Pasaulyje

2020.09.28 20:55

Anzhela Mnatsakanyan. Karas dėl „šventos žemės“ – kodėl nei Armėnija, nei Azerbaidžanas negali nusileisti?

Anzhela Mnatsakanyan, Jerevano valstybinio universiteto doktorantė, „New Eastern Europe“, LRT.lt2020.09.28 20:55

Net jei valstybių vadovams pavyks pasiekti vienokį ar kitokį kompromisą, sunkiausia bus pristatyti galutinius derybų rezultatus visuomenei. Ir Armėnijos, ir Azerbaidžano lyderiai įsipainiojo į savo pačių retorikos spąstus, „New Eastern Europe“ rašo Europos kolegijos Natoline (Varšuva) studentė ir Jerevano valstybinio universiteto doktorantė Anzhela Mnatsakanyan.

Žlugus Sovietų Sąjungai, Armėnijai teko statyti visiškai naują valstybę ant sovietinės respublikos griuvėsių. 1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Armėnijos Respublika paveldėjo šalį, kuri dar nebuvo atsigavusi po 1989 m. žemės drebėjimo, turėjo dvi uždaras sienas, išgyveno transporto blokadą ir ekonomikos smukimą, negalėjo išsivaduoti iš armėnų genocido ir Sumgaito žudynių prisiminimų ir buvo įsivėlusi į de facto karą Kalnų Karabache.

Šiomis aplinkybėmis šalis siekė kurti užsienio politiką, kurį būtų buvusi grįsta armėnų identitetu, siejamu su visos Armėnijos judėjimu dėl Kalnų Karabacho apsisprendimo teisės.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad konfliktas dėl Kalnų Karabacho siekia Rusijos imperijos žlugimo laikus po 1917 m. Spalio revoliucijos.

Štai kokia buvo įvykių seka:

Laikotarpiu nuo 1918 m. iki 1920 m. Karabacho armėnų asamblėja atliko įstatymų leidžiamąją funkciją Kalnų Karabache.

1919 m. rugpjūčio 22 d. Karabacho armėnų asamblėja ir Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybė pasirašė laikiną susitarimą, kuris numatė, kad Karabacho klausimas turėtų būti sprendžiamas Paryžiaus taikos konferencijoje.

1920 m. balandžio 23 d. Devintoji Karabacho armėnų asamblėja nutarė, kad „Kalnų Karabachas yra skelbiamas neatsiejama Armėnijos Respublikos dalimi“.

1920 m. lapkričio 30 d. Sovietų Azerbaidžano vyriausybė Kalnų Karabachą, Zangezurą ir Nachičevanę pripažino Sovietų Armėnijos teritorija.

1920 m. gruodžio 4 d. Josifas Stalinas išplatino pranešimą, pagal kurį „nuo gruodžio 1 d. Sovietų Azerbaidžanas savanoriškai atsisako bet kokių pretenzijų į ginčytinas teritorijas ir paskelbia perleidžiantis Kalnų Karabachą, Zangezurą ir Nachičevanę Sovietų Armėnijai“.

1921 m. liepos 4 d. Tbilisyje Kaukazo biuras atmetė Azerbaidžano siūlymą „palikti Karabachą Azerbaidžano SSR sudėtyje“ ir nusprendė „prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos SSR, surengiant plebiscitą vien tik Kalnų Karabache“.

1921 m. liepos 4 ir 5 d. buvo priimtas naujas, Maskvos padiktuotas pasiūlymas „...palikti Kalnų Karabachą Azerbaidžano SSR sudėtyje, suteikiant šiam regionui plačią autonomiją su administraciniu centru Šušoje“.

Sprendimas „Dėl Kalnų Karabacho autonominio regiono“ buvo priimtas 1924 m. lapkričio 24 d.

1991 m. rugpjūčio 30 d. Azerbaidžano SSR aukščiausioji taryba priėmė nutarimą dėl „Azerbaidžano Respublikos nepriklausomybės atkūrimo“, atkuriant tokią valstybę, kokia egzistavo 1918–1920 m.

1991 m. rugsėjo 2 d. Kalnų Karabachas, vadovaudamasis sovietiniu vidaus įstatymu, paskelbė „Kalnų Karabacho Respublikos nepriklausomybės deklaraciją“.

Dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje įsiplieskusio karo pasekmės – daugiau kaip milijonas pabėgėlių ir apie 20 tūkst. žuvusių. 1994 m., po to, kai Armėnija nugalėjo Azerbaidžaną kare dėl šios teritorijos, šalys pasirašė paliaubas, bet ne taikos sutartį.

2016 m. balandį konfliktas dėl Kalnų Karabacho vėl įsiplieskė. Žuvo šimtai abiejų pusių karių, kol buvo sutarta dėl ugnies nutraukimo.

Šiandien Kalnų Karabachas yra tarptautiniu mastu nepripažinta kvazivalstybė, kurioje gyvena beveik 150 tūkst. žmonių ir kuriai Armėnija teikia karinę bei finansinę pagalbą. Ši teritorija armėnų kolektyvinėje atmintyje išlieka kaip nepakeičiama armėnų tautinės tapatybės dalis ir neatsiejama istorinės Armėnijos dalis.

Kai kurie tyrėjai mano, kad Kalnų Karabacho konfliktas griauna Armėniją, tačiau Armėnijos karinėje doktrinoje teigiama, kad „Armėnijos Respublika yra Kalnų Karabacho Respublikos gyventojų ir jos pasirinktos plėtros saugumo garantas“, o Armėnijos Respublikos nacionalinio saugumo strategijoje teigiama, kad „svarbiausias Armėnijos Respublikos nacionalinio saugumo prioritetas yra Kalnų Karabacho konflikto sprendimas“.

Kodėl armėnai pasiruošę aukoti gyvybes, ginant Arcachą?

Arcachas (Kalnų Karabachas) Armėnijai per daug svarbus tapatybės kūrimo požiūriu. Armėnų manymu, Arcachas yra paskutinis krikščioniškos civilizacijos forpostas ir istorinis armėnų kunigaikščių ir vyskupų prieglobstis prie rytinio tiurkų pasaulio sienos.

1992–1994 m. karo metu Armėnija neteko beveik 10 tūkst. karių, o per keturias dienas trukusį karą 2016 m. balandį žuvo dar beveik 100 šalies gynėjų, kurių dauguma buvo gimę po 1994 m. Armėnijoje gyvena beveik trys milijonai gyventojų, todėl praktiškai kiekviena šeima prarado artimą žmogų kovose dėl Kalnų Karabacho, tačiau vietoje to, kad armėnai būtų ėmę nekęsti šios vietos, jie vis labiau ją myli.

Arcachas armėnams yra tapęs kažkuo panašiu į šventąją žemę ir net moksliniuose darbuose galime rasti tokio pobūdžio palyginimų: „Arcachas – armėnų Jeruzalė“. Trečiasis Armėnijos prezidentas Serjas Sargsianas vienoje iš savo kalbų sakė, kad „Arcachas yra tapęs šiuolaikinės armėnų istorijos tvirtove, Armėnijos žmonių ambicijų simboliu, ištvermės ir pergalės ženklu. Vos prieš 30 metų Arcacho žmonės pakėlė galvas ir atsitiesė, siekdami laisvės, siekdami nusimesti svetimųjų jungą“.

Atsižvelgiant į sunkiai suvaldomą nepasitenkinimą buksuojančia politine ir ekonomine situacija, bet kokia teritorinė nuolaida konflikto dėl Arcacho kontekste, valdančiojo elito požiūriu, būtų tolygi politinei savižudybei, o armėnams ir armėnų diasporai tai būtų tautinės savivokos išdavystė.

Kokia yra Azerbaidžano pozicija?

Panašiai kaip armėnų, Azerbaidžano gyventojų kolektyvinėje atmintyje Kalnų Karabachas taip pat užima ypatingą vietą. Jis suvokiamas kaip azerų tapatybės lopšys, jų kultūros centras ir daugelio šalies poetų ir muzikantų gimtinė. Kalnų Karabacho praradimas prilygtų didelės dalies nacionalinės tapatybės praradimui. Daugelio azerbaidžaniečių nuomone, visiems laikams praradus Kalnų Karabachą, būtų išdraskytas jų kultūrinis paveldas.

Azerbaidžaniečių naratyve apie Kalnų Karabachą teigiama, kad „Armėnijos Kalnų Karabacho autonominį regioną rusų komunistai įkūrė paskatinti glaudžių Armėnijos ryšių su Maskva ir įgyvendindami seną imperinę „skaldyk ir valdyk“ politiką“. Oficiali Azerbaidžano pozicija taip pat atsispindi prezidento Ilhamo Aliyevo įrašuose „Twitter“ paskyroje. Beveik kiekvieną mėnesį šiame socialiniame tinkle galime pamatyti įrašą su tokia žinia: „Armėnija yra agresorius, Karabachas visada buvo ir liks neatsiejama Azerbaidžano dalis“.

Ar yra kokia nors galimybė rasti kompromisą?

Sąžiningas konflikto sprendimas pareikalautų rimtų abiejų pusių pastangų, pasiaukojamai dirbant kartu. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys nemažai lėšų skiria gynybai, yra įsigijusios sudėtingos ginkluotės, nuolat rengia karines pratybas ir nėra pasirengusios leistis į kompromisus, kyla realus pavojus, kad konfliktas gali dar labiau paaštrėti.

Dabartinę situaciją Kalnų Karabache būtų galima apibūdinti kaip „nei karas, nei taika“. ESBO Minsko grupės formato derybos tęsiasi, atsižvelgiant į paliaubų pažeidimus fronto linijose. Nors 2020 m. prasidėjo beprecedentėmis viešomis Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių diskusijomis, jų turinys parodė, kad užuot žvelgę į priekį, šalių vadovai žvelgia atgal, bandydami pademonstruoti, kuri šalis yra senesnė.

Net jei valstybių vadovams pavyks pasiekti vienokį ar kitokį kompromisą, sunkiausia bus pristatyti galutinius derybų rezultatus visuomenei. Ir Armėnijos, ir Azerbaidžano lyderiai įsipainiojo į savo pačių retorikos spąstus, žadėdami savo šalių žmonėms absoliučią pergalę, kurios neįmanoma pasiekti.

Jau ne viena karta užaugo maitinama tokios retorikos propaganda, o abipusis nepasitikėjimo ir neapykantos lygis abiejose šalyse yra toks aukštas, kad nė vienas politikas negali pasiūlyti jokios nuolaidos, nesukeldamas visuomenės pasipiktinimo. Bet kuris politikas, prabilęs apie kompromisinį sprendimą, visuomenės akyse taptų nacionaliniu priešu.

Anzhela Mnatsakanyan yra Europos kolegijos Natoline (Varšuva) studentė ir Jerevano valstybinio universiteto doktorantė.

Jos komentarą išspausdino LRT.lt portalo partneris „New Eastern Europe“ leidinys.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.