Pasaulyje

2020.09.18 05:30

Vokietijos ambasadorius apie sprendimą, kurį daug kas kritikavo: didžiuojuosi, kad priėmėme pabėgėlius

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.09.18 05:30

Vienas iš Lietuvos saugumo garantų – Rukloje dislokuotas NATO priešakinių pajėgų (eFP) batalionas, kuriam vadovauja Vokietija. Šios šalies ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas interviu LRT.lt teigia, kad, nepaisant kritikos, Vokietija yra pajėgi ir nori ginti savo sąjungininkus. Jis pabrėžia, kad Vokietija yra dėkinga Lietuvai už parodytą lyderystę per Baltarusijos krizę, o atsakas į Aleksejaus Navalno apnuodijimą „bus atitinkamas“.

Šis interviu yra LRT.lt straipsnių ciklo „Diplomatai kalba“, kuriame kalbiname Lietuvoje dirbančius užsienio valstybių diplomatus ir tarptautinių organizacijų atstovus, dalis.

Interviu LRT.lt jau metus Lietuvoje dirbantis M. Sonnas teigia, kad koronavirusas privertė Vokietiją iš pagrindų keisti savo pirmininkavimo Europos Tarybai planą, o dabar svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungos (ES) skirtos atsigavimo fondo lėšos pasiektų sritis, kurioms jų labiausiai reikia.

– Kokius dvišalius valstybių santykius radote, kai atvykote. Ar turėjote konkrečių tikslų?

– Visada atsivežame bendras instrukcijas. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl norėjau atvykti į Lietuvą (tai buvo mano pirmas pasirinkimas, o diplomatinėje tarnyboje gauti labiausiai norimą paskyrimą yra reta), yra tai, kad santykiai yra tokie artimi, jog praktiškai neperskiriami. Lietuvoje ir Vokietijoje apie daugumą tarptautinių klausimų galvojama labai panašiai.

Ir yra labai nedaug temų, kuriomis Vokietija ir Lietuva nesutaria. Svarbiausia, kad Vokietijos ir Lietuvos interesai yra itin panašūs. Ir, ko gero, tai geriausiai iliustruoja nuolatinės rotuojamos Vokietijos karių pajėgos NATO priešakiniame (eFP) batalione, kuriam Vokietija vadovauja. Tai unikalu, niekur kitur NATO Vokietija nėra dislokavusi savo karių. (...)

– Pranešama, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo užmezgusi šiltą asmeninį santykį su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Dabar mes turime naują prezidentą, ateityje pasitrauks ir ponia Merkel, ar dėl to santykiai negali pablogėti, ar jie jau tokie geri, kad jiems niekas negali pakenkti?

– Čia turiu priminti garsiąją vokiečių valstybininko Bismarcko frazę, kad valstybės neturi draugų, tik interesus.

Vokietijos ir Lietuvos interesai sutampa, žinoma, asmeniniai politinių lyderių ryšiai taip pat yra labai svarbūs, bet jie vystosi su laiku ir kartu dirbant prie bendrų interesų. Taip kuriami santykiai. Tai nėra meilė iš pirmo žvilgsnio ar panašiai. Geras bendradarbiavimas ir tarpusavio supratimas kuria pasitikėjimą, o pasitikėjimas veda prie artimo ryšio.

– Užsiminėte apie gynybos ryšius, tačiau ar jums asmeniškai tenka dirbti prie kultūros renginių, sklaidos, vystyti ekonominius santykius?

– Taip, bet pagal ES formatą šios sritys nereikalauja, kad jas tvarkytų ambasada ar ambasadorius. Kapitalas ES juda laisvai ir Vokietijos investuotojai turi platų pasirinkimą.

Galiu pasakyti, kad Lietuva čia užima labai gerą vietą. „Investuok Lietuvoje“ yra labai efektyvi ir gabi agentūra. Atvykęs čia du kartus mačiau, kai tai turėjo lemiamą reikšmę – Lietuva pritraukė vokiečių investicijas nugalėjusi kitas dvi Europos valstybes, nes „Investuok Lietuvoje“ geriau atliko savo darbą.

(…) Vokietijos ir Lietuvos kultūriniai ryšiai siekia kelis amžius, Lietuvos istorija yra susijusi su Prūsija. Atrodo, buvo laikas, kai lietuviška literatūra turėjo būti spausdinama Prūsijoje, nes čia to nebuvo įmanoma daryti.

Nuo tų dienų santykiai yra labai artimi, galėčiau paminėti daugybę dalykų. Nidoje yra Thomo Manno namas, veikiantis kaip seminarų vieta ir muziejus. Ir tai primena mums, kad ryšiai yra tokie artimi, kad nereikia dirbtinių projektų, kurie pabrėžtų artumą.

Esu patenkintas, kad čia veikia geras Vokietijos kultūros institutas, o Lietuvos kultūra sklinda per ambasadą Berlyne. (...).

– Noriu grįžti prie saugumo ir gynybos. Kritikai teigia, kad Vokietijos kariuomenė yra per menkai finansuojama, jai trūksta įrangos, karių ir panašiai. Kita vertus, turime vokiečių karių eFP batalione Lietuvoje. Ką atsakytumėte tokiems kritikams ir ar Vokietijos visuomenė remia sąjungininkų gynybą?

– Tai teisingas klausimas. Pirmiausia, pastaruosius kelerius metus mes didiname savo gynybos pastangas. Dar nepasiekėme 2 proc. BVP tikslo, kuris nustatytas NATO viršūnių susitikime 2014-aisiais. Kita vertus, žinau ne vieną NATO narę, kuri gynybai išleidžia mažiau nei Vokietija.

Antra, skirti dėmesį vien 2 proc. ribai nėra tikslinga, Vokietija stiprina savo gynybinius pajėgumus kasmet. Kalbėdamas apie karinių pajėgų buvimą Lietuvoje, galiu patikinti, kad net jei Vokietijos gynybiniai pajėgumai dar nėra ten, kur juos norėtume matyti po kelerių metų, jie pakankami, kad galėtume dislokuoti vieną visiškai paruoštą batalioną NATO sąjunginėje valstybėje, kad padėtume Aljanso gynybai. (...)

– Kalbant apie Baltarusiją, Lietuva yra labai proaktyvi sprendžiant šį klausimą, ar jums tenka prie to dirbti, Lietuvos pareigūnai prašo perduoti poziciją Berlynui ar pan.?

– Aš nesu Vokietijos ambasadorius Baltarusijai (...). Bet galiu pasakyti, kad Vokietija yra labai dėkinga Lietuvos lyderystei, parodytai nedelsiant, vos prasidėjus krizei Baltarusijoje po rinkimų.

Vokietija yra dėkinga Lietuvai, kad ji pasiūlė prieglobstį baltarusių politikams, kuriuos iš šalies išstūmė režimas, nuo kurio Baltarusija kenčia.

Tai mums pavyzdys to, kas svarbu visai ES. Mažesnės valstybės narės gali imtis efektyvios lyderystės, jei užima principingą ir įtikinamą poziciją, ir yra visiškai aišku, kad jos elgiasi ne siekdamos savo tikslų, o atstovaudamos toms vertybėms, kurioms Europa turi atstovauti. Taip Lietuvos veiksmai matomi Berlyne ir dėl jų esame dėkingi.

– Vis dar planuojamos ES sankcijos Baltarusijai, bet žiniasklaida pranešė, kad Vokietija yra viena iš šalių, kurios nenori į sankcijų sąrašą įtraukti pono Lukašenkos. Ar apie tai kalbate su Lietuvos pareigūnais, jaučiate spaudimą pakeisti poziciją?

– Dauguma pokalbių apie tai vyksta Briuselyje, ten vyksta ir derybos. Bet žinoma, net ir neformaliame lygyje, kalbant su draugais Lietuvoje, su pareigūnais Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kalbama, kaip geriausia nustatyti ir nutaikyti sankcijas, kad jos būtų efektyvios ir nekenktų Baltarusijos žmonėms, kuriems norime padėti.

Tai nuolatiniai debatai, bet visa ko esmė – Vokietija ir Lietuva pritaria nutaikytoms individualioms sankcijoms ir neremia platesnių ekonominių sankcijų.

– Pereikime prie pono Navalno apnuodijimo, kodėl Vokietija jį pasisiūlė gydyti ir kaip manote, kuo baigsis ši istorija?

– Vokietija patenkino prašymą gydyti poną Navalną, nes matome jį kaip žmogų, kuris gina europietiškas vertybes, nepaisant to, kad milžiniška persvara yra ne jo pusėje. Kaip ir Lietuva, mes norime būti matomi kaip ginantys europietiškas vertybes, net jei tai turi tam tikrą politinę kainą.

Būtų neįsivaizduojama, kad atmestume prašymą gydyti poną Navalną Berlyne. Vokietijos visuomenė to nesuprastų ir netoleruotų. Tai europietiško padorumo išraiška.

Tai nutinka ne pirmą kartą ir Vokietijos specialistai nustatė, kad buvo panaudota nervus paralyžiuojanti cheminė medžiaga. Todėl reakcija bus atitinkama.

– Neseniai buvo minimos Vokietijos sprendimo atverti šalies duris pabėgėliams metinės. Nepaisydama kitų šalių ir dalies visuomenės kritikos, Vokietija ėmėsi lyderystės ir teikė prieglobstį. Ar šiandien Vokietija mano, kad sprendimas buvo teisingas?

– Padarysiu tai, ko ambasadoriai įprastai nedaro, ir atskleisiu savo nuomonę. Aš didžiuojuosi, kad mano šalis užėmė tokią poziciją 2015-aisiais.

Pažvelgus į praėjusį amžių, jo vidurį, Vokietija buvo šalis, sukėlusi negirdėto masto kančias visoje Europoje, sukūrusi milijonus pabėgėlių visame kontinente, tarp jų – ir 12 mln. vokiečių, kurie buvo išprašyti iš kitų šalių ir turėjo parvykti į Vokietiją.

Šiandien daugybė žmonių skirtingose pasaulio vietose mato Vokietiją kaip savo viltį. Tuo aš galiu didžiuotis.

Žinoma, migracija visada yra skaldantis klausimas. Visuomenės niekada vienbalsiai nepriima didelių migrantų srautų. Tai nėra Vokietijos išskirtinumas, žinote ir matote diskusijas savo šalyje. 2015 m. Vokietijos kanclerė pasakė garsiąją frazę „Wir shaffen das“ (liet. mes susitvarkysime) ir šiandien diskutuojama, ar pavyko. Praėjus penkeriems metams sociologai, ekonomistai ir žurnalistai pabandė įvertinti, ar pavyko. Ir žinote, atsakymas – taip. (...)

– Pereikime prie asmeninių klausimų. Jūsų diplomatinė karjera ilga, kodėl dabar pasirinkote dirbti Lietuvoje? Anksčiau dirbote su kontrterorizmo klausimais?

– Dėl jau anksčiau minėtų dalykų. Nes abi šalys yra labai artimos, norėjau dirbti valstybėje, kurios interesai yra praktiškai egzistenciškai susiję su mano šalies interesais. Dėl to mano darbas tampa įdomesnis.

(...) Taip, su kontrterorizmo klausimais dirbau anksčiau. (...) Diplomatija nėra kontrterorizmo centre, bet vaidina svarbų vaidmenį kuriant aplinką, kurioje galima duoti atkirtį terorizmui. Bet tai nesusiję su mano paskyrimu čia.

Priešingai, yra nedaug valstybių, kur terorizmo grėsmė mažesnė nei Lietuvoje.

– Prieš atvykdamas mokėtės lietuvių kalbos, domėjotės kultūra?

– Žinoma, domėjausi. Apie Lietuvą šį tą žinojau iš istorijos. Mano tėvo šeima yra kilusi iš šio regiono, tai irgi intrigavo, bet asmeniniai dalykai nelėmė sprendimų. O kalba, žinote, mano amžiuje lietuvių kalba, bijau, būtų per didelis iššūkis.

– Minėjote, kad mėgstate dalyvauti kultūriniuose renginiuose. Kam teikiate prioritetą laisvalaikiu?

– Ambasada rengia nemažai kultūrinių renginių, juose dalyvauju, nes turiu juos atidaryti. Kartu man nereikia mokėti už bilietą (juokiasi).

Deja, dėl kalbos barjero negaliu mėgautis teatru, tad lieka muzikos renginiai ir parodos. (...) Dažniausiai einu į klasikinės muzikos koncertus.

– Ar lieka laiko hobiams?

– Jo visada per mažai. Mano hobis – visur aplink, tai knygos, skaitymas. Tam randu laiko.

– Ar galėtumėte išskirti įdomiausias knygas?

– Galėčiau paminėti kelias. Mano mėgstamiausia grožinė knyga yra italų romanas „Leopardas“, pagal jį pastatytas nuostabus filmas.

Turiu kelias mėgstamas biografijas, mėgstu skaityti istorines knygas. Mano mėgstamiausias istorikas yra Oksfordo profesorius iš Australijos Christopheris Clarkas, jis parašė nuostabią knygą „The Sleepwalkers“ apie paskutinius metus iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip nė viena valstybė, išskyrus kelis veikėjus, nenorėjo karo, bet Europa į jį įsivėlė.

– Gyvenate Lietuvoje su žmona, ar jums čia patinka?

– Labai, Lietuvos ir lietuvių atvirumas man teikia džiaugsmą. Esu gyvenęs įvairiose pasaulio vietose, kur yra labai didelių saugumo problemų, tad būdamas ambasadoriumi negali judėti laisvai, turi važinėti šarvuotu automobiliu, tave lydi apsaugininkai, gyveni už aukštų spygliuotų tvorų ir jautiesi kaip kalėjime. Po to gyventi čia yra palaima.