Pasaulyje

2020.09.19 10:32

Eoin Micheal McNamara. Kraštutinės dešinės partija Estijoje griauna šalies saugumo garantijas

Eoin Micheal McNamara, Tartu universiteto Johan Skytte politikos studijų instituto doktorantas, LRT.lt2020.09.19 10:32

Estijos santykius su Suomija liepos pabaigoje sutrikdė šalies ambasadoriaus Helsinkyje Harri Tiido atsistatydinimas. Kaip priežastį H. Tiido nurodė sunkumus, palaikant glaudžius bendradarbiavimo ryšius tarp Estijos ir Suomijos dėl virtinės prieštaringų pareiškimų, priskiriamų kadenciją baigiančiam kraštutinės dešinės populistinės Estijos konservatyvios liaudies partijos (EKRE) pirmininkui Martui Helme, Užsienio politikos tyrimų instituto (FPRI) puslapyje rašo Eoin Micheal McNamara.

Pasaulinė COVID-19 krizė šiek tiek nukreipė dėmesį nuo problemos, kurios ištakos siekia 2019 m. gruodį, kai septyniasdešimtmetis Estijos vidaus reikalų ministras M. Helme dalyvavo radijo laidoje, kur neseniai išrinktą 34 metų Suomijos Ministrę Pirmininkę Sanną Marin išvadino „kasininke“. Netrukus po to M. Helme iškoneveikė S. Marin atstovaujamą Socialdemokratų partiją, kuri neva vadovaujanti Suomijos koalicijai kaip „raudonieji, bandantys likviduoti Suomiją“.

Pirmasis pasisakymas – tai užuomina į S. Marin darbą studentaujant, kol ji dar nebuvo įgijusi magistro laipsnio ir nepasukusi į politiką, o antrajame galima įžvelgti aliuzijų į 1918 m. vykusį Suomijos pilietinį karą.

Diplomatinės M. Helme komentarų pasekmės vis dar juntamos. „Kai diplomatams tenka prašyti Suomijos paramos, labai sunku kreiptis į suomius po tokių pasisakymų“, – teigia H. Tiido.

Vieša aukšto rango Estijos diplomato kritika savo šalies Vyriausybės atžvilgiu sukėlė rimtų ginčų šalies viduje, tačiau Užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu atmetė H. Tiido skundus, tvirtindamas, kad ministerijų lygmenyje Talino ir Helsinkio santykiai išlieka tvirti ir kad praėjusiais metais nuskambėję „nederami pareiškimai nepakenkė [Estijos ir Suomijos santykiams], nors galėjo jie likti ir neištarti“. Nepaisant to, H. Tiido rimtas tvirtinimas, jog EKRE „riboja arba jau apribojo Estijos manevrų tarptautinėje arenoje galimybes“ yra pakankamai rimtas pareiškimas, reikalaujantis nuodugnaus tyrimo.

Partnerystė su Suomija saugumo srityje

Estijos santykiai su Suomija kartais primena istoriją apie nelaimingą meilę. Kalbų panašumo padrąsinti Estijos lyderiai dažnai kalba apie „ypatingus“ dviejų valstybių ryšius. Glaudžią Suomijos ir NATO partnerystę saugumo srityje Talinas laiko naudinga Estijos saugumui. Estijos „totalinės gynybos“ sistema, paremta plataus masto karinio rezervo komponentų ir pilietinės visuomenės mobilizacija teritoriniam saugumui palaikyti, yra sukurta pagal sistemą, kurią Suomija taiko nuo pat Žiemos karo (1939–1940) laikų.

Visgi Helsinkis taip stipriai netrykšta entuziazmu dar labiau įtraukti Estijos saugumo reikalus į Suomijos saugumo politiką. Nors ir sveikindamos platesnį regioninio saugumo dialogą, Estijos raginimą glaudžiau bendradarbiauti su NATO Suomijos vyriausybės dažnai supranta kaip „per didelį spaudimą“, neatitinkantį Helsinkio pasirinktos atsargesnės santykių su Rusija valdymo politikos.

Istorija, prasidėjusi M. Helme pasisakymais ir pasibaigusi H. Tiido atsistatydinimu, ne tik nustūmė į šalį visus kitus nesutarimus, bet ir gali sukelti Helsinkiui abejonių, ar verta glaudinti bendradarbiavimą su Estija užsienio politikos srityje. Net ir tuo metu, kai visi kiti kasdieniai diplomatiniai santykiai klostėsi palankiai, per pastaruosius keletą metų Estijos ir Suomijos santykiuose yra pasitaikę ir pakankamai nepatogių momentų.

Pavyzdžiui, 2015 m. tuometis Estijos užsienio reikalų ministras Keitas Pentusas-Rosimannusas priėmė griežtą sprendimą išsikviesti Suomijos ambasadorių Estijoje. Šis žingsnis buvo atsakas į Suomijos užsienio reikalų ministro Erkki Tuomioja pareiškimą, kad „nepasiūlydama žinių rusų kalba“, Estija palieka savo visuomenę Rusijos propagandos rankose. (Suomijos užsienio reikalų ministras klydo, nes Estijos visuomeninis transliuotojas ne vienerius metus rengia televizijos, radijo ir internetines laidas rusų kalba, tą patį daro ir specialiai šiuo tikslu nuo 2015 m. veikiantis rusakalbis televizijos kanalas ETV+).

Ir atvirkščiai, per COVID-19 sukeltą krizę Estijos Vyriausybės viltys dėl Suomijos solidarumo viešai žlugo, kai Talinas išsakė nusivylimą Helsinkio sprendimu nesuteikti Suomijoje dirbantiems Estijos piliečiams specialaus statuso ir leidimo kirsti sieną darbo tikslais. Užsienio piliečių patekimą į šalį Helsinkis buvo apribojęs iki vėlyvo 2020 m. pavasario, nepaisydamas ilgametės laisvo darbo jėgos judėjimo tradicijos su Estija.

Atsižvelgdami į šiuos nusivylimus ir prieštaras, kai kurie analitikai mano, kad vietoje ambicingos „ypatingų santykių“ užsienio politikos ir vis glaudesnės tautų draugystės Estijos ir Suomijos santykiai turėtų būti grindžiami „naujuoju realizmu“, kuomet didžiausias dėmesys skiriamas abipusiam strateginiam ir ekonominiam išskaičiavimui.

EKRE ir NATO

Estija, kaip NATO narė, kuri laikosi įsipareigojimo 2 proc. BVP skirti gynybai, buvo laikoma „pavyzdine NATO sąjungininke“, kol 2019 m. EKRE prisijungė prie šalies valdančiosios koalicijos. Dar visai neseniai apie alternatyvas ilgalaikei Estijos politikai NATO atžvilgiu, kurioje nuolat pabrėžiamas bendras atsidavimas liberaliosioms vertybėms, kaip esminis aljanso solidarumo pagrindas, net nebuvo diskutuojama. Šią liberaliomis vertybėmis grįstą sistemą Estija suvokia kaip skydą NATO narėms nuo autoritarinės Vladimiro Putino politikos Rusijoje.

Politinės sociologijos ekspertas Tonis Saartsas šį pastaruoju metu stebimą nuostabą keliantį nukrypimą nuo minėto naratyvo ir EKRE iškilimą aiškina kaip tam tikrą „maištą prieš [liberalius] Vakarus“. Kai kurios Vakarų visuomenės pastaruoju metu pasisako už didesnį socialinį liberalizavimą, apimantį daugiakultūriškumą, lyčių lygybę ir legalizuotas tos pačios lyties asmenų santuokas. T. Saartsas mano, kad reikšminga konservatyvi ES ir NATO priklausančių Rytų Europos šalių visuomenių dalis kol kas nėra pasiruošusi priimti panašią liberalią transformaciją.

Suvokdami ideologinę konvergenciją, kai kurie Rytų Europos šalių nacionalistinių pažiūrų lyderiai patikimesniu sąjungininku ir saugumo garantu laiko Donaldo Trumpo administraciją, o ne Partnerius Vakarų Europoje. 2019 m. rinkimų kampanijos metu nuskambėjo įžūlus EKRE pažadas, kad ji sieks Estijai užtikrinti „milijardus“ papildomo gynybos finansavimo iš Vašingtono. Šį ambicingą siekį, kuris leidžia įžvelgti EKRE teikiamą pirmenybę išskirtinai dvišaliam JAV ir Estijos bendradarbiavimui gynybos srityje, galbūt su mintimi nustumti į šoną liberalesnes NATO narių vyriausybes, įgarsino nesėkmingai į Gynybos ministro postą kandidatavęs EKRE atstovas Leo Kunnas.

Tokia pasaulėžiūra prieštarauja ilgalaikiam Estijos saugumo politikos susitarimui, kuriame santykiai su Vašingtonu suvokiami kaip gyvybiškai svarbūs, tačiau visuomet pirmiausia raginama palaikyti kolektyvinius NATO veiksmus.

Su nuosaikesnėmis Centro ir „Isamaa“ partijomis valdančiąją koaliciją sudariusios kraštutinę dešinę atstovaujančios EKRE nenuosekli pozicija gali išprovokuoti bereikalingą trintį su tais, kas remia Estijos saugumą. NATO išplėtojus Parengties veiksmų planą (RAP) Priešakinių pajėgų batalionui (eFP), Lenkijoje dislokuotos JAV karių rotacijos sustiprintos Europos ir Kanados NATO kovinėmis grupėmis Baltijos šalyse. Europos sąjungininkai dominuoja NATO oro policijos veikloje Baltijos šalyse.

Estija yra daugiašaliame kontekste sukurto NATO saugumo gavėja, todėl kai kurie sąjungininkai Europoje gali likti nusivylę, jei susidarys įspūdį, kad EKRE kritika skirta konkrečiai jiems. Pagrindiniu taikiniu pasirinkusi Vokietiją, EKRE vadovybė nuolat kritikuoja NATO sąjungininkus Europoje, pirmiausia, dėl jų vykdomos migracijos politikos. Tam tikri šių dalykų aspektai atsispindi ir M. Helme pastabose, keliančiose papildomų abejonių dėl Estijos strategijos NATO atžvilgiu. 2018 m., dar prieš tapdamas Vyriausybės nariu, M. Helme gyrėsi, kad vos tik Estija sustipins savarankiškus gynybos pajėgumus, Talinas turės daugiau galimybių nekreipti dėmesio į sąjungininkų patarimus.

„Valstybė, kuri visas su gynyba susijusias viltis deda vien tik į sąjungininkus, tampa žaisliuku sąjungininkų rankose“, – sakė jis.

Išskirdamas politinius iššūkius, kurie iš esmės peržengia NATO kompetencijos ribas, M. Helme šias pastabas grindė abejotinu teiginiu, kad Vengrijos ir Lenkijos dešiniosios pakraipos vyriausybės turi tvirtesnį pagrindą atsisakyti ES primetamų pabėgėlių kvotų, nes saugumo srityje yra mažiau priklausomos nuo NATO sąjungininkų. 2015 m. Europos migrantų krizė sukėlė nemažai įtampos Estijos politikoje, tačiau tokie pasisakymai, kad ir kaip būtų keista, visiškai prieštarauja principui „daugiau ne vieni“, vyravusiam Estijos saugumo politikoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Dėl šalies suvereniteto praradimo Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietmečiu kaip tik ir kaltinamos silpnos karinės sąjungos.

Fiktyvus „B planas“

Reaguodamas į 2019 m. pabaigoje Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakytą komentarą apie NATO „smegenų mirtį“, M. Helme daugelį nustebino pareiškęs, kad Estija, Latvija, Lietuva ir Suomija rengia regioninės kolektyvinės gynybos „B planą“, kuris taps alternatyva NATO nuostatoms. Tai labai nustebino Helsinkį, o Suomijos gynybos ministerija buvo priversta paskelbti oficialų pareiškimą, kuriame teigė neturinti jokių žinių apie kokį nors planą.

Vėliau M. Helme aiškino, kad jo žodžiai buvo „neteisingai suprasti“ ir visgi „mea culpa“, kurią paskelbė jo vadovaujama ministerija, toli gražu nebuvo panegirika NATO. Joje netgi buvo eilutė, kurioje teigiama, kad „nepriklausoma tauta ir valstybė [Estija] turi sugebėti apsiginti tokiu atveju, jei tarptautinės saugumo garantijos dėl kokių nors priežasčių nesuveiktų“. Estijos Vyriausybėje Ministras Pirmininkas Juri Ratas (Centro partija) ir Užsienio reikalų ministras U. Reinsalu („Isamaa“) į šias pastabas reagavo pareikšdami, kad Estija ir toliau tvirtai remia NATO.

Iki EKRE įsitvirtinimo valdžioje, Estija buvo „pavyzdinė sąjungininkė“ tarp Baltijos šalių. Latvijos ir Lietuvos nesupurtė panašių kraštutinių dešiniųjų populistų įtaka. Nuoseklų pritarimą tvirtiems ES-JAV santykiams ir NATO išlaikantys Ryga ir Vilnius su nerimu reaguoja į sunkiai nuspėjamą ir painų Estijos Vyriausybės diskursą saugumo klausimais.

Jei EKRE ir toliau neapgalvotais pareiškimais rizikuos didinti trintį su kai kuriomis NATO šalimis, dėl strateginio artumo Latvijos ir Lietuvos politikos formuotojai neišvengiamai ims vis labiau nerimauti, kad ši kontraversija gali neigiamai atsiliepti ir jiems. EKRE išpopuliarėjus ir patekus į Estijos Vyriausybę, populistiniai partijos narių pareiškimai sukėlė bereikalingą riziką Estijos santykiams saugumo srityje su kitomis Baltijos valstybėmis, su Suomija ir su NATO. Pastarojo meto įvykiai rodo, kad ambasadorius H. Tiido buvo teisus, teigdamas, kad kraštutinės dešinės partija palieka Estijai vis mažiau „manevro laisvės“.

Eoinas Michealas McNamara Tartu universiteto Johan Skytte politikos studijų instituto doktorantas, skaitantis paskaitas tarptautinių santykių temomis.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.