Pasaulyje

2020.09.21 20:40

Artyom Shraibman. Ką darys Kremlius – praryti Baltarusijos nenori, bet ir Lukašenkos negelbės

Artyom Shraibman, žurnalistas ir politikos komentatorius, LRT.lt2020.09.21 20:40

Iš pernokusio obuolio, kuris, atrodė, neišvengiamai įkris Maskvai į krepšį net ir be didesnių pastangų, Baltarusijos režimo ir Maskvos santykiai ima panašėti į vis toksiškesnius, kuriuos sunku puoselėti, bet dar sunkiau nutraukti, „Carnegie Moscow Centre“ rašo Artyomas Shraibmanas.

Buvo manoma, kad praėjusį mėnesį vykusiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose bus vienas užtikrintas ir neginčijamas nugalėtojas – Rusija. Kai per vasarą Baltarusijos visuomenė aiškiai politizavosi, prezidentas Aliaksandras Lukašenka dar labiau išplėtė represijas, kurių kulminacija buvo pasiekta brutaliai išvaikant iš karto po rinkimų kilusius protestus ir akimirksniu grąžinant A. Lukašenkos santykius su Vakarais daug daug metų atgal, į pradinį lygį.

Toks posūkis, remiantis įvairiomis prognozėmis, turėjo pastūmėti Minską į Kremliaus glėbį ir suteikti Maskvai laisvę veikti Baltarusijoje savo nuožiūra. Iš pradžių atrodė, kad daugiau ar mažiau taip ir bus. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad politinė krizė Baltarusijoje yra kur kas rimtesnė nei buvo manoma ir tikimasi net drąsiausiose prognozėse. A. Lukašenkos tarptautinis ir vidaus legitimumas buvo per daug akivaizdžiai sumenkęs, kad būtų priimtinas bet kuriam iš likusių užsienio partnerių.

Sudeginęs visus tiltus su Vakarais ir atsisakęs ilgamečio balansavimo tarp pastarųjų ir Rusijos, A. Lukašenka net keletą savaičių ruošėsi rugsėjo 14 d. Sočyje vykusiam susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Ir vėl Vakarai buvo paskelbti pagrindiniu Baltarusijos priešu, o Baltarusijos opozicija išvadinta rusofobiška ir apkaltinta dirbanti Jungtinėms Valstijoms, nors vos prieš mėnesį ta pati opozicija neva buvo iš Maskvos valdomos marionetės.

A. Lukašenka į Sočį norėjo atvykti jau kaip sukilimą savo šalyje numalšinęs lyderis. Vėl buvo suimta šimtai žmonių, prieš protestuotojas moteris panaudota jėga, pasitelktos vandens patrankos ir kurtinamosios granatos. Tačiau šios priemonės nesuveikė. Galbūt protestų regione šiuo metu kiek mažiau nei prieš mėnesį, tačiau 100–150 tūkst. žmonių reguliariai sekmadieniais susirenka į taikius maršus Minske.

Prezidentai kalbėjosi ilgiau nei keturias valandas, tačiau vienintelis apčiuopiamas šio susitikimo rezultatas buvo aiškus dar iki derybų pradžios – V. Putinas pažadėjo A. Lukašenkai 1,5 mlrd. JAV dolerių dydžio paskolą. Kadangi Baltarusija yra skolinga daugiau kaip 1 mlrd. dolerių kitiems kreditoriams ir daugiau kaip 300 mln. dolerių „Gazpromui“, mažai tikėtina, kad bent kokia žadėtos paskolos dalis iš tiesų pasieks Minską.

V. Putinas susitikimą pradėjo pareikšdamas, kad remia A. Lukašenkos siūlomą Konstitucijos reformą. Visi supranta, kad tai yra valdžios perdavimo preliudija. Pats A. Lukašenka Rusijos žurnalistams sakė, kad per ateinančius keletą metų po to, kai įsiteisės naujoji Konstitucija, galėtų būti surengti išankstiniai prezidento rinkimai.

Šiuo metu, kai Vakarų durys A. Lukašenkai užsitrenkė galbūt visiems laikams, nereikia nė sakyti, kad jis darys viską, ką jam lieps Maskva. Todėl nėra prasmės reikalauti, kad A. Lukašenka dabar sutiktų su visomis nuolaidomis, kurias buvo prašomas padaryti.

Pareikalavęs, kad jis pasirašytų integracijos su Rusija gaires, V. Putinas susikurs sau daugiau problemų nei pasieks naudos. Jei A. Lukašenkai pavyks vėl sutelkti valdžią savo rankose, jis greitai pamirš ką nors pasirašęs, o jei A. Lukašenkos pozicijos ir toliau silpnės, gali būti, kad jis nebeišsilaikys savo poste tiek ilgai, kad spėtų įgyvendinti ambicingus integracijos planus.

Kad ir kaip ten būtų, jei protestuojantys baltarusiai suuos, kad jis ketina „parduoti“ šalies suverenitetą, protestai už demokratiją gali greitai peraugti į kovą už nepriklausomybę ir tuomet Rusija gali pamiršti apie stabilią prorusiškai nusiteikusią baltarusių daugumą. Gindama vadovą, kuris, panašu, daugumai baltarusių įsipykęs iki gyvo kaulo, Maskva susigadins savo įvaizdį Baltarusijos gyventojų akyse.

Be to, iškyla ir tarptautinio legitimumo problema. Mažai tikėtina, kad Vakarai priimtų bet kokius susitarimus, kurie akivaizdžiai apribotų Baltarusijos suverenitetą. Dėl šios priežasties Baltarusijos protektoratas gali tapti dar vienu dideliu Krymu, kuriam taikomos izoliuojančios ekonominės sankcijos. Tai taptų dar didesne našta Rusijos biudžetui, nei ilgus metus ramstyti Minską įvairiomis subsidijomis.

Jei mainais už paramą A. Lukašenkai Maskva siekia kažko apčiuopiamo, kur kas realesnė galimybė būtų Baltarusijos turto, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ar gynybos priemonių gamyklų, įskaitant ir kalio karbonato gamybos giganto „Belaruskali“, privatizavimas. Maskva gali vėl pareikalauti, kad A. Lukašenka leistų įsteigti Rusijos karinių oro pajėgų bazę Baltarusijos teritorijoje, tačiau, kaip ir priverstinė integracija, tai gali paskatinti baltarusius mobilizuotis.

Idealus scenarijus Maskvai, kurio ji greičiausiai ir sieks, būtų, jei A. Lukašenkai pačiam be kraujo praliejimo pavyktų stabilizuoti padėtį šalyje, o tada būtų judama link sklandaus valdžios perdavimo, aišku, su Kremliaus pritarimu, ir link horizontalesnio modelio.

Tokiu būdu Maskvai netektų kliautis vien A. Lukašenka ar jo įpėdiniu. Ji galėtų susidėlioti aiškias schemas, kaip daryti įtaką Baltarusijos politikoje – per lojalias partijas, atskirus pareigūnus ir politikus, kontroliuodama tam tikrus Baltarusijos ekonomikos sektorius ir finansų srautus – ir jai netrukdytų joks veto teisę turintis visagalis prezidentas.

Tačiau velnias slypi detalėse ir niekas nežino, ką apie šį planą galvoja A. Lukašenka. Galbūt jis nori staigiai pasitraukti, o gal kalbos apie naują Konstituciją ir išankstinius rinkimus tėra bandymas išlošti laiko ir suskaldyti oponentus? Kaip keisis jo planai, jei protestai išsisems? Ar A. Lukašenka yra pasiruošęs konsultuotis su Maskva subtiliais valdžios perdavimo klausimais, turint omenyje, kad jis vis dar nepasitiki Kremliumi?

Panašu, kad abi pusės bandys lošti jau patikrinta korta – ekonomika. Naujos Vakarų sankcijos sumažins Baltarusijos ekonomikos investicinį potencialą, tačiau valdant A. Lukašenkai, nebus ženklaus ekonomikos augimo be didelių ir reguliarių finansinių injekcijų iš užsienio. Kaip ir anksčiau šaliai reikalinga išorinė maždaug 3–5 mlrd. JAV dolerių parama, tačiau pasaulio kredito rinkos A. Lukašenkai užsidarė. Jo vienintelė viltis liko Rusija.

Tačiau net ir įspraustas į kampą A. Lukašenka bandys derėtis su Kremliumi. Vietoje to, kad sutiktų su Maskvos reikalaujamomis nuolaidomis, jis bandys parodyti, kad siekia numalšinti antirusišką sukilimą ir padeda išvengti NATO tankų prie Rusijos sienos perspektyvos, o už šias paslaugas jam turėtų būti dosniai atlyginta. Ir visgi jam teks nuolat girdėti nemalonias replikas, kad metas po truputį trauktis.

Visgi Maskvai teks labai atsargiai vesti šį dialogą. Jei Baltarusijos nomenklatūra ar žmonės pajus, kad A. Lukašenka prarado Rusijos paramą, tai gali akimirksniu pribaigti jo režimą. Tačiau Kremlius taip pat nenori staigaus vidinio sprogimo, bent jau tol, kol neįgis kitų patikimų partnerių Baltarusijos valdančiojo elito ar opozicijos gretose.

A. Lukašenka taip pat labai gerai supranta, kaip svarbu jam išlaikyti monopolį santykiuose su Kremliumi, todėl ir toliau blokuos bet kokius nomenklatūros bandymus užmegzti ryšius su Maskva, griaus bet kokias struktūras, kurios, jo manymu, gali kelti grėsmę, ir grūs į kalėjimą galimus opozicijos lyderius, siekdamas užtikrinti, kad Rusija, net ir panorėjusi, negalėtų Baltarusijoje rasti jokio kito kontaktinio asmens.

Iš pernokusio obuolio, kuris, atrodė, neišvengiamai įkris Maskvai į krepšį net ir be didesnių pastangų, Baltarusijos režimas vis labiau primena toksiškus santykius, kuriuos sunku puoselėti, bet dar sunkiau nutraukti.

Jei A. Lukašenkai pavyks išsilaikyti poste, kol protestai bent kiek aprims, Maskvai teks labai atsargiai, taikant meduolio ir bizūno politiką, bandyti pastūmėti Baltarusijos lyderį norima linkme, neleidžiant jo pozicijoms nei per daug sustiprėti, nei per daug susilpnėti. Tai pareikalaus nuolatinio Maskvos režimo dėmesio ir puikaus situacijos suvokimo.

Tačiau Kremliaus politika posovietinėje erdvėje toli gražu negali pasigirti tokio kruopštaus meistriškumo pavyzdžiais. Pakurstyti ir įšaldyti konfliktus yra vienas dalykas, o suvaldyti sklandų valdžios perdavimą šalyje, kur, nepaisant bendros kalbos, Maskva neturi patikimų atramos taškų – visai kas kita.

Artyomas Shraibmanas yra žurnalistas ir politikos komentatorius, besispecializuojantis Baltarusijos užsienio ir vidaus politikoje.

Jo komentaras pasirodė „Carnegie Moscow Centter“ tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su centro sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Populiariausi

Lietuvos–Baltarusijos pasienis

Pasaulyje

2020.10.29 17:30

Baltarusija keleiviniam transportui uždarė sieną su Lietuva, Latvija, Lenkija ir Ukraina Linkevičius: įspėjimų negavome; atnaujinta 18.43

12
Išpuolis Prancūzijos Nicos mieste

Pasaulyje

2020.10.29 11:02

Planuotas dar vienas išpuolis Prancūzijoje? Policija sulaikė peiliu ginkluotą vyrą Macronas apie išpuolius: ataka prieš Prancūziją, atnaujinta 18.38

9