Pasaulyje

2020.09.17 14:30

Žana Nemcova: mano tėvas labai taikliai apibūdino Lukašenką – slavų Gaddafi

Natalija Zverko, LRT.lt2020.09.17 14:30

„Man atrodo, kad svarbiausia pamoka, kurią išmokome yra tai, kad autoritariniai režimai labai pažeidžiami. Ir tereikia autoritariniam režimui padaryti vieną vienintelę klaidą, kad viskas imtų byrėti“, – interviu LRT sakė žurnalistė, nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo dukra ir Boriso Nemcovo fondo steigėja Žana Nemcova. Ir pridūrė: „Viename interviu mano tėvas labai taikliai apibūdino Aliaksandrą Lukašenką, pavadindamas jį slavų Gaddafi“.

Interviu LRT.lt Ž. Nemcova papasakojo apie savo žurnalistinę veiklą, persikėlimą iš Vokietijos, kur gyveno po tėvo nužudymo, į Čekiją ir su B. Nemcovo fondu susijusius projektus.

Ji atidžiai stebi tai, kas vyksta Rusijoje ir Baltarusijoje ir teigia, kad Vokietijoje audringai reaguojama į įvykius šiose šalyse. „Angela Merkel pirmą kartą skaitė atskirą kreipimąsi, kuriame kalba ėjo tik apie Aleksejų Navalną, ir tai yra beprecedentis atvejis, anksčiau to nėra buvę, – teigė Ž. Nemcova. – Jos pasisakymas buvo labai griežtas.“

Paklausta, ar neketina kada nors tapti protestų judėjimo Rusijoje lydere, Ž. Nemcova atsakė nepretenduojanti tapti revoliucijos veidu.

„Tarp kitko, laisvės suvaržymo aš bijau labiau nei užpuolimo, kuris gali baigtis mirtimi, – sakė ji. – Nes mirtis ateina greitai, o laisvės atėmimas – ilgalaikis procesas, labai kankinantis ir beprasmiškas.“

– Žana, mes Jus stebėjome TV kanalo RBK eteryje, tada Jūs išvykote į Vokietiją ir dirbote „Deutsche Welle“, kiek vėliau iš ten išėjote ir užsiėmėte Boriso Nemcovo fondo veikla. Paaiškinkite, kodėl?

– „Deutsche Welle“ rusų redakcijoje išdirbau beveik penkerius metus ir nebemačiau ten daugiau tobulėjimo perspektyvų. Antra priežastis – šiuo metu noriu daugiau dėmesio skirti Boriso Nemcovo fondui. Negaliu būti prisirišusi prie grafiko, pagal kurį dirbau „Deutsche Welle“, nes iš pradžių turėjau kasdien rengti programas, o vėliau bent kartą per dvi savaites. Tačiau net ir tai mane stipriai varžė. Man labai svarbu plėtoti Fondo veiklą.

Praėjus penkeriems metams jau galima daryti tam tikras išvadas, ar viskas klostosi sėkmingai. Aš manau, kad Fondas turi perspektyvų, man jis labai svarbus, todėl nusprendžiau geriau užsiimti Fondu ir savo projektais, nei dirbti „Deutsche Welle“.

– Ir vis dėlto nemetėte žurnalistikos, Fondo tinklalapyje skelbiate interviu. Kaip suprantu, daugiausiai dėmesio skiriate vasaros žurnalistikos mokyklai? Ar ji buvo organizuojama šią vasarą pandemijos sąlygomis?

– Iš tiesų šiuo metu B. Nemcovo fondui rengiu interviu, nors, be abejo, jų skaitytojų auditorijos negalima lyginti su mano rengtos programos „Deutsche Welle“ auditorija. Mes nesame žiniasklaidos organizacija, be to, publikuojame rašytinius interviu, o šiuo metu situacija tokia, kad įrašyti vaizdo interviu pritraukia platesnę auditoriją.

Vasaros žurnalistikos mokykla – vienas iš Boriso Nemcovo fondo projektų. Paprastai trijų savaičių trukmės vasaros kursus rengdavome Prahoje. Šiais metais sulaukėme daugiau kaip 700 paraiškų, todėl rugpjūčio 3–14 d. vedėme dviejų savaičių internetinius kursus.

Didelis susidomėjimas mokykla rodo, kad žurnalisto profesija Rusijoje labai paklausi. Kalbant apie nepriklausomą žurnalistiką, būtų sunku šią profesiją pavadinti perspektyvia. Pirmiausia, nepriklausomų leidinių labai mažai. Antra, iš šios profesijos daug neužsidirbsi. Galima rasti išimčių, bet iš esmės taip jau yra. Visame pasaulyje žurnalistai nėra daugiausiai uždirbantys žmonės. Apskritai šiuo metu vyksta didžiulės permainos, susijusios su socialinių tinklų ir platformų plėtra, todėl tradiciniams leidiniams tampa vis sunkiau atlaikyti konkurenciją, nes reklamos pasiūla jiems mažėja.

Be to, turiu idėją sukurti didelį dokumentinį projektą, tačiau atskleisti detales dar per anksti. Taigi neatsisakau žurnalistės karjeros. Ateina diena, kai vienas ir tas pats formatas tampa nebeįdomus, o kadangi esu drąsus ir ryžtingas žmogus, visada noriu eiti į priekį, nors tai visada susiję su rizika.

Esu labai patenkinta internetinių kursų rezultatais. Tam tikra prasme toks mokymosi formatas buvo net sėkmingesnis ir pabandysiu paaiškinti, kodėl. Labai džiaugiuosi, kad turime itin stiprius dėstytojus – daugiausia tai žurnalistai iš Rusijos, bet ne tik. Per trejus mūsų mokyklos gyvavimo metus, pas mus dėstė ir naujienų portalo „Meduza“ įkūrėja Galina Timčenko, ir mano viršininke RBK buvusi Jelizaveta Osetinskaja, kuri šiuo metu kuria savo žiniasklaidos projektą, ir garsi rusų žurnalistė, kanalo „Ješčionepozner“ bendraautorė Jekaterina Gordejeva. Dirbo pas mus ir mano mėgstamiausias dokumentalistas Vitalijus Manskis, ir puikus žurnalistas iš Baltarusijos Franakas Viaročka. Ir tai tik keletas pavardžių.

Mūsų mokykla nėra orientuota vien tik į Rusijos rinką, mums svarbiausia, kad žmogus laisvai kalbėtų rusiškai, todėl sulaukiame nemažai dalyvių iš buvusių sovietinių respublikų. Noriu pasakyti, kad organizuoti mokymus internetu kur kas sunkiau nei gyvai. Visada maniau, kad organizuoti didelės apimties „gyvus“ mokymus – itin sudėtingas uždavinys, reikalaujantis labai daug jėgų ir resursų, bet paaiškėjo, kad mokymai internetu reikalauja kur kas daugiau pastangų, ypač pasirengimo etape. Tačiau dabar jaučiuosi bent iš dalies įvaldžiusi šį mokslą ir esu pasiruošusi dalintis patirtimi.

– Ar šiais metais rengsite Boriso Nemcovo forumą?

– Nusprendėme atšaukti forumą dėl to, kad ir be COVID-19 tiek visko vyksta, jog sunku suformuluoti forumo temą. Pandemija ir jos padariniai? Represijų Rusijoje stiprėjimas? Situacija Baltarusijoje? Viskas taip greitai keičiasi, o forumui mes ruošiamės 6-8 mėnesius, todėl labai sunku pasirinkti temą, kai praktiškai kas mėnesį viskas keičiasi, o tuo pačiu kinta ir politinius bei visuomeninius procesus Rusijoje ir Baltarusijoje stebinčių žmonių dėmesio centras. Todėl nusprendėme palaukti kitų metų.

Praėjusiais metais forumas vyko Varšuvoje ir, mano nuomone, jis buvo vienas geriausių B. Nemcovo forumų per visus ketverius metus. Įvyko puiki Franciso Fukuyamos ir Aleksejaus Navalno diskusija. Tarp kitko, Aleksejus pirmą kartą dalyvavo užsienyje vykusiame forume. Jis visada kategoriškai atsisakydavo dalyvauti tokiuose renginiuose. Bet mums padarė išimtį, atvyko ir buvo tikrai verta. Tai sukėlė didžiulį susidomėjimą forumu – nebuvau mačiusi, kad tokiuose renginiuose žmonės stovėtų praėjimuose. Labai tikiuosi, kad kitais metais sienos atsivers ir vėl galėsime surengti B. Nemcovo forumą.

Šiuo metu gyvenu Prahoje, Čekijoje, ir dar turiu gauti atskirą leidimą dirbti. Mano pagrindinis uždavinys čia – plėtoti Boriso Nemcovo akademinį centrą. Tiesą pasakius, šio centro bazėje ir rengėme žurnalistų mokyklą. Tai yra bendras Karolio universiteto Filosofijos fakulteto ir Boriso Nemcovo fondo projektas. Man atrodo, kad atėjo metas plėsti centro veiklą, siūlyti daugiau programų.

Labai tikiuosi, kad galėsime surengti penkių dienų seminarą su Stanfordo universitetu jauniems Rusijos lyderiams, galbūt galėsime pakviesti ir lyderius iš Baltarusijos. Taip pat planuojame kitą projektą, kuris bus skirtas jaunimui iš Rusijos regionų. Tai bus teminės pažintinės kelionės į Europos sostines. Viskas priklausys nuo to, ar rasime pinigų šiems projektams, ar ne.

Be to, turiu idėją sukurti didelį dokumentinį projektą, tačiau atskleisti detales dar per anksti. Taigi neatsisakau žurnalistės karjeros. Ateina diena, kai vienas ir tas pats formatas tampa nebeįdomus, o kadangi esu drąsus ir ryžtingas žmogus, visada noriu eiti į priekį, nors tai visada susiję su rizika.

– Žana, o Jūs Vokietiją paliekate visam laikui ar bandysite dirbti per dvi šalis?

– Nemanau, kad palieku Vokietiją, tuo labiau, kad turiu leidimą joje gyventi. Greičiausiai dirbsiu per dvi šalis. Bandau tobulinti vokiečių kalbą, nors nepasakyčiau, kad labai gerai ją moku. Tai susiję su dideliu darbo krūviu.

RBK buvau ekonomikos naujienų žurnalistė, todėl teko persikvalifikuoti į politiką, nes mano programa „Deutsche Welle“ „Nemcova. Interviu“ daugiausia buvo susijusi su politika. Teko daug keliauti, iki 50 darbo kelionių per metus su pakankamai įtemtais grafikais. Be to, man tekdavo atstovauti Fondą viešuose renginiuose. Negalėjau nieko planuoti, o Vokietija tokia šalis, kur viską reikia planuoti, todėl negalėjau reguliariai lankyti vokiečių kalbos kursų. Dabar kalbu su klaidomis, bet viską suprantu ir bandysiu palaikyti bent tokį vokiečių kalbos lygį. Esu labai dėkinga „Deutsche Welle“ už tai, kad leido įgyvendinti savo tuometę svajonę, jaučiu prieraišumą Vokietijai ir vienaip ar kitaip nenoriu prarasti ryšio su šia šalimi.

Be to, A. Merkel pirmą kartą skaitė atskirą kreipimąsi, kuriame kalba ėjo tik apie Aleksejų Navalną, ir tai yra beprecedentis atvejis, anksčiau to nėra buvę. Jos pasisakymas buvo labai griežtas.

– Jeigu pereitume prie įvykių, kurie nuolat mirga pagrindinių Lietuvos naujienų leidinių antraštėse, ar Vokietijoje ir Čekijoje jaučiamas susidomėjimas A. Navalno apnuodijimu, Baltarusijos įvykiais? Kokia, Jūsų nuomone, bus Vokietijos valdžios reakcija į A. Navalno apnuodijimą? Ar kalbama apie galimą projekto „Nord Stream 2“ stabdymą?

– Nesu integravusis į Čekijos visuomenę, nes nesuprantu čekų kalbos, todėl man sunku būtų kalbėti apie Čekijos valdžios ar visuomenės reakciją į tai, kas vyksta Rusijoje ar Baltarusijoje.

O Vokietijoje labai audringai reaguojama į Aleksejaus Navalno apnuodijimą. Tiesiog beprecedentė žiniasklaidos ir Vyriausybės reakcija – tai pagrindinė tema pastarąsias keletą savaičių. Manęs labai dažnai paprašė pakomentuoti situaciją dėl Aleksejaus apnuodijimo. Vokietijoje to prašė leidinys „Bild“ – skaitomiausias laikraštis šalyje, nors kai kas jo nemėgsta. Bet man atrodo, kad jis labai teisingai nušviečia įvykius Rusijoje.

Praėjusią savaitę viešėjau pagrindinėje televizijos kanalo ZDF politinėje laidoje. ARD Vokietijoje yra pirmasis kanalas, o ZDF – antrasis. Abu šie kanalai laikomi įtakingiausiais šalyje. Laidoje buvo diskutuojama apie Aleksejaus Navalno apnuodijimą, „Nord Stream 2“ likimą ir situaciją Baltarusijoje. Dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas ir tai puikiai parodo, kokia ši tema svarbi. Buvau priversta kalbėti rusiškai ir laidoje dalyvauti per vertėją. Viską supratau, apie ką buvo kalbama, tačiau man nepakako vokiečių kalbos žinių, kad pasakyčiau tai, ką noriu.

Be to, Angela Merkel pirmą kartą skaitė atskirą kreipimąsi, kuriame kalba ėjo tik apie Aleksejų Navalną, ir tai yra beprecedentis atvejis, anksčiau to nėra buvę. Jos pasisakymas buvo labai griežtas.

Kalbant apie pasekmes, visos ES šalys dar 6 mėnesiams pratęsė Rusijai taikomas sankcijas. Tai galima vadinti pasekmėmis, nes iki Aleksejaus apnuodijimo nuolat buvo kalbama apie tai, kad galbūt reikėtų sankcijas atšaukti. ES šalių vadovai nebuvo vieningos nuomonės dėl sankcijų režimo Rusijos atžvilgiu, o po apnuodijimo pamatėme vienybę šiuo klausimu. Net ir iš tų vadovų, kurie kiek draugiškiau žiūri į Vladimirą Putiną, pusės.

Dėl „Nord Stream 2“ vyksta diskusijos. Vokietijos visuomenės nuomonės tyrimo institutas „Forsa“ prieš kurį laiką savo tinklalapyje atliko tyrimą, kuris parodė, kad 28 proc. televizijos kanalo žiūrovų iš tų, kurie dalyvavo apklausoje, pasisakė už „Nord Stream 2“ statybų stabdymą, o 60 proc. mano, kad dujotiekis turi būti baigtas tiesti. Todėl sunku ką nors pasakyti.

Žinote, viename interviu mano tėvas labai taikliai apibūdino A. Lukašenką, pavadindamas jį slavų Gaddafi.

Vokietijai pavyko nustatyti nuodų, kuriais buvo apnuodytas Aleksejus Navalnas, rūšį. Jie išsiaiškino, kad tai buvo vienas iš „Novičiok“ variantų, ir pateikė šiuos duomenis Cheminio ginklo draudimo organizacijai. Beje, Rusija yra šios organizacijos narė. Todėl, apibendrinant galima pasakyti, kad sankcijų režimas tęsiasi. Žinau, kad Bundestagas svarstys įstatymo projektą, panašų į JAV priimtą Magnitskio įstatymą, ir labai gali būti, kad bus išplėstos asmeninės sankcijos. Manau, kad V. Putino ir A. Merkel santykiai visiškai pašlijo.

Kalbant apie Baltarusiją, laikomasi tam tikros laukimo pozicijos, nes nėra visiškai aišku, kaip šalys turėtų reaguoti. Esu įsitikinusi, kad šalį palikti norintiems baltarusiams bus suteikta plataus masto humanitarinė pagalba. Pavyzdžiui, Masaryko universitetas Brno baltarusiams įsteigė specialias stipendijų programas. Manau, kad pagalbos programų apimtis bus panaši į prieš keletą metų Ukrainos piliečiams teiktos pagalbos apimtį.

Svarbu tai, kad Baltarusija atsirado pasaulio žemėlapyje. Visi sužinojo apie Baltarusiją. Aš gana gerai kalbu itališkai, geriau nei vokiškai, todėl galiu pasakyti, jog mano draugės Italijoje sužinojo, kad yra tokia šalis – Baltarusija, ir suprato, kad A. Lukašenka yra diktatorius. Jos daug klausinėja, nori suprasti, kas ten vyksta! Tačiau sunku numatyti, koks bus politinis šios krizės sprendimas. Yra versijų, kad A. Lukašenkai pavyks kurį laiką išlaikyti valdžią. Tačiau akivaizdu, kad visa šalis nekenčia A. Lukašenkos ir visi laukia, kada jis pasitrauks.

Skaičiau „Bloomberg“ straipsnį, kad Maskvoje niekas nesitikėjo tokių masinių protestų prieš A. Lukašenką. Daug kas priklauso nuo Rusijos pozicijos, bet jei tai tęsis, tai bus šalies katastrofa. Šalyje ir taip jau kyla ekonominių problemų dėl karantino priemonių ir krintančių naftos kainų, o dar tokio masto protestai.

– Neseniai dar kartą perskaičiau Jūsų tėvo interviu, kurį 2014 m. parengė mano kolegė lietuvė žurnalistė. Kalbėdamas su ja jis sakė, kad po kartvelų ir ukrainiečių V. Putinas imsis ir baltarusių. Tuomet ši mintis atrodė paradoksali...

– Žinote, viename interviu mano tėvas labai taikliai apibūdino A. Lukašenką, pavadindamas jį slavų Gaddafi. Labai teisingas palyginimas. Nežinau, kas darė šį interviu, bet šiuo metu jis sulaukė labai daug peržiūrų. Padėtis pasikeitė, lyginant su 2014 m. Taip, Baltarusija priklausoma nuo Rusijos. Natūralu, kad V. Putinas turi milžinišką įtaką, bet nemanau, kad jis panaudos jėgą situacijai Baltarusijoje išspręsti. Kodėl? Nes jo populiarumas Rusijoje menksta. Be to, šalyje krizė – niekas nepalaikys karinės Rusijos invazijos į Baltarusiją, o ir pats V. Putinas, manau, nelabai nori remti tokį itin nepopuliarų lyderį.

– Kaip jums atrodo, ar jam pavyks galutinai įgyvendinti sąjunginės valstybės idėją?

– Teoriškai tai įmanoma, atsiradus kokiam nors tarpiniam lyderiui ir sustiprėjus Rusijos įtakai, tačiau kyla klausimas, kaip tai priims patys baltarusiai. Juk iš pradžių draugiški Rusijos atžvilgiu buvę Baltarusijos gyventojai pakeitė savo nuomonę. Tai matyti iš pareiškimų ir plakatų, kuriuos matome Minsko, Bresto ir kitų miestų gatvėse. V. Putinas palaikė A. Lukašenką, ir dabar baltarusiai jo labai nemėgsta. Ir jie visiškai teisūs.

Man sunku prognozuoti V. Putino veiksmus, nesu tokia kaip tėvas, nesu tokia aiškiaregė ir neturiu tokių analitinių gebėjimų ir, kas ne mažiau svarbu, tokios patirties, bet tai yra vienas iš galimų scenarijų.

Man atrodo, kad svarbiausia pamoka, kurią išmokome yra tai, kad autoritariniai režimai labai pažeidžiami. Ir tereikia autoritariniam režimui padaryti vieną vienintelę klaidą, kad viskas imtų byrėti. O klaida buvo Sviatlanos Cichanouskajos įregistravimas dalyvauti rinkimuose. Ir viska sugriuvo it kortų namelis. Jis neįvertino savo nepopuliarumo, nes praktiškai visiškai sunaikino sociologiją Baltarusijoje, man atrodo, kad jis visiškai neadekvačiai manė, jog visi jį myli. Nemanau, kad jis yra veidmainiauja sakydamas, jog yra reikalingas šaliai. Jo visuomenės suvokimas labai archaiškas. Visuomenė labai pasikeitė, o jis, matyt, to nežino. Ir tai, be abejo, buvo protesto balsavimas, atmetantis rinkimus, nors mes nežinome galutinių jų rezultatų, kaip iš tiesų pasiskirstė balsai.

Nesu tikra, kad jei atvyksiu į Rusiją ir jie pradės mane tardyti bei privers duoti rašytinį pasižadėjimą neišvykti, mane kas nors užstos kaip Kirilą Serebrenikovą, kuris vis dėlto daug laiko praleido namų arešte, Ivaną Safronovą ar Ivaną Golunovą.

Man atrodo, kad to V. Putinas bijo labiausiai. Viena nedidelė klaidelė, vienas neatsargus žingsnis ir viskas žlugs. O tai, kas nutiko Aleksejui, iš dalies yra Baltarusijos įvykių atgarsis. Jie gyvuliškai bijo, kad viskas bus taip pat, kaip Baltarusijoje. Bet svarbiausia, kad taip ir bus. Nes ateis akimirka, kai bus padaryta klaida, nors, žinoma, jie daug sumanesni ir gudresni už A. Lukašenką. Tie žmonės, kurie dirba Kremliui, yra intelektualiai pranašesni už A. Lukašenką, pavyzdžiui, jie neleido registruoti A. Navalno prezidento rinkimuose. Tačiau nepaisant to, niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Tad gali būti visokių netikėtumų, o kol kas sunku nuspėti, kada žlugs V. Putino režimas – rytoj ar po penkerių metų.

– Šiuo metu Baltarusijoje vykstanti revoliucija jau vadinama moteriška, o Maryja Kalesnikava, Sviatlana Cichanouskaja ir Veranika Cepkala – trimis gracijomis, galinčiomis vyriškai pasipriešinti A. Lukašenkai. Šiame kontekste štai ko norėčiau Jūsų paklausti. Ar po to, kai buvo sugriežtintos represijos ir apnuodytas A. Navalnas, nebijote vykti į Rusiją? Ir ar yra kokių nors perspektyvų, kad Rusijos moterys, galbūt net Jūs pati, kada nors imsitės vadovauti protestų judėjimui Rusijoje?

– Šiais metais Rusijoje praleidau nei daug, nei mažai – tris mėnesius. Kai kovo viduryje viešėjau Rusijoje, buvo įvestas griežtas karantinas, apribotas judėjimas, todėl daugiau kaip du mėnesius gyvenau Žemutinio Naugardo srityje esančiame Filino kaime. Kovo mėnesį vis dar buvo šalta, o mano mamos namuose nekoks šildymas, todėl gyvenome pas mamos draugę. Ten pakviečiau ir savo artimuosius, pusbrolį su vaiku. Buvo labai šaunu, bendravau su sūnėnu, kartu skaitėme Senovės Graikijos mitus, žaidėme šachmatais. O prieš tai buvau Maskvoje.

Kalbant apie mane, aš tikrai nenoriu, kad mane tardytų, nenoriu eiti į Tyrimo komitetą, kad mane apklaustų FSB, tyrėjai ar dar kažkas. Rizika, kad taip gali nutikti, labai didelė ir ji vis didėja. Ir spaudimas kiekvieną dieną didėja ir net iki tokio lygio, kad pilietinei visuomenei nebeužtenka moralinių ir net fizinių jėgų į tai reaguoti ir visus apsaugoti.

Nesu tikra, kad jei atvyksiu į Rusiją ir jie pradės mane tardyti bei privers duoti rašytinį pasižadėjimą neišvykti, mane kas nors užstos kaip Kirilą Serebrenikovą, kuris vis dėlto daug laiko praleido namų arešte, Ivaną Safronovą ar Ivaną Golunovą.

Nenoriu sėdėti kalėjime. Man tai būtų visiškai neįsivaizduojama, tačiau tokia įvykių eiga visiškai įmanoma, nes jie laisvi daryti, ką nori. Dėl nebaudžiamumo ir visateisiškumo jie labai suįžūlėję. O aš neturiu jokios ypatingos apsaugos. Aišku, kai atvykau į B. Nemcovo maršą, niekas manęs nesulaikė. O dabar nesu dėl to tokia tikra, todėl nuo vizitų geriau susilaikysiu, tačiau niekas man nesutrukdys išsakyti savo nuomonę. Tarp kitko, laisvės suvaržymo aš bijau labiau nei užpuolimo, kuris gali baigtis mirtimi. Nes mirtis ateina greitai, o laisvės atėmimas – ilgalaikis procesas, labai kankinantis ir beprasmiškas.

Aš visiškai neketinu kam nors vadovauti, aš tiesiog darau tai, kas, mano manymu, yra teisinga, ir nepretenduoju tapti revoliucijos veidu.

Kalbant apie moterų protestą, aš kažkaip įpratau neskirstyti žmonių į moteris ir vyrus. Esu pratusi skirstyti žmones į drąsius ir bailius, protingus ar ne tokius protingus. Todėl aš asmeniškai neturiu jokios ypatingos su lytimis susijusios darbotvarkės. Man sako, kad esu feministė, galbūt, bet nemėgstu apie tai kaskart kalbėti.

Tačiau Maryja Kalesnikava, Veranika Cepkala ir Sviatlana Cichanouskaja parodė neįtikėtiną drąsą. Sviatlana, kuri rūpinosi šeima ir staiga tapo šalies lydere – tai tiesiog neįtikėtina. Tai reiškia, kad ji turi gebėjimų kovoti, o ši situacija suteikė jai galimybę atsiskleisti. Maryja Kalesnikava yra nuostabus žmogus, fleitininkė, ji man labai patinka, o pasienyje suplėšiusi pasą, ji parodė tokią drąsą, kokią nedaugelis sugebėtų parodyti. Aš jos asmeniškai nepažįstu, bet norėčiau susipažinti. Manau, kad apie šį žmogų reikėtų sukurti filmą. Apie Veroniką Cepkalą žinau mažiau nei apie kitas dvi moteris, tačiau jų veikla iš tiesų įkvepia. Išeina juk ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės. Nina Baginskaja tapo tikra žvaigžde. Ir visa tai rodo, kad moterys ir vyrai yra lygūs. Visada buvo tikima, kad drąsa ir vyriškumas yra vyrų prerogatyva, tačiau taip nėra.

O kalbant apie mane, net ir be manęs Rusijoje daug šaunių moterų, kurios dabar ten yra, nepaisydamos rizikos. Garsiausia iš jų – Liubov Sobol, tačiau taip pat paminėčiau A. Navalno ir FBK atstovę spaudai Kirą Jarmyš ir Juliją Galiaminą. Tad kodėl turėčiau vadovauti protestams aš, o ne žmonėms, kurie tai daro čia ir dabar ir tai darydami labai rizikuoja.

Aš visiškai neketinu kam nors vadovauti, aš tiesiog darau tai, kas, mano manymu, yra teisinga, ir nepretenduoju tapti revoliucijos veidu. Manau, kad pagrindinis dalykas, į kurį galiu pretenduoti, grįžusi į Rusiją, yra tiesiog padėti, nes turiu tam tikros patirties, susijusios su ne pelno organizacijų valdymu, administravimu, o tokie žmonės greičiausiai pravers.

– Masiniai protestai Baltarusijoje prasidėjo po sufabrikuotų prezidento rinkimų. Rusijoje po Jūsų tėvo nužudymo ar A. Navalno apnuodijimo nieko panašaus neįvyko. Kas turėtų nutikti, kad rusai išeitų į gatves?

– Nepasakyčiau, kad į mano tėvo nužudymą nebuvo sureaguota, kaip tik reakcija pasirodė aštresnė nei buvo tikėtasi Kremliuje. Rusijai 50 tūkst. į mitingą susirinkusių žmonių yra didžiulis skaičius. Juk mano tėvas nebuvo laikomas populiariu politiku. Žinau, kad nuomonės formuotojai seniai buvo nurašę mano tėvą, ir tai buvo matyti iš to, kaip jie su juo kalbėdavosi.

Jei, pavyzdžiui, esate priklausomas nuo Rusijos reklamos užsakovų, tai jūsų pareiškimas „Putinas yra atsakingas už A. Navalno apnuodijimą“ gali baigtis visų su jumis susijusių reklamos sutarčių nutraukimu. Aš šią frazę sakau, nes nuo nieko nepriklausau.

Neseniai dar kartą perskaičiau Iljos Azaro interviu su tėvu, jis pavadintas „Gercenas mums neatleistų“ – tai iš tikrųjų yra mano tėvo frazė. Ir matau, kaip Ilja kelia klausimus – kaip jūs visi mums įgrisote. Dauguma viešajai nuomonei įtaką darančių žmonių būtent taip ir mąstė – kad B. Nemcovas įgriso iki gyvo kaulo. Ir tik po jo nužudymo tie žmonės staiga suvokė, kad viską ne taip suprato. Reakcija į jo mirtį buvo milžiniška. Ir net federaliniai kanalai, iš pradžių apie jį kalbėję neutraliai teigiamai, po 2015 m. kovo 1 d. visiškai pakeitė informacijos pateikimo pobūdį, pradėjo daugiau dėmesio skirti nereikšmingoms detalėms, stengėsi jį diskredituoti. Nepaisant to, šiais metais į B. Nemcovo maršą susirinko 22 tūkst. žmonių – tai vis dar yra masiškiausia protesto akcija mūsų šalyje.

Jei kalbėtume apie Aleksejų, tai štai, kas vyksta su žmonėms. Morališkai labai sunku pripažinti, kad gyvenate banditiškoje valstybėje ir kad taip elgiamasi su įtakingiausiu Rusijos opozicijos veikėju. Daugelis užjaučia Aleksejų ir jo šeimą, tačiau nedaug girdėjau griežtų paties veiksmo vertinimų. Tai yra apatija, baimė, tai gali būti tam tikra priklausomybė nuo valdžios. Žmonės iš mano tėvo pavyzdžio suprato, kas nutinka, kai per daug atvirai kalbi.

Be to, Rusijoje nėra privačios ekonomikos, Rusijoje viską vienaip ar kitaip kontroliuoja valstybė. Jei, pavyzdžiui, esate priklausomas nuo Rusijos reklamos užsakovų, tai jūsų pareiškimas „Putinas yra atsakingas už A. Navalno apnuodijimą“ gali baigtis visų su jumis susijusių reklamos sutarčių nutraukimu. Aš šią frazę sakau, nes nuo nieko nepriklausau.