudingus santykius, akcentuoja pašnekovė.

Taip pat skaitykite

„Taip, Rusija turi karinę sąjunga su Armėnija ir saugumo garantijas, tačiau konflikto metu jie sąmoningai ir dažnai kartoja – ir Peskovas darsyk pasakė – „mes neremiame nė vienos pusės“. Ir aš sakyčiau, kad šiuo atveju reikia tikėti tuo, kad norima taikaus konflikto sprendimo, nes Rusija turi daug ryšių ir nėra nedraugiška Azerbaidžanui. Prekiauja ginklais, yra naftos reikalai. Ir Azerbaidžano vadovybė, pastebima, nevartoja jokios antirusiškos retorikos“, – kalbėjo D. Jakniūnaitė.

Pasak kito laidos pašnekovo kultūrologo Vytauto Rubavičiaus, tokie tęstiniai teritoriniai konfliktai, kuriuose liejasi kraujas, šalims įgauna kone sakralią reikšmę.

„Tai yra senų armėnų valdančiųjų giminių gimtinė, o kita vertus, tas rajonas apgyvendintas ir azerbaidžaniečių“, – kalbėjo V. Rubavičius.

Esant akivaizdiems Turkijos ir Rusijos interesams, konfliktas turi ir civilizacinį dėmenį, sako V. Rubavičius, jame susikerta panslavizmo ir pantiurkizmo įtakos. Tiesa, anot kultūrologo, Maskvai problemų šiuo metu pakanka, tad ir tolimesnė eskalacija – nenaudinga.

„Ar Rusijai šis konfliktas patogus? Manau, kad tikrai ne, ji turi savų problemų. Baltarusijos problema jai labai svarbi, o dabar atsiranda dar didesnis geopolitinis galvos skausmas. Todėl Rusijos pareiškimai iš tikrųjų yra nuosaikūs ir, manau, pagrįsti“, – sakė V. Rubavičius.

Signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus prisiminė, kad dar 1990 m. vasarį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atstovai mėgino tarpininkauti Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte, tačiau pasiektas taikus sutarimas ilgai netruko. Anot M. Laurinkaus, tai lėmė SSRS saugumo įsikišimas.

„1990 metų vasario pradžioje Baltijos Taryba nusprendė pakviesti Azerbaidžano Liaudies fronto ir Armėnijos Nacionalinio judėjimo atstovus į Rygą. Iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pusės dalyvavo Landsbergis, Čepaitis ir aš, buvo ir Latvijos bei Estijos Liaudies frontų vadovai. Pozicija buvo tokia, kad konfliktą reikia gesinti, nes jo priežastis yra bolševikinė nacionalinė politika. Iš esmės, kad išsivadavę iš SSRS mes išspręsime konfliktą taikiai. Tuo metu jie pritarė, Landsbergis pateikė labai neblogą tekstą, jie jam pritarė, priėmė tą tekstą. Bet nespėjome išvažiuoti iš Rygos, kai sovietų OMON surengė provokacijas Kalnų Karabache – keliuose kaimuose išžudė žmones, (...) konfliktas pradėjo dar labiau aštrėti, nors Gorbačiovas tuo metu jau buvo įvedęs tiesioginį valdymą“, – istoriją prisiminė M. Laurinkus.

Pasak pašnekovo, tuo metu tai buvo galima vadinti lokaliu konfliktu, dabar jis virtęs geopolitiniu. M. Laurinkus akcentavo ir Armėnijai palankaus Irano vaidmenį jame. M. Laurinkaus manymu, NATO narės Turkijos arši politika klibina ir aljanso tvirtumą.

„Turkija yra NATO narė ir pagal bendrą Aljanso politiką ji neturi teisės tokių pareiškimų daryti, tai turi būti bendrai aptarta. Iškyla Turkijos buvimo NATO gretose klausimas, tai grėsmė milžiniškai struktūrai. Ir tai vystysis dar toliau“, – sakė M. Laurinkus.

Pasak jo, Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsitraukimas galimas tuo atveju, jeigu kariniai veiksmai persikeltų į pačios Armėnijos teritoriją. „Tuo pačiu ji gali pasinaudoti proga rezervą panaudoti ir Baltarusijai, irgi sakydama, kad štai – yra grėsmė“, – sakė M. Laurinkus.

D. Jakniūnaitė sako, kad Turkijos užsienio politika problemiška NATO Aljansui yra jau pastaruosius penkerius metus. Tačiau tai, kad šalis aktyviai veikia ir Libijoje, Sirijoje, leidžia „atsargiai galvoti“, kad prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nebus linkęs pernelyg eskaluoti konfliktą, sako politologė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Aktualijų studija“ įraše.