Pasaulyje

2020.09.22 05:30

Buvusi Baltarusijos valstybinio leidinio žurnalistė – apie šoką, kompromisus ir atvykusius rusų specialistus

Benas Gerdžiūnas, LRT.lt2020.09.22 05:30

Kai Baltarusijos valstybinis laikraštis atsisakė spausdinti masinių protestų nuotraukas, prestižinio „World Press Photo“ konkurso nugalėtoja Tacjana Tkačova suprato, kad jos karjerai leidinyje „Zviazda“ atėjo galas. 

Kartu su kitais žurnalistais ji prašė vieno seniausių valstybei priklausančių baltarusių kalba leidžiamų laikraščių redaktoriaus leisti rengti reportažus apie masinius protestus ir susidorojimą su jų dalyviais.

Populiariausiems Baltarusijos žiniasklaidos darbuotojams vienam po kito paliekant savo darbo vietas ir taip išreiškiant protestą prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, valdžia pajuto maišto nuotaikas. Režimo ideologijos vadovė Olga Špilevskaja atvyko pasikalbėti su leidinio „Zviazda“ žurnalistais.

„Ji mums pasakė (...), kad tai – Oranžinė revoliucija“, turėdama omenyje spalvomis vadinamas revoliucijas posovietinėse šalyse, kurias Rusija mano esant organizuojamas padedant Vakarams“, – „LRT English“ telefonu sakė T. Tkačova. Ji taip pat sakė, kad „esame kontroliuojami, iki galo nesuprantame, kas vyksta“.

Kai vienas iš moters kolegų O. Špilevskajos paklausė, kaip jie gali žiūrėti žmonėms į akis, toji atsakiusi: „Tada išeik iš darbo.“

Žinių skyrius parengė numerį su protestų nuotraukomis ir prašymu nutraukti smurtą. Dalis medžiagos vėliau buvo pateikta laikraščio internetinėje versijoje.

Anot T. Tkačovos, vyriausiasis leidinio redaktorius Pavelas Sucharukavas sutiko su žurnalistų nuomone ir išvyko į Informacijos ministeriją paaiškinti savo pozicijos. Savo nuomonę jis bandė grįsti žiniasklaidos įstatymu, reikalaujančiu objektyviai nušviesti įvykius. Tačiau valdžios atstovai atmetė vyr. redaktoriaus poziciją ir P. Sucharukavas buvo priverstas atsistatydinti. Jį pakeitė buvęs informacijos ministras.

Kaip teigia T. Tkačova, kitą dieną laikraštis ėjo kaip įprastai, apie protestus, žiaurumus ar kankinimus jame užsimenama nebuvo.

Tada prasidėjo spaudimas. Kai kurie žurnalistai teigia, kad buvo grasinama juos atleisti, todėl jie galiausiai pasidavė. Tad iš laikraščio „Zviazda“ atsistatydino tik keturi žmonės, tarp jų buvo ir T. Tkačova.

Ne visi leidinio darbuotojai buvo tos pačios nuomonės. Politikos žurnalistė apkaltino T. Tkačovą bandymu demonstruoti savo ambicijas. „Man buvo šokas, bandžiau jai paaiškinti, kas vyksta mūsų šalyje ir kad norėčiau, kad man nebūtų gėda žmonėms pasakyti, jog dirbu šiame leidinyje“, – aiškina T. Tkačova.

Ją kaltinusi žurnalistė vėliau rašė visiškai sufabrikuotas istorijas apie A. Lukašenką, akis į akį susitinkantį su streikuojančiais valstybinių gamyklų darbininkais.

Darbas valstybinėje žiniasklaidoje

„Laikraštyje neturėjau medžiagos, kurios gėdyčiausi, bet neturėjau ir tokios, kuria didžiuočiausi, – sako T. Tkačova. – Prašymas nutraukti smurtą, kurį vis dar galima rasti internete, greičiausiai buvo geriausias mano darbas laikraštyje „Zviazda“, – priduria ji.

Prieš trejus metus tapusi naujienų fotografe T. Tkačova jau turėjo susitaikyti su sprendimu dirbti valstybiniame leidinyje. „Ne visi gali dirbti „TUT.by“ ir kitose nepriklausomose žiniasklaidos priemonėse, todėl tenka eiti į kompromisus“, – sako ji.

T. Tkačova kurį laiką negalėjo rasti darbo, todėl fotografei teko apsispręsti, ar įsidarbinti laikraštyje Minske, ar grįžti į gimtąjį kaimą. Viską apsvarsčiusi, ji priėmė darbo pasiūlymą.

„Niekada nesu rengusi jokios propagandos ir per trejus darbo laikraštyje metus nepamenu, kad kada nors būtų tekę keisti realybę“, – pasakoja T. Tkačova.

Ji laikėsi atokiai nuo politikos, o redaktoriai niekada nesikišo į tai, kaip ji nušviečia socialines temas, pradedant smurtu artimoje aplinkoje ir baigiant šeimų ir vaikų padėtimi šalyje.

„Aš esu laisva, o jie – ne“

Rugsėjį jai teko užsukti į redakciją grąžinti akreditacijos. Nuotaika kabinetuose buvo slogi. „Džiaugiausi matydama kolegas, tačiau neapleido keistas jausmas, tarsi aš būčiau buvusi laisva, o jie – ne“, – pasakoja fotografė.

„Visgi jei būtume vienas kitą parėmę pagal principą „visi už vieną ir vienas už visus“, galbūt mano kolegoms ir man pačiai nebūtų tekę išeiti iš darbo ir laikraštis būtų rašęs apie tai, kas iš tiesų vyksta, – svarsto T. Tkačova. – O galbūt visi būtume buvę atleisti ir tai būtų buvusi dar viena rakštis [režimui].“

„Visa medžiaga, kurią man pavyko padaryti apie streikus, vaizdo įrašai ir nuotraukos iš pirmojo didžiojo „Laisvės maršo“, sutraukusio apie 200 tūkst. žmonių, buvo pašalinti [iš tinklalapio], dienraščio vairą perėmus naujam redaktoriui, – sako ji. – O jie toliau dirba, nušviesdami įvykius tik iš valdžios pageidaujamos pusės. Visi politikos žurnalistai Vyriausybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje tiesiog perrašinėja pranešimus spaudai. Aš jų [žurnalistų] nesuprantu.“

Pakeitė žurnalistai iš Rusijos?

1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka po truputį gniaužė nepriklausomą žiniasklaidą, įskaitant ir laikraštį „Zviazda“, kuris, anot T. Tkačovos, kažkada buvo gerbiamas leidinys, pritraukdavęs talentingų žurnalistų ir redaktorių.

Baltarusijos televizijos žurnalistus, kurie po rugpjūčio 9 d. paliko savo darbo vietas, solidarizuodamiesi su protestuotojais, netrukus pakeitė specialistai iš Rusijos. Po to A. Lukašenka uždraudė užsienio žiniasklaidai atvykti į šalį ir legaliai joje dirbti teigdamas, kad Baltarusija buvo įtraukta į „hibridinį karą“, kuriame dalyvauja ir žiniasklaida.

Tačiau „Zviazda“ turbūt yra „paskutinis leidinys, kuriam valdžia samdytų žurnalistus iš Rusijos, nes jis nėra strategiškai svarbus, – sako T. Tkačova. – Nors iš esmės viskas įmanoma. Fotografas į mano etatą buvo priimtas jau kitą dieną.“

Dabar, atsikračiusi redaktorių cenzūros, T. Tkačova gali užsiimti kokiais tik nori projektais. Tačiau fotografuodama be valstybinės žiniasklaidos „globos“ ji pati gali tapti režimo taikiniu.

„Noriu sukurti fotoprojektą – padaryti žmonių, kurie, protestuodami prieš režimą, išėjo iš darbo, portretus ir sudėlioti juos į žemėlapį, – aiškina ji. – Tačiau, įgyvendinusi šį projektą, greičiausiai turėsiu išvykti iš šalies.“

Šiuo metu, anot T. Tkačovos, režimas atseka žmones per „Telegram“ kanalą, per telefono numerius. „Jie išsiaiškina, kas esi, atvyksta į namus ir tave išsiveda, – sako ji. – Štai ko aš bijau.“

„Kai išėjome iš laikraščio, mums buvo pasakyta, kad mūsų pavardės atsidūrė juodajame sąraše“, – teigia fotografė ir priduria negalinti nei patvirtinti, nei paneigti šios informacijos. „Todėl esu pasiruošusi „kalėjimo terbelę“, jei manęs ateitų išsivesti“, – sako ji.

Nuo tada, kai rugpjūčio 9 d. šalyje prasidėjo protestai, baltarusių ir užsienio žurnalistai yra mušami, sulaikomi ir kankinami. Ne vienam užsienio žiniasklaidos priemonėms dirbančiam vietos žurnalistui buvo panaikinta akreditacija, kiti nuolat susiduria su smurtu ir sulaikymais.

Iki rugsėjo 13 d. Nepriklausoma Baltarusijos žurnalistų asociacija visoje šalyje buvo užfiksavusi 195 smurto ir represijų prieš žurnalistus atvejus.

Straipsnį parengti padėjo „LRT Novosti“ redaktorė Natalija Zverko.