Pasaulyje

2020.09.24 21:04

„Žuvęs“ nuo Baltarusijos pareigūnų, prieglobstį rado Lietuvoje: „Išgirdusi mano balsą, sesuo metė ragelį“

Benas Gerdžiūnas, Natalija Zverko, LRT.lt2020.09.24 21:04

Plačiai atmerktomis akimis Jevgenijus Zaičkinas gulėjo ant žemės be sąmonės. Rugpjūčio 9-ąją – protestų Baltarusijoje naktį – jis buvo paskelbtas pirmąja Aliaksandro Lukašenkos režimo auka. Tačiau praėjus beveik mėnesiui J. Zaičkinas gyvas atsidūrė Vilniuje. 

„Atsipeikėjau milicijos furgone, iš lūpos bėgo kraujas. Vėliau paaiškėjo, kad man dviejose vietose perplėšta viršutinė lūpa, visą kūną skaudėjo nuo patirtų smūgių. Pykino“, – duodamas interviu LRT.lt savo laikiname būste Lietuvos sostinėje tos nakties įvykius prisimena J. Zaičkinas.

Tą naktį visą šalį apskriejo jo nuotraukos. Vyras buvo įamžintas gulintis ant žemės be gyvybės ženklų. „Telegram“ kanalai, kurie skelbia žinias ir koordinuoja Baltarusijos protestus, apie J. Zaičkino žūtį pranešė ankstyvą rugpjūčio 10-osios rytą.

J. Zaičkinas tą naktį praleido ligoninėje. Į draugų ir šeimos narių skambučius atsakyti jis negalėjo – naktį sudužo jo telefonas. Tik praėjus 12 valandų Jevgenijaus artimieji sužinojo, kad jis gyvas.

„Mano seserį ištiko isterija, ji verkė. Išgirdusi mano balsą, mane iškeikė ir metė ragelį“, – pasakoja baltarusis.

Jevgenijaus kelias į Lietuvą nebuvo lengvas, mat pasiekęs pasienį jis sužinojo, kad turėta Lietuvos viza anuliuota. „Ir štai stoviu nežinodamas, ką daryti: ir į Lietuvą pakliūti negaliu, ir į Baltarusiją grįžti negaliu“, – prisimena jis.

– Ką galite papasakoti apie rugpjūčio 9 dienos įvykius?

– Apskritai tą dieną ketinau skristi į Maltą, bet Minske dirbau savo draugui, individualia veikla užsiimančiam verslininkui, mes darėme patalpų apdailą. Turėjome objektą, tačiau nespėjome laiku baigti, todėl nusprendėme likti iki rinkimų, ketinome pirmadienį viską užbaigti. Galiausiai nuėjome balsuoti, o vakare nusprendėme pavažiuoti iki centro.

– Nematėte kanalo „Nexta“ paskelbto plano, ką reikia daryti rinkimų dieną?

– Ne, nemačiau, bet mes numanėme, kad didžiausi rinkimų pažeidimai bus skaičiuojant balsus. Juk rinkimų išvakarėse neįsileido stebėtojų, kvietė balsuoti iš anksto. Atsimenu, panašiai buvo 2010 metais, kai klastojo balsus.

Nuvažiavome iki Pergalės aikštės, pakilome į viršų ir pamatėme minią žmonių, taip pat judančią link centro, į stelos [miesto centro] pusę. Vėliau pasirodė jėgos struktūros, sulaikymų dar nebuvo. [...] Pamatėme vidaus kariuomenės suformuotą sienelę, joje stovėjo kariai su skydais ir lazdomis. Jiems už nugaros buvo išrikiuoti milicijos furgonai. Jie tiesiog stovėjo, nieko nedarė.

Mes buvome keturiese – tokių grupelių buvo ir daugiau. Likusi minia susibūrė aplink stelą ir laukė. Nutarėme apeiti kareivius iš už nugaros. Kažkurią akimirką vienas iš vadų sušuko: „Pradedam!“ Kareiviai pradėjo lazdomis daužyti per skydus, o mes neskubėdami bandėme juos apeiti.

Tuomet pamačiau, kad privažiavo baltos spalvos mikroautobusas, iššoko 7–9 OMON pareigūnai ir pasileido link mūsų, mosuodami lazdomis. Supratau, kad bėga link manęs, norėdami suimti. Aš atsiklaupiau, padėjau telefoną šalia kairio kelio ir pakėliau rankas, kad jie matytų, jog nesipriešinu ir nieko neturiu rankose. Jų tai nesustabdė – pirmą smūgį gavau lazda į veidą. Aš užsidengiau veidą rankomis, susilenkiau, nugara apsinuogino ir jie pradėjo daužyti lazdomis per ją.

– Tai vyko milicijos furgone ar gatvėje?

– Dar gatvėje. O kas buvo toliau, neatsimenu. Atsipeikėjau milicijos furgone, iš lūpos bėgo kraujas. [...] Tada mes sustojome ir jie pradėjo naudoti akinamąsias ir kurtinamąsias granatas. Žiūrėjome pro langą, žmonės bėgo į šalis. Furgone mūsų buvo gal 10 sulaikytųjų, dar kokie 6 mus saugantys pareigūnai. Prašėme paleisti, bet jie tylėjo, nudelbę akis. Galiausiai vienam neišlaikė nervai ir jis pradėjo ant mūsų rėkti, kad jei neužsičiaupsim, sumuš. Dėl patirto šoko ar dėl to, kad netekau nemažai kraujo, pasidarė silpna ir praradau sąmonę.

– Jūs turite kokių nors negalavimų ar visa tai buvo dėl sumušimų ir šoko?

– Greičiausiai dėl šoko. Anksčiau nieko panašaus nėra buvę. Kraujas iš lūpos vis tekėjo. Atsimenu, po kurio laiko guliu ant žemės, o virš manęs palinkęs kariškis, gal net ne vienas, ir vaikinai raudonomis liemenėmis. Kažkuris iš jų paklausė, koks mano vardas, ar galiu kalbėti, prašė pajudinti galūnes. Matavo pulsą. Atsimenu, vienas medikas buvo labai išsigandęs ir, kai bandė užčiuopti veną, jaučiau, kaip jam dreba rankos. Greitosios pagalbos automobilis negalėjo privažiuoti, todėl jie laukė, kol atneš neštuvus. Jie įtarė, kad gali būti lūžęs kaklas, todėl nenorėjo manęs judinti.

Atsipeikėjau ligoninėje, kai siuvo lūpą. Jie sakė, kad atliko įvairius tyrimus ir laukia atsakymų. Susiuvo lūpą ir nuvežė į palatą. Kai atsibudau apie 6 valandą ryto, prie lovos jau stovėjo du milicininkai. Vienas jų paklausė, ar galiu kalbėti. Aš papurčiau galvą parodydamas, kad negaliu. Supratau, ko jie atėjo.

Norėjau kuo greičiau iš ten dingti, nes įtariau, kad jie dar grįš. Nenorėjau, kad jie išsiaiškintų, kas esu.

– Vadinasi, medikai jūsų duomenų – vardo, pavardės – neturėjo?

– Iš pradžių ne. Visą kūną skaudėjo, negalėjau vaikščioti. Po kurio laiko atėjo gydytojas ir jo paklausiau, ar galiu vykti namo. Jis atsakė, kad vidaus organai nepažeisti, lūžių nėra, todėl gali mane paleisti. Ligoninėje sakė, kad dokumentus paruoš kiek vėliau. Mano telefonas buvo sudaužytas, bet visą laiką skambėjo. Turbūt mane sulaikant kažkas jį užmynė.

Grįžęs namo užsnūdau, o kai atsibudau, draugams visgi pavyko man prisiskambinti. Tada ir sužinojau, kad visi mane jau palaidoję.

– Jie negalėjo prisiskambinti ir nusprendė, kad jums kažkas atsitiko, ar jau buvo pasirodžiusi nuotrauka?

– Pirmos nuotraukos pasirodė apie antrą valandą nakties. Po jomis buvo parašyta, kad aš žuvau. Tačiau ligoninė mano duomenų neturėjo. Kai jie skambino į ligonines ir morgus, jiems sakė, kad tokio nėra.

– O kas pirmas pranešė, kad jūs žuvote?

– Net nežinau, bet tokia žinia buvo. Negalėjau telefonu prisijungti prie savo paskyros, kad ką nors parašyčiau, negalėjau atsiliepti. O ir kontaktų sąrašas – telefone. Vėliau man vis dėlto pavyko atsiliepti. Pakalbėjau su draugu, vėliau prisiskambino ir šeimos nariai, pakalbėjau su seserimi.

– Kiek laiko jūsų artimieji nežinojo, kas jums nutiko?

– Apie 12 valandų. Jie rašė visiems mano draugams feisbuke, ieškodami bent kokios informacijos apie mane. Draugas patarė man pasikalbėti su žurnalistais ir pranešti, kad esu gyvas, nes visi mano, kad tapau pirmąja auka. Aš sutikau.

– Kokie jausmai apima žiūrint į šią nuotrauką?

– Baisiausia buvo pirma reakcija. O šiaip stengiuosi į šią nuotrauką nežiūrėti. Kartais ji pasirodo spaudoje, įvairiuose įrašuose, bet aš nukreipiu žvilgsnį kitur, man sunku.

– Kaip reagavo artimieji, sužinoję, kad esate gyvas?

– Mano seserį ištiko isterija, ji verkė. Išgirdusi mano balsą, mane iškeikė ir metė ragelį. Žinoma, ji džiaugėsi, tiesiog tokia buvo reakcija. Skambino kitos seserys, jos taip pat verkė. Man pasakojo, kad kai kurie artimieji jau buvo pradėję rengti laidotuves. Sunku buvo visa tai girdėti. Dvylika valandų tokio skausmo, galiu įsivaizduoti, ką tai reiškia.

Su žmona išsiskyrėme prieš daugiau kaip penkerius metus, turime vienuolikmetį sūnų. Iš karto paskambinau namo, paklausiau, ar jis žino, bet man pasakė, kad nežino. Paprašiau, kad iš jo paimtų telefoną ir kad bent kurį laiką jis nieko nesužinotų. Kai susitikome po dienos ar dviejų, sūnus apsiverkė ir aš supratau, kad jis kažkur kažką matė.

Man skambino pažįstami, draugai ir klausė, ar reikia kokios nors pagalbos. Nuo rugpjūčio 13 dienos vėl pradėjau vaikščioti į protestus, tačiau tuomet pasirodė informacija, kad žmones, kurie jau kur nors užfiksuoti, ima persekioti. Išvykti į Lietuvą paskatino įtartinas skambutis į buto, kuriame retai būnu, duris. Visi mano pažįstami žino, kad neverta manęs ten ieškoti. Tas įvykis pastūmėjo ieškoti galimybių išvykti.

Be to, apie mane jau buvo pradėta skleisti dezinformaciją, neva pats šokau ant to milicijos furgono. Įdomu tai, kad Juras Karajevas (Baltarusijos vidaus reikalų ministras – red.) sakė, jog aš šokau ant furgono girtas, parkritau, susižeidžiau lūpą, kad esu ne kartą teistas, nors turiu pažymą iš ligoninės, kad buvau blaivus.

– Todėl nusprendėte išvykti į Lietuvą?

– Taip, sieną kirtau rugpjūčio 20 dieną. Turėjau lietuvišką darbo vizą, kuri turėjo galioti dar tris mėnesius. Vilniuje statybose dirbau nuo praėjusių metų birželio iki šių metų kovo, kai buvo paskelbtas karantinas ir teko grįžti į Baltarusiją.

Kitą dieną per Baltarusijos nacionalinę televiziją buvo parodytas reportažas apie mane, jame buvo pateiktas suklastotas dokumentas, neva aš buvau apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų. Dar jie sakė, kad savavališkai pasišalinau iš ligoninės turbūt dėl to, kad galėčiau išvykti iš šalies, rodė, kaip kertu sieną.

Tarp kitko, milicijos pareigūnai lankėsi ir pas mano buvusią žmoną, ją apklausė, grasino, reikalaudami pasakyti, kur esu, gąsdino, kad iškels baudžiamąją bylą, bet ji nieko nepasakė.

Atvykimas į Lietuvą

Sužinojus, kad viza anuliuota, nebeliko nieko kito kaip prašyti prieglobsčio, nes tuo metu Lietuva dar nesiūlė vadinamojo humanitarinio koridoriaus nuo represijų bėgantiems baltarusiams.

J. Zaičkinas dvi savaites praleido saviizoliacijoje pasieniečių įstaigoje, o vėliau buvo perkeltas į pabėgėlių centrą Pabradėje.

Ten jis susipažino su baltarusių šeima, kuri ieškojo informacijos, ką daryti toliau. Iš jų J. Zaičkinas sužinojo apie baltarusių diasporą, padedančią visiems naujiems atvykėliams.

„Kiekvienam žmogui paskiriamas mentorius“ padedantis susitvarkyti biurokratinius reikalus, paaiškina pašnekovas. Vilniuje J. Zaičkinas buvo apgyvendintas baltarusio nuomojame būste kartu su dar keliais neseniai atvykusiais tėvynainiais.

Dabar, kai prieglobsčio prašymas yra nagrinėjamas, pagrindinis jo galvos skausmas – susirasti darbą. „Vienintelis būdas gauti [dirbti leidžiančią] vizą yra atsiimti prieglobsčio prašymą“, – sako J. Zaičkinas.

Tačiau tai taip pat reikštų, kad jis turi grįžti į Baltarusiją, o tai kol kas neįmanoma.

Rugsėjo 21 dieną Lietuva jau buvo patenkinusi 262 baltarusių prašymus pasinaudoti vadinamuoju humanitariniu koridoriumi; 18 baltarusių yra kreipęsi dėl prieglobsčio.

„Visi laukia iki paskutinės akimirkos, prieš apsispręsdami išvykti“, – sako J. Zaičkinas.

Populiariausi

Lietuvos–Baltarusijos pasienis

Pasaulyje

2020.10.29 17:30

Baltarusija keleiviniam transportui uždarė sieną su Lietuva, Latvija, Lenkija ir Ukraina Linkevičius: įspėjimų negavome; atnaujinta 18.33

12
Išpuolis Prancūzijos Nicos mieste

Pasaulyje

2020.10.29 11:02

Planuotas dar vienas išpuolis Prancūzijoje? Policija sulaikė peiliu ginkluotą vyrą Macronas apie išpuolius: ataka prieš Prancūziją, atnaujinta 18.38

9